Teismas primename, kad E. Karalius Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 18 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu už tai, kad nuosavybės teise turėjo didesnės nei 500 MGL litų vertės turtą: 6 400 000 litų vertės žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, 700 000 litų vertės negyvenamąsias patalpas ir 50 000 litų vertės „Mercedes Benz C220“ automobilį.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, kas turėjo įtakos teismo išvadoms apie nusikalstamų veikų sudėtį E. Karaliaus veiksmuose, numatytų Baudžiamojo kodekso 189¹ str. 1 d. (tas, kas įgijo, naudojosi arba realizavo turtą, žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu).

Išteisinamajame nuosprendyje pažymima, kad formuojamoje teismų praktikoje laikoma, kad sprendžiant, ar iki inkriminuojamo įstatymo įsigaliojimo įgyto nepagrįsto teisėtomis pajamomis turto turėjimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, būtina vertinti bylos duomenis, kurie leistų daryti išvadą, kad turimo turto įgijimo pagrindas buvo įstatymo uždrausta veikla, kuri ir pagal anksčiau galiojusius įstatymus užtraukdavo baudžiamąją atsakomybę.

Tik tais atvejais, kai nustatytos bylos aplinkybės lemia teismo įsitikinimą, kad pajamos turimam įgyti ar pats turtas gauti iš tuo metu pagal įstatymą nusikalstamos veiklos ir turto savininkas tai žino ar turėjo ir galėjo žinoti, nepaisant to, kad turtas įgytas iki 2010 m. gruodžio 11 d., baudžiamosios atsakomybės taikymas pagal LR BK 189¹str. nelaikytinas priešingu LR BK 2 str. 3 d. ir 3 str. nustatytiems reikalavimams, o kartu ir konstituciniam teisinės valstybės principui (Konstitucijos 31 str. 4 d.), Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 str. reikalavimams.

Baudžiamojoje byloje ištirti įrodymai patvirtina, kad E. Karalius pagal 2006 m. rugpjūčio 24 d. patalpų pirkimo-pardavimo sutartį, 2006 m. gruodžio 5 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį ir 2007 m. gruodžio 29 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį savo vardu iki įstatymo nuostatos įsigaliojimo įgijo kaltinime nurodytą turtą.

Taip pat ištirti įrodymai patvirtina, kad šio turto vertė yra didesnė nei 500 MGL (65 tūkst. litų). Pirmos instancijos teismas vertino, kad E. Karalius už minėtą turtą iš viso sumokėjo 1 675 554,20 litų. Analizuojant pajamų teisėtumo klausimą, teisėjų kolegija pasisakė dėl šios sumos, nes baudžiamojoje byloje nėra faktinių duomenų, jog nuteistasis už nurodytą turtą kaltinimo laikotarpiu sumokėjo visą turto vertę pagal įgijimo dokumentus.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis specialisto išvada, konstatavo, kad E. Karalius iš teisėtų pajamų šaltinių minėtos sumos negavo ir kad jis žinojo, jog kaltinime nurodytas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis lėšomis.

Taip pat teismas nurodė, kad ir pats E. Karalius nepateikė teismui duomenų, liudijančių pinigų sumos, panaudotos turtui įsigyti.

Teisėjų kolegija vertino, kad pirmosios instancijos teismas, E. Karaliaus kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo be kitų argumentų grįsdamas ir tuo, kad pats kaltinamasis negalėjo pateikti pajamų teisėtumą patvirtinančių duomenų, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą ir perkėlė įrodinėjimo naštą kaltinamajam.

Teisėjų kolegija visų byloje ištirtų įrodymų visumos pagrindu padarė išvadą, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai nesuteikia pagrindo neginčytinai išvadai, jog E. Karalius įgijo minėtą turtą, neturėdamas jam įgyti teisėtų pajamų, o specialisto išvada, kurios pagrindu pirmos instancijos teismas padarė priešingą išvadą, nėra pakankama, nes tirtos tik tariamuoju laikotarpiu 2001-2011 m. deklaruotos pajamos.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, kaltinamasis įrodinėti savo nekaltumo neprivalo ir įrodinėjimo naštos jam perkelti negalima.

Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl bylai reikšmingų aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymių nėra nustatyta ir neginčijamai įrodyta.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį, konstatuodama, kad byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų nepakanka neabejotinai išvadai, kad E. Karalius padarė minėtą nusikaltimą.