„Man pačiam įdomu, ar galėsiu bėgti, šokti, ko seniai normaliai negalėjau daryti. Tai tokia nežinoma teritorija, kad duok Dieve, jei ne krepšinyje, tai toliau gyvenime bus viskas gerai, – Krepšinis.lt kalbėjo L. Kleiza.
Vilniuje antradienį automobilių keitimosi startuolio spaudos konferencijoje kaip vienas pagrindinių investuotojų dalyvavęs krepšininkas tikino, kad šiuo metu nėra nei sportininkas, nei verslininkas.
„Atsistatau po dviejų operacijų, tai turiu daug laiko. Man įdomu geros idėjos. Tai pirmas Lietuvos startuolis, į kurį esu investavęs, kiti – užsienio. Savęs stengiuosi netalpinti į kažkokius rėmus – man viskas įdomu“, – sakė jis.
– Kaip pavyko operacija, ką apie ją kalba medikai? – Krepšinis.lt paklausė L. Kleizos.
– Viskas gerai, nusisekus, bet ji ganėtinai didelė. Tai ir yra – daktarai nežino, kiek laiko truks, kol viskas atsistatys. Viskas juda į gerąją pusę. Iki kokio lygio – nežinau.
– Jei kalbėsime apie grįžimą, kaip vertinate savo šansus būnant 32 metų vėl atsidurti aukščiausio lygio krepšinyje?
– Sudėtingas grįžimas. Į patį didžiausią krepšinį grįžti būnant tiek metų ir po tokių traumų – labai sudėtinga. Noriu pažiūrėti, kiek man leis koja ir ko galima tikėtis. Niekada gyvenime nenusprendžiu iš anksto, kaip bus. Aišku, tikrai negyvenu kažkokiam debesiuke ir nesvajoju apie NBA.
Sunku ir į tą „Žalgirį“ būtų patekti. Tai aukšto lygio komanda, gerai žaidžia Eurolygoje. Čia reikia žiūrėti, kokioje kas stadijoje. Du metai be krepšinio tokių metų tikrai daug. Nėra praėję dviejų mėnesių po operacijos, tai dar daug ko negaliu daryti.
– Daug dėmesio šiuo metu skiriama NBA žaidžiantiems lietuviams, tačiau jų pasirodymas ne visuomet džiugina. Kaip pats vertinate jų pasirodymą?
– Kai pats pradėjau žaisti, tai palyginus su dėmesiu, kurio dabar lietuviai NBA sulaukia iš Lietuvos, pas mus tikrai nebuvo. Beveik kiekvienas rungtynes dabar analizuoja, rodo.
Donatui vasarą reikia susirasti komandą, kur jis gautų didelį vaidmenį, kur galėtų vėl save parodyti. Mano manymu, tiktų ir tas Bruklino „Nets“. Tai tikrai atvira komanda, kur daug galimybių.
Jonui Valančiūnui dideli lūkesčiai užkrauti – kad patektų į NBA „Visų žvaigždžių“ rungtynes, laimėtų Lietuvai aukso medalį. Jis gerai žaidžia, bet kai paskaitau tuos straipsnius – „liūdnos žinios iš Toronto“ – nemanau, kad liūdnos.
Jei Joną iškeis, daug komandų nori jį matyti. Centrai nėra „mirę“ ir bus reikalingi. Gerų centrų nėra daug lygoje ir jų paklausa didelė. Jei Jonas išeis į kitą komandą, nieko blogo neatsitiks, gal atsivers daug didesnės galimybės, nes dabar jis įspraustas į rėmus.
Mindaugas Kuzminskas turi šviesią ateitį NBA, nes atitinka visus standartus. Gali pataikyti ir yra atletiškas. Jo komandos „Knicks“ situacija bloga – jie patys nežino, kas darosi. Manau, šią vasarą spręsis, ką daryti su Carmelo Anthony. Jei šis išeina, Mindaugui atsiveria visai kitos galimybės žaisti.
Domantas kaip naujokas žaidžia nuostabiai. Sunku ateiti į NBA ir mesti po 25 taškus kai esi naujokas. Aišku, lūkesčiai dideli, jo aukštas šaukimas NBA naujokų biržoje. Tačiau jo ateitis taip pat šviesi – atletiškas, įrodė, kad gali pataikyti ir yra tikras ketvirtas numeris. NBA su tokia pozicija konkurencija daug mažesnė nei tokių trečių numerių kaip aš buvau.
– Kalbant apie 2017 metų Europos krepšinio čempionatą, ar išvysime visus stipriausius žaidėjus rinktinėje? Juk „Eurobasket 2017“ nieko nelemia – čia nevyks nei atranka į pasaulio čempionatą, nei į olimpines žaidynes.
– Esame krepšinio šalis, turime palaikyti savo prestižą ir norime medalių. Nemanau, kad šis čempionatas nesvarbus ir jį galima praleisti. Nemanau, kad jį kažkas praleis ir žmonės atleis. Mes, kaip krepšininkai, turime įsipareigojimus, ir, jei sveikata leidžia, atstovaujame Lietuvai.
Laukia svarbus čempionatas. Kaip jis gali būti nesvarbus po olimpiados, kur buvo tragedija. Reikia reabilituoti įvaizdį, laimėti medalį. Ypač, kai yra šansas laimėti aukso medalius. Nuostabi proga ir reikia taip žiūrėti į Europos čempionatą.
Aš kiekvieną medalį esu laimėjęs po Lietuvos rinktinės trenerių pasikeitimų – su Ramūnu Butautu, Kęstučiu Kemzūra ir Jonu Kazlausku. Praleidome didelę galimybę Slovėnijoje laimėti aukso medalius. Tai vienas skaudžiausių pralaimėjimų. Lietuva turės gerą komandą ir būtų skaudu neišnaudoti galimybių.
Karjeros piką pasiekusį L. Kleizą kelio skausmai pirmą kartą sustabdė 2011 metais, bet po vieno geriausių JAV specialistų J. Richardo Steadmano atliktos kremzlės atauginimo operacijos lietuvis sėkmingai sugrįžo ant parketo.
2012-aisiais puolėjas padėjo Lietuvos rinktinei prasibrauti į Londono olimpines žaidynes, o po metų atvedė ją iki Europos čempionato sidabro medalių. Bet tuomet vietoje akceleratoriaus pedalo vėl buvo nuspausti stabdžiai: kelio skausmai pamažu ėmė kankinti krepšininką, kol galiausiai rugpjūčio viduryje jis pareiškė, kad neribotam laikui traukiasi iš krepšinio.
Paskutinį kartą krepšinio aikštėje L. Kleizą krepšinio gerbėjai matė prieš pusantrų metų – 2015-ųjų birželio 6 dieną, kuomet vilkėdamas Milano „Emporio Armani“ ekipos marškinėlius lietuvis žaidė Italijos čempionato pusfinalio rungtynes.
2005 metų NBA naujokų biržoje 27-intu šaukimu pakviestas lietuvis stipriausioje pasaulio krepšinio lygoje keturis sezonus atstovavo Denverio „Nuggets“, tris – Toronto „Raptors“ komandai.
Po vienerius metus L. Kleiza dar praleido Pirėjo „Olympiakos“, Stambulo „Fenerbahce“ ir jau minėtoje „Emporio Armani“ ekipoje.
Su Lietuvos rinktine puolėjas be prieš kiek daugiau nei trejus metus iškovoto sidabro dar turi du bronzos medalius – laimėtus 2007-aisiais Europos čempionate ir 2010-aisiais planetos pirmenybėse.
