A. Kavaliauskas vasarą „Lietuvos rytui“ su apkarpytu biudžetu tapo didžiule našta, todėl norėdami ją nusimesti sostinės klubo vadovai ryžosi geriausią savo žaidėją perleisti didžiausiems savo konkurentams Lietuvoje, kurių gretose aukštaūgis rungtyniaus mažiausiai du sezonus.
Bet „Žalgiryje“ 208 cm ūgio vilniečiui apsiprasti nebuvo labai lengva: „barzdočius“ iš komandos lyderio tapo rolės žaidėju – dėliodamas rungtynių strategijas Šarūnas Jasikevičius Eurolygos debiutantui aikštelėje skirdavo nuo vos 2 iki 21 minutės.
„Reikia su tuo susitaikyti, reikia daryti viską, kad tik komanda laimėtų: negali būti savanaudis ir prašyti daugiau kamuolių ar daugiau laiko. Tai būtų savanaudiška ir tikrai negražu prieš komandos draugus. Aš toks nesu ir niekada nebuvau“, – pasikeitusį savo vaidmenį vertino pats A. Kavaliauskas, pirmajame Eurolygos sezone per 12 minučių renkantis po 5,5 taško ir 2,7 atšokusio kamuolio.
Retkarčiais galėdavo pasirodyti, kad aukštaūgis Kaune prarado pasitikėjimą savimi: nepataikydavo iš po krepšio, pamesdavo kamuolį lygioje vietoje ar būdamas visiškai laisvas net nežiūrėdavo į krepšį. Visgi „Žalgirio“ sirgaliams jis spėjo padovanoti ir džiugių akimirkų – Belgrade įmetė 20 taškų ir buvo vienas pagrindinių pergalės prieš „Crvena Zvezda“ kalvių ar Tel Avive, pelnęs 14 taškų, svariai prisidėjo prie kauniečių triumfo po 12 metų pertraukos.
Paskutinėje „Žalgirio“ išvykoje, po vakarinės treniruotės Vitorijos „Fernando Buesa“ arenoje, Krepšinis.lt susėdo su A. Kavaliausku ir, kol šis šaldė koją, pasišnekučiavo apie pirmąjį sezoną stipriausiame Europos klubiniame sezone.
– Vangokai sezoną pradėjęs „Žalgiris“ antroje jo pusėje ėmė demonstruoti aukščiausios klasės žaidimą. Kaip manote, kurios rungtynes ar kuris momentas tapo tuo lūžiu? – Krepšinis.lt paklausė A. Kavaliausko.
– Galbūt sezono pradžioje tiek daug pasitikėjimo savimi neturėjome, bet treneris Jasikevičius su kiekvienomis rungtynėmis jo mums įdiegė vis daugiau ir daugiau. Tikrai matėme, kad galime žaisti vis geriau ir geriau – tą pradėjome rodyti, pagavome sau būdingą žaidimo stilių ir nuo to laiko pradėjo viskas eiti geresne linkme.
– „Žalgiris“ šiame sezone laimėjo daugiau rungtynių išvykose nei namuose. Savų žiūrovų akivaizdoje jaučiate didesnį spaudimą?
– (juokiasi) Jeigu žinotume, kaip tai paaiškinti, tikrai nebūtų taip buvę. Tikrai nežinau, kaip tai paaiškinti (praeina Artūras Milaknis). Aš net nemanau, kad Milaknis žino, kaip tai paaiškinti (šypsosi).
– Kalbant apie sirgalius, tai į jūsų daržą neretai skriedavo riebios replikos, o mače su Atėnų „Panathinaikos“ jus net nušvilpė.
– Aš nieko negirdėjau.
– Po tų rungtynių spaudos konferenciją Šarūnas Jasikevičius pradėjo išrašęs sirgaliams riebią pastabą. Ar patys žaidėjai jaučia trenerio užnugarį?
– Visada. Mes žinome, kad treneris visada yra už mus. Aišku, jeigu mes dirbame ir darome tai, ko jis nori, ir kol kas patys neprisidirbame. Bet jis visada yra už mus ir mus visada palaiko.
– Šiais metais debiutavote Eurolygoje. Kaip įvertintumėte šio turnyro lygį?
– Labai aukštas lygis – jam reikia labai daug pasiruošimo. Iš karto TOP-16, ne 24 komandos. Daug rungtynių – kartais net dvi per savaitę. Dar LKL sužaidi, tai per savaitę ir po tris mačus būdavo. Tikrai įtemptas grafikas, bet įspūdžiai labai geri.
– O kaip krūvį atlaiko žalgiriečių kūnai? Žvelgiant iš šalies, tai komandai pavyko išvengti rimtesnių nuostolių.
– Geras trenerių paruošimas, geras medicinos personalas – tai padeda mums atlaikyti krūvius. Protingai sportuojame, mus atstato, o jeigu kokia nors trauma – iš karto gydo. Matau tik pliusus, kurie padeda išvengti traumų (persispjauna tris kartus per petį ir kiek paieškojęs vietos tris kartus pastuksena sau į plikę).
– Vasarą atlikote ne patį populiariausią žingsnį ir iš Vilniaus persikėlėte į Kauną. Bet adaptaciją tikriausiai palengvino tai, kad „Žalgiryje“ – nemažai bendražygių iš Lietuvos rinktinės. Kaip pats vertinate pirmuosius savo metus Laikinojoje sostinėje?
– Iš pradžių nebuvo lengva, bet turint tokius komandos draugus kaip Jankūnas, Milaknis, Javtokas, Seibutis ir visi kiti... Jie tikrai padeda. Nebuvo tokio, žinai, kaip žmonės įsivaizduoja, kad gali būti kažkas blogai dėl tokio persikėlimo. Juo labiau, kad nuo dar jaunimo rinktinėse žaisdavome kartu, todėl visada buvome ir būsime draugai. Galbūt sezono pradžioje pats sau susikūriau psichologinį spaudimą, bet paskui po truputį įsivažiavau.
– Jūsų vaidmuo „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ komandose skiriasi kaip diena ir naktis. Ar pačiam buvo sunku prie to priprasti?
– (praeina Paulius Jankūnas) Na, tai kai Jankūnas pas mus toks žaidėjas... Negirdi jis (juokiasi). Bet taip, reikia su tuo susitaikyti, reikia daryti viską, kad tik komanda laimėtų: negali būti savanaudis ir prašyti daugiau kamuolių ar daugiau laiko. Tai būtų savanaudiška ir tikrai negražu prieš komandos draugus. Aš toks nesu ir niekada nebuvau.
– Iš šono žiūrint, kartais būdavo galima susidaryti įspūdį, kad praradote pasitikėjimą savimi. Minėjote, kad buvo sunku persilaužti psichologiškai. Galbūt tai ir buvo tokio žaidimo priežastis?
– Taip, tikrai. Žinai, dar jeigu sezono pradžioje kažkas nepaeina, tai dar labiau užsigruzini. Bet toliau eini, toliau treniruojiesi, toliau dirbi ir bandai pamiršti tuos visus dalykus.
– Visą Eurolygos sezoną, o ypač dabar, kalbama, kad Š. Jasikevičius gali pakelti sparnus į pajėgesnį klubą. Ar tokie svarstymai veikia pačius žaidėjus?
– Ne, mes apie tai nekalbame, stengiamės fokusuotis artimiausioms rungtynėms. Mes stengiamės kiekvienoms rungtynėms pasiruošti su maksimalia koncentracija, o tos visos kalbos yra blaškymas, į kurį bandome nekreipti dėmesio.
– Šaras šiemet susilaukė daugybės pagyrų tiek iš ekspertų, tiek iš sirgalių, tiek ir iš garsių Europos trenerių. O koks jis treneris žaidėjams?
– Kaip žaidėjas jis buvo vienas geriausių Europoje, žaidęs pas vienus geriausių Europos trenerių, todėl turi labai daug žaidybinės patirties tiek treniruočių, tiek rungtynių atžvilgiu. Manau, kad jis taps geresniu ir geresniu.
– Sezono finiše Kaune nepavyko 15 tūkstančių sirgalių padovanoti pergalės prieš Milano klubą, tai Vitorijoje tikriausiai norėtųsi išpirkti šią kaltę?
– Žinoma. Juo labiau, kad mes daugiau rungtynių laimime išvykose nei namuose, todėl laikas dar kartą laimėti išvykoje (juokiasi).
