Nors didžiąją savo straipsnio portale Solobasket dalį jis skiria A. Sabonio žaidimo „Forum“ komandoje apžvalgai, autorius prisimena ir ne vieną pikantišką detalę, susijusią su pirmaisiais aukštaūgio lietuvio karjeros žingsniais Ispanijoje.
„Šiame straipsnyje norime prisiminti, koks buvo A. Sabonio atvykimas į Valjadolido krepšinį ir ką gyva Europos krepšinio legenda nuveikė tuomet krepšinio provincijos atstove laikytoje „Forum“ komandoje. Nėra abejonės, kad atvykus A. Saboniui Valjadolidas komandos spalvas – purpurinę ir geltoną – pradėjo jausti kaip identiteto ir sportinio pasididžiavimo ženklą.
Pateikiame kiek sutrumpintą J. A. Verdejo publikacijos vertimą lietuvių kalba.
„Caras“ privertė svajoti Valjadolidą
Lietuvis, kuriam žiniasklaida prilipdė „Caro“ pravardę, paliko Kauną ir savo gimtąją „Žalgirio“ komandą tam, kad legionieriaus karjerą pradėtų kukliame Valjadolido klube, koks tuo metu ir buvo „Forum“. Jau ankstesniais sezonais sklandė kalbos apie galimybę, kad A. Sabonis persikels į ACB lygą, tačiau nė vienas iš didžiųjų klubų nusprendė nerizikuoti įsigyjant aukštaūgį. Rūpestį kėlė besitęsiančios aukštaūgio Achilo sausgyslės problemos – pirmą kartą ji trūko dar 1986-aisiais.
Šios traumos aplinkybės apaugo gandais ir gandeliais: kai kurie šaltiniai Lietuvoje tvirtino, kad A. Sabonis traumą patyrė nugriuvęs nuo laiptų. Mano nuomone, nėra jokios abejonės, jog šios traumos priežastys buvo užkoduotos dar pačioje A. Sabonio karjeros pradžioje – būdamas 21-erių metų, aukštaūgis vaikinas jau buvo sužaidęs du pasaulio ir du Europos čempionatus. Jaunutis žaidėjas negavo būtino poilsio tuo metu, kai jo kūnas ir raumenynas dar tik formavosi. Nieko keisto, kad anksti išstypusio vaikino organizmas vėliau ėmė neatlaikyti milžiniškų krūvių.
Nepaisant visų šių aplinkybių atėjo laikas, kai A. Sabonis susikrovė savo daiktus ir tapo vienu pirmųjų sovietų krepšininkų, pasirašiusių sutartį su užsienio klubu. Klubas, kuris dėjo daugiausiai pastangų norėdamas įsigyti Sabą, buvo „Forum“ su prezidentu Gonzalo Gozalo priešakyje.
Derybos buvo sunkios, prasidėjo 1989-ųjų gegužės mėnesio pabaigoje ir truko praktiškai tris mėnesius, kadangi sovietinis biurokratijos aparatas kėlė daugybę įvairių sąlygų ir reikalavimų. Finansinės operacijos sąlygos nebuvo atskleidžiamos, tačiau įvairių vietos šaltinių teigimu, klubui reikėjo maždaug milijono dolerių. Be abejo, tokios sumos „Forum“ tuo metu neturėjo, todėl G. Gonzalo teko ieškoti komercinių partnerių, kurie padėtų įsigyti Sabą. Pavyko – tai buvo parfumerijos įmone „Victor di Milano“.
Tačiau naujiena apie „Poliarinio lokio“, kaip buvo pramintas A. Sabonis, atvykimą nebuvo vienintelė. Kartu su Arvydu į Valjadolidą persikėlė ir jo neatskiriamas bičiulis, komandos ir rinktinės draugas Valdemaras Chomičius.
Tai taip pat buvo svarbus pirkinys į naują lygį norinčiam pakilti Valjadolido klubui, nors, lyginant su A. Sabonio kaina, finansinės V. Chomičiaus įsigijimo aplinkybės buvo menkutės – tereikėjo 150 tūkst. dolerių.
Atvykimas ir prisistatymas
Ir štai atėjo 1989-ųjų rugpjūčio 6-oji. Madrido „Barajas“ oro uoste Valjadolido delegacija išskėstomis rankomis laukė atvykstant abiejų lietuvių. Tačiau netrukus ispanų gretose kilo šurmulys ir nerimas – komapnijos „Iberia“ autobusuose, į terminalą vežančiuose lainerio keleivius, krepšininkų nesimatė. Bekylančią paniką nutraukė akiratyje pasirodęs specialus kompanijos automobilis, kuriame ir buvo abu lietuviai.
Štai kaip šį momentą prisimena G. Gonzalo.
„Buvo baisu. Kai pamačiau išlipant paskutinį keleivį, pamaniau, kad mane vienu metu ištiks infarktas ir paralyžius. Paklausėme kompanijos darbuotojo, ar juos matė skrydyje – atsakė neigiamai. Infarktas jau artėjo, tačiau tą akimirką aš pasukau galvą ir išvydau Sabonio figūrą. Tą akimirką gimiau iš naujo.“
Kitą rytą klubo delegacija su krepšininkais persikėlė į Valjadolidą, kur žaidėjai buvo supažindinti su treneriu J. Casero. Pirmąsias valandas krepšininkai skyrė susipažinimui su miesto centru – tai buvo pasivaikščiojimas, kuris sulig kiekvienu žingsniu tapo vis didesne kančia abiem kauniečiams. Juos nuolat supo ir už rankų lyg tikras roko žvaigždes tampė dešimtys miestiečių. Tą pačią dieną abu krepšininkai susipažino ir su Arturo Herberu – savo vertėju.
Tą patį vakarą įvyko ir oficialus pristatymo ir susipažinimo vakaras – šventė, turinti mažai ką bendro su sportiniu renginiu. Jo vieta buvo pasirinkta vietos kazino salė, kurioje tą vakarą nebuvo vietos nė musei nutūpti. Susirinkusieji laukė, kaip prisistatys abudu komandos legionieriai iš sovietinio bloko.
A. Sabonis sau įprastai tai padarė gana sausai ir lakoniškai, o V. Chomičius – atvirai ir ekstravertiškai.
Trumpa Sabo kalba skambėjo taip: „Atvykstu su didelėmis viltimis. Man buvo labai nelengva palikti Kauną, mano miestą. Palikti „Žalgirį“ – komandą, kurioje aš žaidžiau nuo pat savo sportininko karjeros pradžios. Vis dėlto, „Forum“ yra ekipa, kuri man ne tik pasiūlė pinigų, kaip daugelis galvoja, bet ir galimybę atlikti reabilitaciją po traumos, galimybę susipažinti su kita kultūra ir kito stiliaus krepšiniu. Mano koja sparčiai sveiksta, nors kol kas dar nesu pasiekęs optimalios formos. Dabar man neskauda, tačiau įsitikinęs, kad bus ir kitokių dienų. Sunkus mano charakteris? Aš atvažiavau čia žaisti krepšinio ir niekas iš manęs negali reikalauti, kad būčiau daugiau ar mažiau simpatiškas. Man nerūpi, kad žmonės kalba apie tai, jog čia nepritapsiu. Man rūpi tik gerai žaisti.“
Ir iš tikrųjų, Valjadolido komandoje buvo žaidęs ne vienas aukšto meistriškumo legionierius (Nate'as Davisas, Michaelas Youngas ir kiti), bet nė vienas iš jų vietos publikai nekėlė tiek daug lūkesčių, kaip du bičiuliai lietuviai. Tuometinis komandos treneris J. Casero štai kaip prisimena atmosferą Valjadolide.
„Kartu su jais vietos sirgaliai atgavo moralę, identitetą, kurį buvo praktiškai praradę po kelių ankstesnių labai nesėkmingų sezonų. Tai buvo ne tik du žaidėjai, kurie demonstravo itin aukšto lygio krepšinį, bet ir du aktoriai, kūrę spektaklį publikai“.
Susidomėjimas buvo tiesiog nežmoniškas – pirmosios komandos treniruotės buvo atviros, o jų pasižiūrėti į „Pildeportivo Pisurega“ areną susirinko 3400 žmonių.
Negalima pamiršti ir fakto, kad nors A. Sabonio įsigijimas tapo tikra „bomba“ krepšinio rinkoje, situaciją gaubė nerimas dėl jo fizinės būklės. Visgi jis pats apie savo ateitį visada kalbėjo pozityviai. „Jei mano koja pasveiks, aš greitai NBA lygoje sutiksiu Aleksandrą Volkovą ir Šarūną Marčiulionį.“
Šiuo gyvenimo etapu tikru A. Sabonio bendražygiais ir pagalbininkais tapo Javieras Alonso – klubo medicinos skyriaus vadovas, ir Miguelis Angelis Sacedo – klubo fizioterapeutas, nuolat padėję lietuviui vaistais, patarimais, masažais ir kitomis gydymo priemonėmis.
Trys sezonai, kai oras arenoje virpėjo
A. Sabonis su klubo marškinėliais debiutavo kontrolinėse rungtynėse su... Madrido „Real“. Komanda, kuri vėliau tapo jo antrąja stotele gyvenant Ispanijoje. „Forum“ sezoną pradėjo pralaimėjimu, bet Sabas iš karto pademonstravo savo galimybes – pirmose rungtynėse pelnė 27 taškus ir atkovojo 10 kamuolių.
Po labai sėkmingo pasirengimo sezonui etapo išmušė tiesos valanda – debiutas ACB lygoje.
Rungtynėse su Valensijos „Pamesa“ jis žaidė 35 minutes ir užčiaupė visus kritikus: 34 taškai, 12 atkovotų kamuolių, 2 blokai. A. Saboniui atvykus į Valjadolidą šio miesto komanda pirmą kartą istorijoje prasimušė į ACB lygos atkrintamąsias varžybas, tačiau ketvirtfinalyje patirties pritrūko ir „Forum“ nusileido tuo metu pajėgiai Badalonos „Joventut“ ekipai. A. Sabonio statistika tą sezoną buvo pribloškianti: 23,1 taško, 13 atkovotų kamuolių, 1,9 rezultatyvaus perdavimo per 33,5 min. ant parketo. Reguliarųjį sezoną „Forum“ komanda baigė šeštoje vietoje, laimėjusi 26 ir pralaimėjusi 12 rungtynių.
Antras A. Sabonio sezonas Valjadolide (1990-1991) buvo pažymėtas dviejų garsių krepšininkų prisijungimu: į komandą sugrįžo Juanas Antonio Corbalanas, o V. Chomičių ekipoje pakeitė rusas Valerijus Tichonenka. Komanda pirmą kartą pateko į Asturijos princo taurės finalą, pusfinalyje 70:69 įveikdama „Barceloną“, tačiau finale ekipą ir vėl nuskriaudė „Joventut“ – pralaimėta 52:72.
Visą sezoną Valjadolido komandos žaidimas tiesiogiai priklausė nuo A. Sbaonio. Jei lietuvis žaidė ir žaidė gerai, į taupyklę krito pergalės. Jei sveikata šlubavo, griuvo ir „Forum“ žaidimas. Visgi sezoną ekipa baigė 6 pergalėmis iš eilės, viso per 36 rungtynes laimėjo 20 kartų ir užėmė 7-ąją vietą, patekdama į atkrintamąsias varžybas.
Čia prieš A. Sabonio kariauną iškilo „Barcelonos“ barjeras. Pirmose išvykos rungtynėse Sabas pelnė 30 taškų ir „Forum“ išsivežė sensacingą pergalę, tačiau pakartoti sėkmės namie nepavyko – pralaimėta 74:77. Lemiamas mačas vėl buvo žaidžiamas Barselonoje. Nors A. Sabonis buvo nesulaikomas (35 taškai, 16 atkovotų kamuolių), jo ekipa pralaimėjo 64:77. Antrame savo sezone Ispanijoje A. Sabonis vidutiniškai pelnė 19,6 taško, atkovojo 11,2 kamuolio ir atliko 1,8 rezultatyvaus perdavimo.
Trečias A. Sabonio sezonas Valjadolide prasidėjo nuo A. Tichonenkos išvykimo. „Forum“ netikėtai anksti krito Ispanijos „Copa del Rey“ turnyre, tačiau laimėjo kitą – vienintelį su A. Saboniu savo gretose titulą – Asturijos princo taurę. Be abejonės, 1991-1992 m. sezonas įsiminė ir kaip „Forum“ sugrįžimas į Europos turnyrus: komanda kovojo dėl R. Koračo taurės.
Debiutas Europoje prasidėjo nuo apmaudaus pralaimėjimo 83:84 ABB Leuven krepšininkams Belgijoje, o A. Sabonis tąsyk pelnė 37 taškus. Tačiau „Forum“ sugebėjo surikiuoti gretas ir laimėti visas likusias C grupės rungtynes. Komanda turnyre nužygiavo iki pat pusfinalio, kur susidūrė su legendine Romos „Il Messagero“ (vėliau – „Virtus“) komanda. Dviejų rungtynių serijoje Ispanijos atstovai patyrė nesėkmę.
ACB lygoje „Forum“ užėmė 8-ąją vietą – 21 pergalė ir 13 pralaimėjimų. Atkrintamosiose varžybose pusfinalio barjeras liko neperžengtas – pralaimėta „Joventut“. A Sabonis šiame sezone per rungtynes vidutiniškai rinko po 21,4 taško, atkovojo po 13,4 kamuolio, atliko po 2,5 rezultatyvaus perdavimo ir blokavo po 2 metimus per 33 minutes ant parketo.
Iš viso Valjadolide A. Sabonis sužaidė 110 rungtynių. Jo statistika buvo tokia įspūdinga, kad tarp Europos krepšinio grandų dėl lietuvio kilo tikros peštynės. Iškovojęs bronzos medalį su Lietuvos rinktine 1992-ųjų Barselonos olimpinėse žaidynėse, vėliau A. Sabonis susiejo savo ateitį su „Real“, o dar po trijų sezonų pakėlė sparnus į NBA, Portlando „Trail Blazers“.
Iš viso Ispanijoje A. Sabonis sužaidė 235 rungtynes, vidutiniškai per rungtynes pelnė 20,3 taško, atkovojo 12,4 kamuolio ir rinko 28 naudingumo balus.
A. Saboniui krepšinis buvo viskas. Kova aikštėje jam buvo viskas. Visuomet prisiminsime Arvydą kaip sąžiningą ir garbingą krepšinio milžiną. Jį prisiminsime kaip geriausią žaidėją Europos krepšinio istorijoje, tegul nesupyksta visų mūsų gerbiamas Pau Gasolis.
