Jei 2015-ieji J. Mačiuliui buvo tiesiog svajonių metai, o titulų ir apdovanojimų kraitį papildė Eurolygos ir Ispanijos čempionų titulai bei Europos pirmenybių sidabro medalis, 2016-aisiais pasiekimai yra kuklesni.
31-erių lietuvis su „Real“ apgynė Ispanijos čempiono titulą, bet Eurolygoje komanda nepateko į finalo ketvertą, o žygis su Lietuvos rinktine Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse apskritai buvo labai kontroversiškas. Trimis pergalėmis pradėjusi turnyrą, vėliau Jono Kazlausko treniruojama rinktinė buvo sutriuškinta ispanų, prarado pasitikėjimą savomis jėgomis ir pasirodymą baigė ketvirtfinalyje.
Prireikė atokvėpio ir psichologinio poilsio, po kurio ir J. Mačiulis, ir jo atstovaujama „Real“ komanda ir vėl grįžo į pergalių kelią. Patikima gynyba grįstą savo rolę trenerio Pablo Laso sistemose puikiai žinantis lietuvis Eurolygoje vidutiniškai žaidžia po 15 min., pelno po 6,7 taško, o „Real“ turnyre užima 2-ąją vietą (7 pergalės/3 pralaimėjimai). Ispanijos čempionate Madrido klubas apskritai pirmauja ir per 10 sužaistų mačų tėra suklupęs vos kartą.
Į Madridą atvykstantis „Žalgiris“ (4/6) šiuo metu yra ant bangos – laimėjo trejas iš ketverių paskutinių Eurolygos rungtynių ir turnyro lentelėje pakilo į 11-ąją vietą.
„Matosi, kad komanda valdoma protingai, o Š. Jasikevičius, kaip ir Dainius Adomaitis – yra du šiuo metu perspektyviausi Lietuvos treneriai“, – intriguojančių Eurolygos rungtynių išvakarėse konstatavo geriausias 2015-ųjų Lietuvos krepšininkas.
„Kaip ir „Real“ komanda, „Žalgiris“ laimėjo trejas iš pastarųjų ketverių Eurolygos rungtynių, nors sezono startas kauniečiams buvo sudėtingas. Ar nestebina tokie pokyčiai?“, – Krepšinis.lt paklausė J. Mačiulio.
– Kaip ir pas mus, Madride, „Žalgiryje“ yra nemažai rinktinių žaidėjų. Visi pailsėjo, atsigavo po sunkios vasaros, grįžta į formą. Todėl nelabai tai ir turėtų stebinti. Visi tampame „šviežesni“ po visų papildomų treniruočių, po fizinio pasirengimo. Tiek čia Madride, tiek Kaune. Manau, kad viskas vyksta dėsningai.
– Stebite „Žalgirio“ žaidimą per televiziją ir internetu. Ar jaučiasi trenerio Šarūno Jasikevičiaus ranka?
– Aš pats Šarūnui vadovaujant nesu treniravęsis, todėl apie jo darbo specifiką pasisakyti sunku. Tačiau komanda žaidžia brandžiai, matomi protingi veiksmai. Pavyzdžiui, rungtynių su „Crvena Zvezda“ pabaigoje žaidėjai atsidurdavo labai logiškose mikrodvikovose puolime, buvo jaučiamas ritmas – kur įmesti kamuolį, kada jį įmesti. Čia jau yra trenerio nuopelnas – varžovų „skylių“ pamatymas, stipriųjų pusių išnaudojimas.
– „Žalgirio“ lyderis, ilgametis jūsų bendražygis Paulius Jankūnas Belgrade buvo beveik nepastebimas, tačiau komanda vis tiek iškovojo pergalę. Ką tai pasako apie „Žalgirio“ pajėgumą?
– Eurolygos sezono pradžioje buvo kalbama apie labai įtemptą Eurolygos tvarkaraštį, jis lyginamas su NBA grafiku. Ar jau pavyko apsiprasti?
– Kol kas „Real“ tik dvi savaites turėjo po dvejas rungtynes. Taigi, krūvis pernelyg nesijaučia, nes skraidome su savu lėktuvu, su „charteriu“. Galbūt krūvį labiau jaučia tos komandos, kurioms tenka persėsti iš lėktuvo į lėktuvą, kelionės užsitęsia. Ir apskritai, mes turime 14 žaidėjų, kurie įprastai rotuojami , todėl spėjame pailsėti. Per Ispanijos čempionato rungtynes taip pat žaidžiame ne visi. Taip, pastaruoju metu dėl traumų nerungtyniavo Trey Thompkinsas ir Dontaya Draperis, tačiau jie jau pasiruošę žengti ant parketo.Taigi, kol kas tie pasikeitimai pernelyg nesijaučia. Žiūrėsime, kaip bus sezono pabaigoje.
– Šiuo metu Eurolygoje esate vienas iš taikliausių tritaškininkų. Nors mesti tenka retokai, tikslą pasiekė 10 iš 16 tolimų metimų – 62,5 proc. Logiškai mąstant, taip pataikantis žmogus turėtų atakuoti dažniau, tačiau turbūt galima konstatuoti, kad paties užduotys Pablo Laso schemose buvo ir išliks nepakitusios?
– Kiek varžovai leidžia, tiek ir išmetu (juokiasi). Niekad nebuvau tas, kuris švaisto, nebuvau tas metikas, kuris lenda iš užtvaros ir iš karto „šauna“. Gaunu kamuolį kampe ir metu. O dėl mano užduočių – jos visą karjerą nelabai keičiasi. Tą patį darbą kaip dariau, taip ir darau – seno šuns naujų triukų neišmokysi. Aišku, viskas priklauso nuo trenerio vizijos, tačiau nereikia tikėtis, kad trečiais metais vadovaujant tam pačiam P. Laso kažkas pasikeis. Nepradėsiu bėgioti ir iš už užtvarų mėtyti, kaip koks Jaycee Carrollas. Pats tai puikiai suprantu ir seniai su tuo susigyvenau.
– Rinktinę palikus Jonui Kazlauskui, Lietuvoje kilo didelis triukšmas dėl naujojo komandos stratego, kuriuo tapo Dainius Adomaitis. Ar jau teko su juo kalbėtis?
– Kalbėjomės, prabėgus kelioms dienoms po balsavimo pats D. Adomaitis skambino, prisistatė kaip naujas treneris. Apie planus pernelyg daug nešnekėjome: galbūt daugiau bendrauti teks, kai bus paskelbtas rinktinės sąrašas. Asmeniškai man nebuvo keista, kad jis tapo rinktinės treneriu. Šiuo metu Dainius yra vienas iš dviejų perspektyviausių specialistų Lietuvoje, skaičiuojant su Š. Jasikevičiumi. Nežinau, kodėl Šaras dar nenorėjo šio posto, nesikišau į tą procesą. O jeigu jau kalbame apie kartų kaitą, kodėl nepabandžius ir jaunesniam treneriui suteikti šansą? Viskas čia protinga, o sumaištis padaryta iš anksto, nesužaidus nė vienų rungtynių. Man tie politiniai žaidimai krepšinyje nesuprantami. Bet, turbūt, kiekvienas dirba savo darbą.
– Užsiminėte apie kartų kaitą. Ką turite omenyje?
– Na net ir šią vasarą rinktinės stovykloje buvo jaunų žaidėjų, kurie ateityje tikrai turėtų patekti į sudėtį. Galima prisiminti ir Robertą Javtoką, kuris į nacionalinę komandą turbūt nebevažiuos. Reikės kažkuo jaunu pakeisti – nekeisi gi broliais Lavrinovičiais. Nors, jeigu jie taip žais Panevėžio „Lietkabelyje“ toliau, kodėl gi ne (juokiasi). Jau artėja tas laikas, kai mūsų karta – 2005-ųjų pasaulio jaunimo čempionų karta, pamažu atkeliavo iki pensijos. Visgi 32-33 metai krepšinyje, tai metas, karjera pamažu ritasi žemyn. Nori nenori, ji jau pasisuko į antrą pusę. Reikia būti sąžiningiems patiems prieš save ir suprasti, kad bent jau į treniruočių stovyklas būtina kviesti jaunus žaidėjus – reikia, kad jie apsiprastų. Matysime, kiek žmonių iki kitų olimpinių žaidynių dar reikės iš to branduolio, kuris žaidė Rio de Žaneire. Būsime jau 35-36 metų, faktas, daugumos šių krepšininkų rinktinėje jau gal ir nematysime.
– Dažnai kalbama, kad 2017-ųjų Europos čempionatas daugeliui krepšininkų ir net rinktinių bus neaktualus, nes jo metu nevyks atranka nei į pasaulio čempionatą, nei į olimpines žaidynes. Kaip tai vertinate?
– Aš žiūriu paprastai – Europos čempionatas yra Europos čempionatas. Ir jei laimėsi, niekas tikrai nesakys – „va, Europos čempionas, bet neįveikė jokios atrankos“. Tai yra prestižas, o titulo iš tavęs niekas neatims – visi bus laimingi. Žinoma, dėl tos priežasties, kad nėra jokios atrankos, kai kurie žaidėjai ir gali sugalvoti neatvykti. Omenyje turiu ne Lietuvos, o visas Europos komandas. Bet dar kartą pakartosiu, kad Europos čempionatas – prestižinis renginys.
– Tai jeigu J. Mačiulis bus pakviestas į rinktinę, jis atvažiuos?
– Bus matyti. Nesakau „ne“, bet žiūrėsiu, kokia bus situacija po sezono. Reikės kalbėtis su treneriais, nes situacija tokia, kad vasarą man jau norisi poilsio. Visi žino, kokie yra tų Pietų šalių čempionatai, kur žaisti baigiame liepos mėnesį. O amžius jau nebe 25-26, kai pailsėjęs savaitę vėl esi pilnas jėgų ir važiuoji. Būtina ir pasisaugoti.
– Nuo Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių prabėgo nemažai laiko. Ar, žiūrint iš laiko perspektyvos, jau galima blaivia galva įvertinti, kas tuomet atsitiko gerai startavusiai, bet vėliau subyrėjusiai rinktinei?
– Vis tiek nėra lengva pasakyti. Visgi, mano nuomone, galbūt buvo padaryta trenerių klaida – dauguma mūsų po ilgų čempionatų į stovyklą atvažiavo pavėlavę ir beveik nepailsėję. Aš pats, nors vėlavau, ilsėjausi tik savaitę. Bet treneriai galvojo, kad po tos savaitės mes nebūsime praradę „kondicijos“ – treniruotėse būtent ir norėjo palaikyti tą sportinę formą. Viskas baigėsi tuo, ką matė visi. Kai tik atvažiavome, visi bėgome, žaidėme puikiai, bet tada ir pritrūko poilsio. Pagrindiniai krepšininkai žaidė po 20 ir daugiau minučių, Mantas Kalnietis – apskritai po 25 minutes. Mums paprasčiausiai „nusėdo baterijos“.
Ir kai neturi tų fizinių jėgų, nesi pakankamai psichologiškai pailsėjęs po visų čempionatų, jėgos tiesiog apleidžia. Pagrindiniai žaidėjai buvo tiek persisotinę krepšinio, kad sunku daugiau kažką ir pasakyti. Skaičiuoju, kad man nuo 2007-ųjų būtų jau 10 vasara paeiliui, kai „varai“ 11 su puse mėnesio krepšinio, gauni savaitę ar nepilnas dvi pailsėti, ir vėl žaidi krepšinį. Ir normalu, kad tu juo persisotini. Gerai, kai sekasi – tada bėdos neišryškėja. O kai pradeda nesisekti... Vis dėlto psichologija yra tam tikras dalykas. Pradedi galvoti, gal bėgti, gal nebebėgti...
– Mūsiškių gretos šį sezoną Ispanijos čempionate itin gausios – ar nėra keista, kad beveik kas trečiose ACB lygos rungtynėse aikštėje tenka žaisti prieš lietuvį?
– Smagu! Smagu, kad lietuvių stipriausioje Europos lygoje yra tiek daug. Kurią dieną skaičiavau, kad mūsų čia net 10. Tiesa, kol kas žaidžiau tik prieš kelis – Marius Grigonis dėl traumos neatvažiavo, o Tadas Sedekerskis pasirodė visai neblogai. Tiesa, dar žaidžiau ir prieš Martyną Pocių. Keista tikrai nėra, tačiau patirtis įdomi – prieš rungtynes, per apšilimą būtinai pasikalbame. Nors ir nesame artimi draugai, vis tiek stengiamės pabendrauti – juk nesame svetimi, esame lietuviai.
– Pastaruoju metu kylančią „Real“ žvaigždę – slovėną Luką Dončičių Ispanijos spauda tiesiog liaupsina ir vadina „neįtikėtinu“. Ar jis iš tikrųjų toks neįtikėtinas?
– Na kaip, jis tikrai geras žaidėjas ir bus dar geresnis. Bet dabar vis dar žaidžia kaip 17 metų vaikinas. Vienos rungtynės gali būti labai geros, kitos – prastesnės. Tačiau jo ateitis, bet kuriuo atveju yra NBA. Svarbiausia, kad be traumų, ir po kelių metų matysime jį už Atlanto.
– Š. Jasikevičius prieš kelionę į Madridą sakė, kad J. Mačiulis šiuo metu yra puikios sportinės formos ir baudžia varžovus. Ar baus ir „Žalgirį“?
– Žiūrėsime, kaip dengsis (šypteli). Mes, kaip komanda, pastaruoju metu turime neblogą periodą. Pažiūrėsime, į kokius žaidėjus gynyboje koncentruosis žalgiriečiai ir kam bus suteikta daugiau erdvės.
