Ispanijoje neužsibuvo
Rugpjūčio pradžioje su Badalonos „Joventut“ vadovais dėl vienerių metų sutarties rankomis sukirtęs 188 cm ūgio gynėjas komandoje debiutavo solidžiai – jau pirmose draugiškose rungtynėse su 11 taškų buvo pats rezultatyviausias.
Jau kitą dieną Š. Vasiliauskas į Manresos ICL krepšį įmetė 4 tritaškius iš 5 ir iš viso surinko 14 taškų, o vienu tolimu šūviu iš nuostabos aikčioti privertė ir mačo komentatorių.
Vėliau sekė 10 taškų į „Bilbao“ ir 8 taškai į Andoros „MoraBanc“ krepšį, o tuomet atėjo proga savo jėgas išbandyti ir prieš elitinius Eurolygos klubus. Bet sulaukęs iššūkio Šarūnas nesuskydo: Stambulo „Fenerbahče“ krepšininkams atseikėjo 13, o „Barcai“ – 6 taškus, pataikęs 2 tritaškius iš 3 mestų.
Visgi Eurolygos vicečempionus pasirengimo cikle parklupdžiusi „Joventut“ pačiame ACB krepšinio lygos starte ėmė kaip reikiant buksuoti, pralaimėjusi pirmąsias penkerias sezono rungtynes.
„Pasiruošimo etapas skiriasi nuo sezono – ten nelabai svarbu, ar komanda laimi, ar pralaimi. O sezono eigoje vis tiek ir treneriui, ir patiems žaidėjams norisi laimėti kuo daugiau rungtynių. To padaryti mums nepavyko, todėl treneris pradėjo nepasitikėti kai kuriais žaidėjais.
„Joventut“ nieko nesakė dėl mano ateities, todėl gavęs kitos komandos pasiūlymą jį priėmiau. Turkijos klubo treneris labai norėjo manęs, o kai treneris nori, tai ir minučių daugiau gauni, ir pačiam smagiau“, – permainas prisiminė Š. Vasiliauskas.
Jis Ispanijos pirmenybėse spėjo sužaisti 12 rungtynių, kuriose vidutiniškai ant parketo praleisdavo 13 minučių, pelnydavo 5,3 taško, atlikdavo 1 rezultatyvų perdavimą ir rinkdavo 2 naudingumo balus.
„Kiek bežiūrėtum, manau, kad Ispanijos lyga – stipriausia Europoje: Madridas gerai žaidžia Eurolygoje, Valensija ir Malaga žaidė Europos taurės finale, ta pati Tenerifė žais Čempionų lygos finalo ketverte. Bet net ir pačios geriausios komandos negali atsipalaiduoti žaisdamos su silpniausiomis, nes būna, kad ir joms pralaimi.
Lyga – tikrai stipri: vos ne 10-12 komandų gali viena kitą įveikti bet kurią dieną, o tos kelios paskutinės taip pat visada namuose bando įkasti grandams“, – ACB čempionato pajėgumą vertino gynėjas, spėjęs pasidžiaugti vos trimis pergalėmis.
Svarbiausia – trenerio pasitikėjimas
Bet persikėlęs į Turkiją, jis itin didelio lygių atotrūkio nepajuto – juk šiose pirmenybėse rungtyniauja net keturios Eurolygos komandos. Tiesa, esminį skirtumą Š. Vasiliauskas pastebėjo.
„Turkijoje labiausiai remiamasi individualiais veiksmais – čia labai daug legionierių: komandos turi po 6 aukšto lygio užsieniečius, todėl ir lygis taip pat yra labai aukštas. Tiesiog šios lygos skiriasi tuo, kad Ispanijoje žaidžiama komandiškiau, o Turkijoje – individualiau“, – aiškino lietuvis.
Kur kas didesnį skirtumą jis pajuto savo naujojoje komandoje – vos tik papildęs Ušako „Sportif“ gretas, kaunietis tapo pagrindiniu įžaidėju ir jau debiutinėse rungtynėse aikštelėje praleido 22 minutes. Tiek daug žaidimo laiko Šarūnas Badalonoje negavo nė karto.
Atrasti savo vietos jau susižaisti spėjusioje ekipoje taip pat daug laiko neprireikė – antrame mače lietuvis pelnė 16 taškų, o trečiame atliko dvigubą dublį, surinkęs 11 taškų ir 10 rezultatyvių perdavimų.
Gana solidžius pasirodymus Š. Vasiliauskas surengė ir prieš Eurolygos klubus: į „Anadolu Efes“ krepšį įmetė 19, į „Galatasaray“ – 16, į „Daruššafaka“ – 13, į „Fenerbahče“ – 8 taškus. O pačias rezultatyviausias rungtynes įžaidėjas sužaidė akistatoje su Giresuno „Belediye“, kai realizavo 5 tolimus šūvius iš 7 ir pelnė net 24 taškus.
„Įžaidėjui svarbiausia – trenerio pasitikėjimas. Kai jis tavimi pasitiki, tai ir pačiam lengviau – tada ir nebijai suklysti, ir viskas lengviau sekasi. O kai nėra pasitikėjimo, labai sunku žaisti iki pirmos klaidos. Ją padaręs, žinai, kad būsi pakeistas, o tai neprideda pasitikėjimo savimi, nes tenka žaisti ne taip, kaip tu nori, o taip, kaip kiti nori“, – puikaus žaidimo paslaptį atskleidė Turkijoje po 12 taškų ir net 4,3 rezultatyvaus perdavimo per 28 minutes renkantis lietuvis.
Tiesa, kaip ir Ispanijoje, Šarūnui po rungtynių į rūbinę dažniausiai vėl tenka kulniuoti nuleidus galvą – Ušako klubas per 27 turus džiaugėsi vos 8 pergalėmis ir tarp 16 elitinių komandų rikiuojasi tryliktas.
„Atmosfera komandoje yra geriausia, kai laimi, tačiau šiai dienai reikia susitaikyti su esame padėtimi – kokią žaidimo kokybę parodai, tokie ir rezultatai yra. Aišku, visuomet ir pats, ir visa komanda stengiasi pasirodyti kuo geriau, tačiau ne kartą stipriems varžovams pralaimėjome vos keliais taškais.
Po tokių rungtynių bent jau jautiesi viską padaręs ir viską atidavęs, todėl ne viskas taip blogai, kaip gali atrodyti. Be to, juk visos komandos negali būti turnyro lyderės: kažkas žengia lentelės dugne, kažkas – aukštumoje“, – šyptelėjo buvęs A. Sabonio krepšinio mokyklos auklėtinis, taip pat spėjęs sužaisti ir penkerias rungtynes FIBA Čempionų lygoje, kurioje per 27 minutes rinkdavo po 11,6 taško ir 4,2 rezultatyvaus perdavimo.
Likusiose trejose rungtynėse jis sau ir komandai kelia vieną tikslą – daryti viską, kad „Sportif“ išlikti elitiniame Turkijos divizione. Ir situacija tikrai nėra kritiška – prieš iškritimo zonoje esančius klubus Ušako krepšininkai turi atitinkamai 4 ir 2 pergalių pranašumą.
Apie rinktinę negalvoja
Sezoną Š. Vasiliauskas užbaigs gegužės 13-ąją ir jau žino, ką veiks toliau: grįš į Lietuvą, pailsės, o vėliau kibs į naujos karjeros stotelės paieškas. Bet itin didelių pageidavimų būsimiems darbdaviams jis nekelia.
„Lauksiu pasiūlymų – kokie ateis, tuos ir svarstysiu. Aišku, visada smagiausia žaisti Lietuvoje, bet šiai dienai reikia rinktis kitas šalis. Jeigu bus kažkoks susidomėjimas iš bet kurios komandos – aš jį tikrai svarstysiu, – pabrėžė gynėjas, kuriam legionieriaus duoną krimsti teko ketvirtą sezoną iš pastarųjų penkių.
– Iš tikrųjų, tai apsipranti. Valgai, miegi, sportuoji – ar tu tai darai Lietuvoje, ar užsienyje – sportininko kelias toks pats. Aišku, smagiau žaisti Lietuvoje, nes čia visi giminaičiai, šeima, artimieji šalia, bet yra kaip yra.“
Matant Turkijoje vėl krepšiniu besimėgaujantį Š. Vasiliauską mintyse ima kirbėti mintis – galbūt įžaidėjas nusipelnė ir Lietuvos rinktinės trenerių dėmesio?
„Žinokite, apie tai visai negalvoju. Kaip trenerių štabas nuspręs, taip ir bus. Jie išsirinks tinkamiausius kandidatus ir pasikvies juos į rinktinę, o tie, kurie liks už borto – gal kitą vasarą, gal dar kitą, čia niekada negali žinoti“, – svarstė gynėjas.
Ir kalba jis iš patirties. 2014 metais Šarūnas pirmą kartą buvo pakviestas į Lietuvos rinktinės treniruočių stovyklą ir, palikęs Jonui Kazlauskui ryškų įspūdį, į pasaulio čempionatą buvo paimtas kaip Manto Kalniečio dubleris.
Vis tik paskutinę akimirką sunkią peties traumą patyrus pagrindiniam įžaidėjui, susijaukė ne tik trenerių štabo, bet ir paties Š. Vasiliausko planai – jam teko nacionalinės komandos žaidimą perimti į savo rankas. Tačiau su užkritusia atsakomybe gynėjas nesusitvarkė, o grįžęs iš Ispanijos dingo ir iš J. Kazlausko radaro – kvietimo į Palangą nesulaukė nei 2015-ųjų, nei 2016-ųjų vasarą.
Bet J. Kazlausko rinktinėje jau nebėra, o į jo postą atsisėdus Dainiui Adomaičiui daugeliui užmirštų lietuvių vėl sužibo viltis sulaukti dėmesio.
„Jeigu mane pakvies – aš visada atvažiuosiu, – vydamas šalin nuoskaudas galimybių nenubraukė kaunietis. – O nusipelniau ar ne – tikrai ne man spręsti. Vienoje komandoje geriau žaidi, kitoje – blogiau. Taip ir su treneriais: vienam treneriui labiau tinki, kitam – mažiau. Į statistikas reikia mažiausiai žiūrėti – svarbiau kaip žaidi ir ar tinki treneriui.“
Visgi bent kol kas iš naujojo nacionalinės komandos vairininko skambučio Š. Vasiliauskas dar nebuvo sulaukęs. O ir kalbant apie gynėjo vaidmenį rinktinėje, šiemet ta spraga nebeatrodo tokia opi. Ypač, jeigu M. Kalnietis neatsisakys padėti Europos čempionate.
Geriausią savo karjeroje sportinę formą demonstruoja Lukas Lekavičius, Klaipėdos „Neptūne“ jau ne pirmus metus dirbantis D. Adomaitis žino ir Mindaugo Girdžiūno potencialą, tas pats Marius Grigonis šiame sezone kur kas dažniau atlieka įžaidėjo funkcijas Tenerifės „Iberostar“ klube, o rinktinėje kojas apšilti jau spėjo ir Adas Juškevičius, žaidęs poroje čempionatų.
Nepaisant visko, galbūt šanso bent parodyti save draugiškuose mačuose Šarūnas vis tiek sulauks?
