Ramūnas Butautas jaunam specialistui dar paauglystėje įskiepijo meilę krepšiniui ir parodė kelią jo tolesnei karjerai. Lietuvos sporto universiteto magistro studijas baigęs A. Jasilionis jau spėjo tapti LMKL čempionu su Kauno „VIČI-Aistėmis“, MKL čempionu su 2000 metais gimusiais Arvydo Sabonio krepšinio centro auklėtiniais ir treniruoti Libano klubą ar net Bahreino rinktinę.
Kaunietis stovėjo šalia Kazio Maksvyčio ir tuomet, kai „auksine“ vadinama 1992 metais gimusių vaikinų karta pradėjo savo čempionišką kelią. 2008-aisiais Italijoje A. Jasilionis su tuo metu dar 16-mečiais Jonu Valančiūnu, Dovydu Rediku, Vyteniu Čižausku ir kitais jaunaisiais talentais triumfavo Senojo žemyno pirmenybėse.
„Tikrai tikėjomės, kad daugelis iš jų žais aukštame lygyje, bet mūsų pranašystė neišsipildė. Galbūt nepakankamai jiems įskiepijome, kad sunkus darbas yra kelias į sėkmę – vaikinai per anksti pagalvojo, kad jie jau yra labai geri“, – apie darbą su vienais iš talentingiausių Lietuvos žaidėjų prisiminė A. Jasilionis.
Pasaulį išnaršęs ir patirties pasisėmęs treneris galiausiai sulaukė ir Lietuvos komandų dėmesio – šią vasarą „Lietuvos ryto“ vadovai pasiūlė jam prisijungti prie LKL vicečempionų. Naują iššūkį A. Jasilionis priėmė su džiaugsmu.
„Aš neskirstau: Kaunas ar Vilnius – Lietuva yra per maža tokiems dalykams. Mes turime sunkiai dirbti, kad išlaikytumėme Lietuvos vardą pasaulio krepšinio elite“, – patriotiškai kalbėjo Marcelo Nicolos asistentas.
Šį vakarą nuo 17 val. vyksiančiame LKL grandų mūšyje jis pirmą kartą žais prieš savo gimtojo miesto komandą. Su nekantrumu dvikovos su „Žalgiriu“ laukiantis A. Jasilionis, kaip ir visi sostinės klubo nariai, atvirai kalba apie užaugusius „Lietuvos ryto“ sparnus ir troškimą vėl sugrįžti į šalies krepšinio viršūnę.
„Vaikinai yra nusiteikę įrodyti ir sau, ir kitiems, kad esame stipresni ir pasiruošę šiemet nukarūnuoti „Žalgirį“, – žinutę šalies čempionams pasiuntė 32-ejų metų krepšinio specialistas.
– Kada prasidėjo jūsų, kaip trenerio, karjera?, – Krepšinis.lt paklausė A. Jasilionio.
– Pirmas pamokas gavau iš Ramūno Butauto, kuris atvedė mane į šitą kelią ir parodė, kad krepšinis yra nuostabus dalykas. Man tada buvo 15 metų – jis leido stebėti treniruotes, užsirašinėti pastebėjimus. Ramūnas taip pat mane paskatino stoti į Lietuvos kūno kultūros akademiją (dabar Lietuvos sporto universitetas – Krepšinis.lt), nes tuo metu jis ten dirbo dėstytoju. Universitete baigiau krepšinio trenerio magistro studijas, vėliau dar ir kelerius metus dirbau dėstytoju. O trenerio duonos krimsti pradėjau dar būdamas antrakursis, kuomet sulaukiau pasiūlymo Arvydo Sabonio krepšinio centre treniruoti vaikus.
– Turėjote galimybę treniruoti ir Tomą Balčiūną, kuris pasirašė sutartį su „Barcelona“. Kokios šios jaunojo krepšinio perspektyvos?
– Jis – neeilinių gabumų vaikas, Lietuvos krepšinio ąžuoliukas. Bet dar jam reikia išlieti nemažai prakaito, kad iš to akmens galima būtų iššlifuoti deimantą.
– O kodėl jis nusprendė tobulėti ne Lietuvoje, o Ispanijoje?
– Aš visada sakau: tam pačiam puode tu niekada neišvirsi geriausios sriubos. Reikia pamatyti pasaulį ir kitokį krepšinį – tada galima atsirinkti viską, ką išmokai geriausio, bei subrandinti vertingą produktą.
– „Auksinėje“ 1992 metais gimusių vaikinų rinktinėje talkinote ir Kaziui Maksvyčiui. Kokie įspūdžiai iš šios patirties?
– Dirbau vieną vasarą, kai Italijoje tapome 16-mečių Europos čempionais. Prisiminimai tik patys geriausi: buvo surinkti patys talentingiausi žaidėjai. Tikrai tikėjomės, kad daugelis iš jų žais aukštame lygyje, bet mūsų pranašystė neišsipildė. Galbūt nepakankamai jiems įskiepijome, kad sunkus darbas yra kelias į sėkmę – vaikinai per anksti pagalvojo, jog jie jau yra labai geri žaidėjai – dėl to ir netapo dar geresniais, nors potencialas pas visus 12 žaidėjų buvo labai didelis.
– Dovydas Redikas ir Vytenis Čižauskas buvo nesustabdomi tarp savo bendraamžių ir jiems buvo žadamos itin sėkmingos karjeros. Kaip manote, kodėl jiems nepavyko pateisinti lūkesčių?
– Sunku pasakyti – reiktų jų pačių klausti, bet aš manau, kad čia panaši situacija kaip su Tomu Balčiūnu: kuo anksčiau tu išvažiuoji, tuo greičiau atsiriboji nuo tos aplinkos, kuri tave liaupsina. Lietuvoje per daug išlepiname vaikus ir jie nebemato, kad jiems dar reikia daug dirbti. Jeigu jie būtų išvažiavę kur nors į užsienį ir būtų pamatę kitokio gyvenimo, galbūt būtų pradėję vertinti tai, ką turi, ir būtų pradėję kitaip dirbti. Bet čia tik pamąstymas.
– Bet abiems žaidėjams dar tik po 23-ejus metus. Dar yra jiems laiko pakilti aukščiau?
– Aš pabendrauju su jais abiem. Gal su Dovydu kiek mažiau. Vytenis tikrai turi noro ir motyvacijos dar tobulėti – šią vasarą dirbome individualiai, tai tikrai galiu pasakyti, kad jis – neeilinis talentas, kuriam dar viskas prieš akis.
– Iš šios kartos žaidėjų be Jono Valančiūno daugiausiai kol kas pasiekė Edgaras Ulanovas ir Rokas Giedraitis, kurie rinktinėje taip ryškiai nespindėjo. Ar galima sakyti, kad juodu darbu pasiekiama daugiau nei talentu.
– Tikrai taip. Ne vieną kartą esu sakęs, kad talentingam žaidėjui įskiepijus norą sunkiai dirbti, jis gali pasiekti neregėtas aukštumas.
– O Jonas Valančiūnas: jame daugiau talento ar įdirbio?
– Jis iš vis yra unikalus žmogus: ir talentingas, ir juodadarbis. Apie Joną galiu atsiliepti tik pačiais geriausiais žodžiais, nes treniruotėse niekada netinginiaudavo, todėl tiek ir pasiekė.
– Turėjote galimybę treniruoti ir moteris. Kaip atsidūrėte moterų krepšinyje?
– Išleidęs 1992 metų kartą, su Mindaugu Lukošiumi buvau išvažiavęs į Libaną treniruoti vietinio klubo, po to grįžau ir, kadangi buvau dėstytojas, sulaukiau galimybės treniruoti universiteto studenčių rinktinę. Bet tais metais esu labai patenkintas – įgijau daug patirties. Aišku, su moterimis turi būti kantresnis, bet tuo pačiu moterys buvo daug imlesnės krepšiniui: jos norėjo semtis žinių ir tobulėti. Du metus LMKL užėmėme trečią vietą, o perėjęs į „Viči-Aisčių“ komandą tapau šalies čempionu.
– O su kuo lengviau dirbti: vyrais, moterimis ar vaikais?
– Visur yra skirtingas darbas, skirtingi poreikiai, bet krepšinis yra vienas, todėl išskirti galėčiau tik smulkias detalytes.
– Kaip atsidūrėte Vilniaus „Lietuvos ryto“ klube?
– Sutapimas. Norėjau save išbandyti aukštesniame lygyje ir atsiradus tokiai galimybei, pasiūlymo neatsisakiau.
– Kokios jūsų pareigos komandoje?
– Esu atsakingas už vaizdo analizes ir individualų darbą su žaidėjais.
– Gimėte ir augote Kaune, visą gyvenimą sirgote už „Žalgirį“, bet sulaukėte pasiūlymo iš aršiausių žalgiriečių varžovų. Ar nebuvo jokių dvejonių priimant šį sprendimą?
– Priimti šį sprendimą tikrai nebuvo sunku. Mane palaikė ir A. Sabonio KC vadovybė, ir pats centro direktorius Andrius Sabonis, kuris yra Arvydo brolis. Man tai yra išbandymas ir didelė galimybė tobulėti. Aš neskirstau: Kaunas ar Vilnius – Lietuva yra per maža tokiems dalykams. Mes turime sunkiai dirbti, kad išlaikytumėme Lietuvos vardą pasaulio krepšinio elite.
– Tai viskas dėl Lietuvos krepšinio?
– Tikrai taip. Aš labai džiaugiuosi, kad mūsų komanda yra lietuviška – turime tik vieną užsienietį. Klubas dirba tam, kad būtų paruošti geri krepšininkai Lietuvos rinktinei.
– Sekmadienio pavakarę – pirmasis šio sezono „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ mūšis. Kokių rungtynių tikitės ir ar jos jums bus išskirtinės?
– Labai laukiu šių rungtynių, bet jos man nebus niekuo išskirtinės: visiems mačams ruošiamės vienodai. Aišku, bus smagu grįžti į Kauną, ypač kad žaisime prieš tokią stiprią Eurolygos komandą.
– Kokie yra „Lietuvos ryto“ pranašumai kovoje su „Žalgiriu“?
– Mūsų komanda yra labai lietuviška, jauna ir alkana – trokštanti visiems įrodyti, kad yra verta vadintis stipria. O apie žaidimą sunku pasakyti, nes mums patiems tai bus pirmas išbandymas, po kurio galėsime pamatyti, kokiame lygyje esame.
– Reguliariajame sezone „Lietuvos rytas“ žalgiriečiams visada meta rimtą iššūkį ir neretai iškovoja pergales. Vis tik atėjus lemiamoms kovoms komanda subyra ir nebegali pasipriešinti. Kas lemia tokį komandos pasikeitimą? Psichologija?
– Tikiuosi, kad šiemet psichologiškai nesubyrėsime. Ruošiame vaikinus visokiom situacijom ir dar kartą pasikartosiu, kad jie yra nusiteikę įrodyti ir sau, ir kitiems, jog esame stipresni ir pasiruošę šiemet nukarūnuoti „Žalgirį“.
