Likimas kartais nepagaili netikėtumų: prieš trejus metus Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandą vedęs į sensacingą triumfą Europos taurės turnyro finale prieš „Chimki“ žvaigždes, sekmadienį R. Kurtinaitis gali pasijusti tarsi pastatytas prieš kreivą veidrodį.
Jei Europos taurės pusfinalyje vilniečiai susidoros su „Valencia“ iššūkiu, o „Chimki“ rusiškame mūšyje pranoks Sankt Peterburgo „Spartak“ krepšininkus, istorija sugrįš bumerangu, tik 51-erių kauniečiui šįkart teks komanduoti priešingai barikadų pusei.
Treneris neslepia, kad jo savijauta anuomet ir dabar skiriasi it dangus ir žemė. Jei 2009 metais trofėjaus iš R. Kurtinaičio auklėtinių nelaukė niekas, šįkart bet koks kitas pasirodymas Europos taurės finalo ketverto varžybose prilygtų katastrofai.
„Tai – du visiškai skirtingi dalykai. Kai nesi favoritas, žaisti būna kur kas lengviau, nes, pralaimėjimo atveju, niekas tavęs nepasmerks. Tuomet žaidėjai jaučiasi laisviau, rungtyniauja lengvai, paprastai – tuo mes ir pasinaudojome, kai aš dirbau „Lietuvos ryte“.
Šiuo metu mano padėtis kitokia. Visi galvoja, kad „Chimki“ komanda turėtų laimėti vien dėl to, kad rungtyniaus namuose, kad turi gerą biudžetą. Bet tai mus slegia. Sezono metu su šia našta susitvarkėme, patekome į finalo ketvertą. Net neįsivaizduoju, kas būtų atsitikę, jei nebūtume to padarę. Turbūt blogiausia, kas gali būti sporte, yra situacija, kai kiti be tavęs dalinasi tavo pyrago dalį.
Dabar iki viršūnės liko nebedaug, bet nesakyčiau, kad mes kažkuo labai smarkiai išsiskiriame iš konkurentų. Visos keturios ekipos yra stiprios, visos šį sezoną žaidė puikiai. Nežinau, kokią reakciją sukeltų „Chimki“ nesėkmė, bet labai neišgyvenčiau ir tuo atveju, jei turėčiau palikti klubą“, – kalbėjo Europos taurės finalo ketverto turnyro šeimininkų strategas.
Penktadienį – Europos taurės pusfinalių išvakarėse – atlapaširdis treneris Lietuvos žiniasklaidai atvirai papasakojo ne tik apie begalines „Chimki“ vadovybės ambicijas, bet ir pasidalino mintimis apie buvusių auklėtinių iš Vilniaus šansus pateikti dar vieną staigmeną, konkurenciją su Balkanų šalių specialistais, gyvenimą Rusijoje ir net Jono Valančiūno barzdą.
– Ar gali būti, kad nuo pasirodymo šiose varžybose priklausys „Chimki“ klubo finansavimas ateityje? – paklausėme R. Kurtinaičio.
– Į piniginę dalį aš nelabai lendu, bet, žinoma, klubo biudžetas visuomet priklauso nuo to, kokiame turnyre žaidi. Jei patenki į Eurolygą – reikia vienokių pinigų, jei dalyvausi Europos taurėje ar FIBA Iššūkio taurėje – kitokių. Sunku man spręsti – esu tik treneris, o ne klubo šeimininkas. Stengsiuosi padaryti tai, kas nuo manęs priklauso, o kaip bus – pamatysime.
– Turnyro finale norėtumėte susitikti su „Lietuvos rytu“?
– Taip, bet ir mums, ir „Lietuvos rytui“ pirmiausia reikia ten patekti. Šiuo metu „Valencia“ žaidžia tikrai gerai, yra pačios geriausios formos, tad vilniečiams nebus lengva. Laukia įdomios varžybos.
– „Chimki“ triumfas Europos taurės varžybose daug kam pasirodytų savaime suprantamu dalyku, tuo tarpu „Lietuvos ryto“ pergalė Europai būtų staigmena. Ar norėtumėte susikeisti vietomis su Aleksandru Džikičiumi ir vėl vesti komandą, kuri gali nustebinti?
– Būtent šiuo metu – ne. Tiek jis, tiek aš ruošėme savo žaidėjus visą sezoną, žinome kiekvienas savo komandų stiprias ir silpnas puses. Ėmus ir persėdus nuo vienos kėdės ant kitos darbas ir rezultatai būtų nekokie. Tačiau kalbant apie ateitį – kodėl gi ne? Mano prisiminimai apie darbą šioje komandoje yra labai geri, dar ir dabar seku jos pasirodymus, susiskambiname su „Lietuvos ryto“ atstovais, klubo prezidentu Gedvydu Vainausku. Nuoširdžiai linkiu jiems sėkmės visur, įskaitant ir šį turnyrą.
– Prieš kelionę į Chimkus „Lietuvos ryto“ krepšininkai žiūrėjo filmą „Kita svajonių komanda“, kurio vienas herojų esate ir jūs. Ar nekeista dabar stovėti kitoje barikadų pusėje nei Lietuvos atstovai?
– Pasaulis dabar liberalus, darbo santykiai peržengia valstybių sienas. Nemanau, kad šiuo metu mums reikėtų grįžti į, pavyzdžiui, 1945 ar 1990 metus. Taip, aš labai didžiuojuosi, kad gimiau Lietuvoje, esu lietuvis ir gyniau šios šalies garbę, kai man tokia užduotis buvo patikėta. Manau, kad už tai visi mane gerbia ir Lietuvoje, ir už jos ribų – netgi toje pačioje Rusijoje. Bet šiuo metu aš treniruoju „Chimki“ komandą. Kai dirbau Vilniuje, visas jėgas ir įkvėpimą skyriau „Lietuvos rytui“. Dabar irgi noriu sąžiningai atlikti savo darbą. Kartais tai pavyksta, kartais – ne, bet aš pats negaliu sau prikišti, kad ko nors nepadariau.
– Artėjant Europos taurės pusfinaliui jūsų klubo varžovai ėmė garsiai skųstis dėl teisėjavimo Rusijos čempionate. Ar toks „Spartak“ elgesys gali turėti įtakos rytdienos mačui?
– Kalbos apie teisėjus man kartais atrodo juokingai. „Spartak“ atstovai labai dažnai šneka apie teisėjavimą, bet ne visada būna objektyvūs. Žinoma, arbitrai irgi klysta – kartais penkis, kartais dešimt kartų per rungtynes. Bet savo žaidėjams aš aiškinu taip: jei per mačą suklystame 15 kartų, neįmetame 12 baudų ir pralaimime vienu tašku, kuo čia dėti teisėjai?
Visada reikia žiūrėti į save. Mano komanda išvis nekalba su arbitrais, nes mes žaidėjams neleidžiame to daryti. O „Spartak“ turi savo stilių. Bet nemanau, kad tai jiems padės, nes laikai pasikeitė, ir teisėjai nebebijo spaudimo.
– Finalo ketverto turnyre jums teks kovoti prieš tris buvusios Jugoslavijos krepšinio mokyklos trenerius: slovėną Jure Zdovcą, kroatą Velimirą Perasovičių ir serbą A. Džikičių. Kuo jie skiriasi nuo Lietuvos specialistų?
– Pavyzdžiui, V. Perasovičius pasižymi disciplina, griežtumu ir kieta gynyba. Ir su juo, ir su J. Zdovcu esu susidūręs dar žaisdamas aikštėje: abu buvo labai gudrūs krepšininkai, o dabar yra ne mažiau gudrūs kaip treneriai. „Spartak“ komanda turi puikius gynėjus Patricką Beverley ir Yotamą Halperiną, o J. Zdovcas propaguoja lengvą, gražų, rezultatyvų krepšinį. Jei bent kiek nesiseka gynyboje, juos sustabdyti būna labai sunku. Bet nė vienas iš mūsų nėra iš kelmo spirtas, kiekvienas turime savų gudrybių, savų strategijų. Šį sezoną jau dukart nugalėjome „Spartak“ ekipą, manau, kad esame pajėgūs tai padaryti ir trečią kartą.
Tuo tarpu A. Džikičiaus aš beveik nepažįstu, bet sekiau, kaip šį sezoną sekėsi „Lietuvos rytui“. Buvo ir labai gerų rungtynių, buvo ir nestabilių pasirodymų, kuomet iššvaistoma didelė persvara. Kalbant bendrai, iš šalies stebint matosi, kad vaikinai žaidžia energingai, atsidavę – tai yra didelis trenerio, kuris turi priversti tai daryti, indėlis. Juk Lietuvoje yra komandų, kurių ir su rykšte į aikštę neišvysi – manau, žinote, apie ką kalbu.
Mano nuomone, A. Džikičius yra geras treneris vien dėl to, kad pernai su Novo Mesto „Krka“ komanda laimėjo FIBA Iššūkio taurę, o šiemet su „Lietuvos rytu“ pateko į Europos taurės finalo ketvertą. Linkiu jam sėkmės.
– Su kurių šalių treneriais jums pačiam sunkiausia varžytis?
– Atvirai kalbant, man maloniau žaisti su stipriomis komandomis, kurioms vadovauja stiprūs treneriai: Dušanas Ivkovičius, Željko Obradovičius ir kiti. Jie naudoja strategijas, žino, ko nori iš komandos, o tu mėgini atspėti jų sumanymus. Tai – klasika. O žaisti su tokiomis komandomis kaip, pavyzdžiui, Prienų „Rūdupis“ yra sunku, nes negali žinoti, ką jie žaidžia: visi bėgioja, visi mėto.
– Geriausiu šio sezono Europos taurės turnyro krepšininku buvo pripažintas „Spartak“ atakų generolas P. Beverley, nors Jono Valančiūno statistikos rodikliai – ne ką prastesni. Ar sutiktumėte su tokiu pasirinkimu?
– Nežinau, kokiais kriterijais vadovaujantis buvo priimtas toks sprendimas. Galime pažvelgti kad ir į mano komandą: šį sezoną mes laimime 82 procentus rungtynių visuose turnyruose, kuriuose dalyvaujame. Tai – labai geras rezultatas. Bet mūsų krepšininkai nėra tarp lyderių individualiose statistikos kategorijose. Taip nutiko neatsitiktinai: kai kūrėme šią komandą, neieškojome stiprių individualybių, o pirmenybę teikėme krepšininkams, iš kurių būtų galima sulipdyti sėkmingiausią komandą. Dabar mes taip ir žaidžiame. Pasitaiko, kad per mačą atliekame 35 rezultatyvius perdavimus. Tai byloja, kad „Chimki“ sudėtyje nėra krepšininko, kuris temptų antklodę į save.
Nuspręsti, kas yra geriausias žaidėjas, yra labai sudėtinga. Kartais krepšininkas įmeta labai daug taškų, bet jo komanda užima dešimtą vietą. Kalbant apie Joną, reikia pripažinti, kad šį sezoną jis dar nežaidžia stabiliai. Vienos rungtynės būna geros, kitos – vidutiniškos. Bet Jonui aš pranašauju šviesią ateitį, jei tik jis išliks toks, kokį jį pažinojau prieš dvejus metus.
Kai dabar pamatau, kaip šis vaikis gauna techninę pražangą, man kyla nerimas. Be to, jis jau pradėjo nešioti barzdą (šypsosi – DELFI). Panašu, kad jo dėmesys nuo krepšinio po truputį krypsta į platesnį gyvenimą. Tai žaidėjui ne visada padeda. Bet jis turi trenerį ir agentą, kurie, manau, jam šiuos dalykus paaiškins. Kartais iššvaistome nemažą gyvenimo dalį, kol suvokiame, kokios yra tikrosios vertybės. O Jonui pati didžiausia vertybė yra krepšinis, ir ties juo jam reikėtų koncentruotis.
– Jūsų pirmasis sezonas Rusijoje eina į pabaigą. Ar čia pajutote tą plačią rusų širdį, apie kurią tiek daug kalbama?
– Taip. Rusai mane maloniai nustebino: jie dar gyvena tais laikais, kai aš buvau žaidėjas. Dalyvavau radijo, televizijos laidose – pastebėjau, kad rusai į mane žiūri labai pagarbiai, įdėmiai klauso, skirtingai nei lietuviai. Lietuvoje žmonės piktesni, nors gyvena geriau nei Rusijoje. O rusų dūšia tikrai plati, jie labai nuoširdūs. Žinoma, nemaišykime normalaus gyvenimo su politika – daugeliui Rusijos politikos aspektų aš nepritariu. Bet gyvenimo sąlygos čia man sudarytos idealios, mane supa puikūs žmonės. Tai taikau netgi klubo vadovybei – žinau jos siekius, suprantu, kad jų neįgyvendinus gali tekti palikti klubą, bet niekas man nedaro tiesioginio spaudimo.
