Treniruojasi ir G. Chižniako sūnus
Prieš daugiau nei metus A. Sabonio krepšinio centrą papildė du naujokai: vienas atvyko iš Ukrainos, kitas – iš Kinijos. Tačiau prieš kelionę vaikinams teko įveikti ne vieną barjerą: vien už persikėlimą iš vienos valstybės į kitą FIBA turėjo būti sumokėtas 3 tūkst. Šveicarijos frankų (2806 eurai) mokestis.
„Pas mus treniruojasi Platonas Chižniakas – „Žalgirio“ legendinio legionieriaus Grigorijaus Chižniako sūnus. Jis atvažiavo be jokios patirties, tačiau dabar labai smarkiai tobulėja – matome, kad perspektyva yra, tačiau dar nesame visiškai tuo užtikrinti, todėl negalime sau leisti į jį investuoti tokių pinigų. Tėtis nori, kad vaikas tobulėtų ir žaistų, todėl jis pats ir susimokėjo šį mokestį“, – pasakojo A. Sabonio KC komandų vyr. treneris Dalius Lubys.
Tėvų iniciatyva ir sąskaita krepšinio paslapčių Kaune mokosi ir 15-metis kinas Wangas Zhengas. Tačiau toli gražu ne visų jaunuolių tėvams tenka paploninti pinigines.
„Savo mokykloje turime italą-prancūzą, kurio tėvai atvyko dirbti į Lietuvą, todėl tokiu būdu jis nusprendė prisijungti sportuoti su mumis“, – pasakojo Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) sporto direktorius Egidijus Ženevečius.
„Žaidžiantys užsieniečiai, bent jau mūsų mokykloje, yra tie, kurie gyvena Lietuvoje. MKL čempionate šiemet jų rungtyniauja du, bet kitose grupėse taip pat turime žaidėjų, atvykusių net iš Kinijos. Skaičiai, atrodo, didėja, tačiau ši tendencija daugiausiai priklauso nuo to, kad tėvai persikelia gyventi į mūsų šalį ir vaikus atveda į būrelius – viskas taip pat, kaip ir su vietiniais vaikais“, – kolegą papildė SKM direktorius Justas Jankauskas.
Identiška situacija ir kitose šalies sporto mokyklose, ypatingai didmiesčiuose. Tiesa, juose pasitaiko ir kiek įdomesnių atvejų.
Moksleivių krepšinio lygos (MKL) mergaičių iki 14 metų pirmenybėse Vilniaus krepšinio mokyklai (VKM) šiemet atstovavo ispanė Carlota Blanco Sanchez – buvusio Vilniaus „Lietuvos ryto“ trenerio asistento Alberto Blanco dukra. Tačiau tėvui netekus darbo sostinės klubo trenerių štabe, šeima išvyko iš Lietuvos ir mergaitei teko palikti komandą.
Panaši istorija užfiksuota ir A. Sabonio krepšinio centre – kai 2012-2013 metų sezone Kauno „Žalgirio“ marškinėlius vilkėjo Tremmellas Dardenas, amerikiečio sūnus TJ mūsų šalyje taip pat žaidė krepšinį. Visgi legionieriui palikus Lietuvos čempionų gretas, kartu su juo išvyko ir jaunasis krepšininkas.
Tačiau svečiams iš užsienio yra dar viena galimybė pasistažuoti Lietuvoje. Tiesa, nereikalaujanti tokių didelių investicijų – 17-ą gimtadienį neseniai atšventęs Filemonas Halmesmakis iš Suomijos į mūsų šalį atkeliavo mokinių mainų programos „Erasmus“ dėka.
„Ši sistema man patinka, bet ji yra be ateities, – pripažino D. Lubys. – Filas gyvena lietuvių šeimoje, o kadangi Suomijoje sportuoja krepšinį, kad šie metai nedingtų, jis nusprendė tobulėti pas mus. Jo atvykimo prioritetas – ne krepšinis, o mokslai, todėl į tai atsižvelgdama FIBA suteikė leidimą vienam sezonui: ir jis tobulėja, ir mums naudos yra. O liūdesys yra dėl to, kad po metų jis išvažiuoja.“
Atsiveža ir išlaiko patys
Tačiau jeigu FIBA mokesčio išvengti nepavyksta, nebūtinai jis būna sumokėtas iš jaunųjų krepšininkų tėvų kišenės. Už itin talentingus vaikus neretai sumoka arba agentai, arba pati mokykla.
„Mes mokame tik už tą žaidėją, kuriame matome didžiulę perspektyvą, – pagrindinį kriterijų įvardijo D. Lubys.
Įvykdžius visus FIBA reikalavimus ir žaidėjui atvykus į Lietuvą, užsienietis tampa lygiaverčiu „vietiniu“ krepšininku – jokie išskirtiniai mokesčiai nėra taikomi: kaip ir visi jaunieji žaidėjai jam reikia susimokėti MKL kortelės turėtojo mokestį, kuris siekia 10 eurų. Šią kortelę reikia atnaujinti kas trejus metus.
Bet prisiviliojus talentą iš užsienio mokyklą užgriūna ir papildoma finansinė našta: krepšininko išlaikymas. O tokias sąlygas Lietuvoje sudaryti šiuo metu gali vienintelis A. Sabonio KC, savo auklėtinius apgyvendinantis sporto viešbutyje arba KTU bendrabutyje.
„Jeigu yra vaikas, kuriuo mes tikime nuo pat pradžių, tai jam suteikiame absoliučiai viską: gyvenimą, mokslą, stengiamės net ekipiruotę duoti. Jam taip pat nekainuoja nei treniruotės, nei išvykos į turnyrus, – pasakojo D. Lubys. – Tačiau kiekvienas atvejis – išskirtinis: jeigu matome, kad žaidėjas per metus ar dvejus labai patobulėja, tai stengiamės jį kažkiek prie savęs prisirišti. Jeigu matome jame ateitį, tai ir sąlygos keičiasi.“
Visgi pasaulyje turbūt neįmanoma rasti verslininko, kuris pinigus investuotų nematydamas sau naudos. O kokį pelną iš atsivežtų užsieniečių gauna A. Sabonio KC?
„Mes pasirašome sėkmės sutartis. Jos nereiškia, kad už kiekvieną perėjimą į komandas mes reikalausime pinigų. Bet jeigu žaidėjas tampa profesionalu, uždirbančiu nemažus pinigus, tada mes primename apie save ir bandome atsiimti kažkokį procentą. Bet tai darome tik sėkmės atveju.
Krepšininkų mes nelaikome prisirišę ir tikrai neatiduodame vienam konkrečiam klubui – jie gali važiuoti, kur tik nori. Tačiau jeigu mes prisidedame prie vaiko tobulėjimo ne tik savo darbu, bet ir finansais, tai tada ir norime, kad kažkas sugrįžtų“, – aiškino treneris.
„Aišku, žinomumo prasme nauda visą laiką yra – jeigu pro mūsų sistemą perėjęs žaidėjas pakyla į aukštesnį lygį, tai jau yra didelis faktorius. O iš finansinės pusės tai labiau pavadinčiau loterija, nes žaidėjo prie savęs prisirišto išlaikyti negalime, o finansinę naudą galime gauti tik po kažkiek laiko“, – čia pat pridėjo jis.
Viena sėkmės istorija rutuliotis pradeda ir dabar – prieš trejus metus agentų pagalba į Kauną atvyko Vladimiras Markoveckis, kuris neilgai trukus spėjo patraukti ir „Žalgirio“ vadovų dėmesį – jau spėjo debiutuoti su dublerių komandos apranga.
NKL čempionate jaunuolis šiame sezone ant parketo pasirodė 23 rungtynėse, kuriose vidutiniškai žaisdavo 6 minutes, pelnydavo 1,5 taško ir atkovodavo 1 kamuolį.
„Didžiausią iniciatyvą jį prisivilioti rodė buvęs treneris Aurimas Jasilionis. Viskas klostėsi natūraliai – jis pas mus sportavo ir jį pastebėjo „Žalgiris“. Mes nuolat bendraujame su jaunimo komandos treneriais ir pasikalbame apie turimą jaunimą, o tokie aukštaūgiai kaip Vova šiai dienai nesimėto, todėl natūralu, kad anksčiau ar vėliau turėjo jį pastebėti. Duok Dieve, kad viskas eitųsi tik į priekį“, – jaunuoliui iš Ukrainios sėkmės linkėjo D. Lubys.
„Man patinka žaisti Lietuvoje, nes čia didelė konkurencija ir aukštas krepšinio lygis. Kai atvykau, sunkiausia buvo prisitaikyti prie aukšto krepšinio lygio, nes Ukrainoje moksleivių krepšinis yra žemo lygio.
Norėčiau Lietuvoje žaisti ir ateityje – krepšinis čia aukšto pajėgumo. Man čia patinka. Noriu žaisti ir tikiuosi, kad man seksis tai daryti“, – mintimis dalijosi pats V. Markoveckis.
Pasiteisino ne visiems
Tiesa, anksčiau užsieniečius į Lietuvą atsiveždavo ne tik A. Sabonio KC. Prieš dešimtmetį jauniesiems mūsų šalies krepšininkams aikštelėje tekdavo stumdytis su anksčiau subrendusiais ir jėga bei ūgiu dažnai pranašesnius gruzinus. Juos tuomet į mūsų šalį atsivilioti nusprendė Š. Marčiulionio krepšinio akademija (ŠMKA).
Bet viskas vyko kiek kitokia tvarka: tobulėti panorę jaunieji gruzinai pateikdavo prašymus, tačiau teigiamus atsakymus gaudavo ne visi, o tik tie, kurie įveikdavo Šarūno Marčiulionio ir mokyklos trenerių atranką.
Atitikę talento reikalavimus krepšininkai gaudavo ne tik puikias treniruočių sąlygas ir tobulėjimą su geriausiais Lietuvos treneriais, bet ir maitinimą bei gyvenamąją vietą. Visgi pažvelgęs į praeitį, Š. Marčiulinis pripažįsta – investicijos neatsipirko.
Negana to, prieš metus buvusi ŠMKA bazė buvo parduota, o iš keturių krepšinio salių išprašyti jaunieji talentai dabar susispaudę tobulėja vienoje. Kiekybę į kokybę iškeitę mokyklos vadovai dabar stengiasi didesnį dėmesį skirti ryškiausiems Lietuvos talentams, todėl užsieniečiai šioje mokykloje jau atsiduria itin retais atvejais.
„Nebeturime, kur apgyvendinti, nebeturime tokių pačių sąlygų, todėl ir niekas nebeveža. Paskutinis užsienietis atvyko prieš dvejus metus – tai baltarusis Jevgenijus Massalskis. Mes jį atradome, atsivežėme, ugdėme, jis žaidė už akademiją, bet gyveno pats – su mama nuomojosi butą, mes jo neišlaikėme. Kitaip sakant, gyveno ir sportavo kaip eilinis akademijos auklėtinis“, – paskutinio atvykėlio įsikūrimo Lietuvoje istoriją prisiminė ŠMKA direktoriaus pavaduotojas sporto reikalams Rolandas Jarutis.
Jeigu šis baltarusis liko Lietuvoje ir dabar NKL pirmenybėse vilki Vilniaus „Perlo“ komandos marškinėlius, tai būta ir tokių atveju, kai mūsų šalis jaunuoliams iš ne krepšinio valstybių tapdavo tik tramplinu į platesnius vandenis.
Į tą pačią ŠMKA prieš kelerius metus kreipėsi ukrainiečio Dimitrijus Zdoro tėvas, kuris pats investavo į sūnaus tobulėjimą Lietuvoje. Apšlifuotas trenerio Eriko Kučiausko 205 cm ūgio krepšininkas pakėlė sparnus už Atlanto ir dabar jau trečius metus lanko privačią „Sagemont“ mokyklą, kurioje žaisdamas krepšinį bando sužavėti NCAA skautus.
Ir tai ukrainiečiui sekasi gana neblogai – 2018-aisiais mokyklą baigsiantis D. Zdoras jau patraukė prestižinio Mičigano universiteto „Wolverines“ komandos dėmesį.
Panašios istorijos dalyve tapo ir Kaune įsikūrusi „Tornado“ krepšinio mokykla, į kurią taip pat tėvų iniciatyva atvyko lenkas Filipas Siewrukas.
„Jis ir treniravosi su mumis, ir žaidė Lietuvos čempionate, bet mes jokio kontrakto nebuvome pasirašę. Kadangi jis buvo ganėtinai jaunas, gyveno kartu su treneriu – juk nepaliksi tokių metų vaiko vieno gyventi, todėl geranoriškai padėjome, nes jis buvo tikrai talentingas“, – prisiminė mokyklos direktorius direktorius Dainius Čiuprinskas.
Visgi talentingasis „kaimynas“ Lietuvoje neužsibuvo ir sulaukęs kvietimo persikėlė tobulėti į „Barcelona“ krepšinio akademiją, su kuria pasirašė penkerių metų sutartį.
„Kaip vertinu? Dviprasmiškai. Nauda buvo ta, kad turėjome žaidėją, kuris tame amžiaus tarpsnyje buvo gana aukšto lygio – buvo įdomus pasibandymas. Bet žiūrint iš kitos pusės, jis tuo metu užėmė kito vaiko vietą, kuris negavo laiko žaisti ir tobulėti. Lenkui išvykus atsirado skylė, kol kiti šios pozicijos žaidėjai apsitrynė.
Aišku, mes tikėjomės, kad ilgiau jis žais, nes jokios kalbos, kad ruošiame jį ispanams nebuvo, bet kadangi neturėjome jokių sutarčių, nes tai buvo pirmas geranoriškas pabandymas, tai tuo ir baigėsi“, – pasakojo D. Čiuprinskas.
Talentų medžiokle užsiima tik „Žalgiris“
Lietuvoje yra beveik 70 krepšinio mokyklų, iš kurių didžioji dauguma – valstybinės. O ir iš privačių „atsivežti“ talentus iš svetur jau praktiškai neberizikuoja nė viena. Ir tai ne tik milžiniško FIBA mokesčio pasekmė, bet ir faktas, kad ne visuomet vaikystėje talentingas krepšininkas iki pilnametystės išlaikys tokią pačią žaidimo kokybę. Todėl dauguma mokyklų koncentruojasi į mūsų šalies jaunimo ugdymą.
Visgi privačios mokyklos neatsisakytų prisivilioti ir užsieniečių, tačiau tą padaryti kliudo nemažai dirgiklių.
„Yra žmonių, su kuriais kalbamės – dabar 17-metis perspektyvus estas norėtų atvykti. Bet mums naudinga į juos investuoti tik tokiu atveju, jeigu būtų pasirašomas kontraktas: jeigu jis taptų profesionalus krepšininkas, tai mums būtų ir garbė, ir galbūt atsipirktų ir finansinės išlaidos. Bet FIBA mokesčio apmokėjimo mes neapsiimame, nes nematome, kad atgal gausime tuos pinigus“, – svarstė „Tornado“ krepšinio mokyklos direktorius.
„Vaikams reikėtų ir apgyvendinimą parūpinti, ir geras sportavimo sąlygas, kurios Vilniuje pakankamai prastos. Jeigu turėtume tinkamą vietą, kurioje jie galėtų tobulėti, tai tikrai atsivežtume. O dabar neturime galimybių net ir lietuvių iš kitų miestų atsivežti – savo paslaugos dabar galime pasiūlyti tik Vilniuje gyvenantiems“, – situaciją aiškino SKM direktorius J. Jankauskas.
Visgi Lietuvoje auginamų užsienio talentų tendenciją palaiko Kauno „Žalgiris“, praeityje atsivežęs 16-metį estą Siimą-Sanderį Venę ir 17-metį latvį Kasparą Vecvagarą. Abu jie atstovavo dublerių komandai, o pirmasis dar gindavo ir A. Sabonio KC garbę.
„Kadangi ir patys lietuviai vis dažniau išvažiuoja tobulėti į užsienį, todėl ir mūsų sienos plečiasi. Mes ieškome gero jaunimo, kuris galėtų ir norėtų augti mūsų sistemoje. Aišku, visada norisi, kad jie būtų lietuviai, bet jeigu jų nėra – turime atsivežti iš kažkur kitur. Mes turime kovoti Eurolygoje, todėl norime gerų lietuvių, o tiesiog užsimerkę imti bet kokių negalime, nes mums svarbu ir komandiniai rezultatai“, – apie paieškas jaunųjų talentų talentų rinktoje kalbėjo „Žalgirio“ direktorius Paulius Motiejūnas.
Anksčiau paminėti krepšininkai pagrindinėje „Žalgirio“ komandoje žaidė ne vienerius metus, tačiau itin ryškių pėdsakų nepaliko. Praėjusią vasarą K. Vecvagaras grįžo į gimtinę ir apsivilko Rygos VEF klubo marškinėlius, o S-S. Vene dabar rungtyniauja Žemutinio Naugardo „Nižnij Novgorod“ ekipoje.
Tačiau prieš kiek daugiau nei metus Lietuvos čempionai pasiekė didžiulį laimėjimą: nukonkuravę didžiausius Europos klubus ir JAV universitetus prisiviliojo Vokietijos supertalentą Isaiah Hartensteiną, kuriam artėjančią vasarą žadamas šaukimas pirmajame NBA naujokų biržos dvidešimtuke.
„Jeigu atsiranda NBA komandas dominančių žaidėjų, mes visada kalbamės. Ir anksčiau kalbėdavomės, tačiau mūsų sistema dar taip sėkmingai neveikė, o dabar turime galimybių prisikviesti ir pačius perspektyviausius. Tas pats Isiaih mus pasirinko ne aklai – prieš atvykdamas pas mus, pravažiavo visas komandas, pamatė gyvenimo ir treniruočių sąlygas. Džiaugiamės, kad mes jam tikome labiausiai“, – prisiminė P. Motiejūnas.
Kitas didžiausias Lietuvos krepšinio klubas Vilniaus „Lietuvos rytas“ remiasi kiek kitokia praktika – patys talentų užsienyje neieško, bet jeigu atranda juos vietinėse mokyklose, neatsisako galimybės prisivilioti. Taip atsitiko ir su jau minėtu ŠMKA auklėtiniu J. Massalskiu, kuris su sostinės ekipa pasirašė ilgalaikę sutartį.
NKL čempionate po 4,2 taško ir 4,4 atkovoto kamuolio renkantis 18-metis 204 cm ūgio baltarusis šiemet netgi buvo registruotas „Lietuvos ryto“ sudėtyje Europos taurės turnyro kovoms.
„Mes labiau orientuojamės į lietuvius, vilniečius, bet jeigu matytume žaidėjo potencialą, tai bandytume sieti su juo ateitį. Taip ir atsitiko su Žene, kuris auga mūsų jaunimo komandoje. Jeigu bus kažkoks panašus atvejis – tikrai neatsisakysime tokios minties“, – aiškino „Lietuvos ryto“ direktorius Martynas Purlys.
