Apie dienotvarkę, gerbėjus, stereotipus ir įspūdžius – pokalbis su šokėjomis Ieva Aušrotaite, Miglė Veržikauskaite, Skaiste Gerulyte ir jų vadove Diana Gandrime.
– Kaip ir kodėl pradėjote šokti „Žalgirio“ palaikymo šokėjų komandoje?
Miglė: Visą gyvenimą sportavau, lankiau gimnastiką, vėliau pradėjau šokti kitoje krepšinio komandoje. Vienas mano tikslų stojant į universitetą Kaune buvo patekti į „Žalgirio“ šokėjų gretas. Mano senosios komandos vadovė – „Žalgirio“ šokėja, todėl, gavusi kontaktus, nors ir su didele baime, parašiau dabartinei vadovei žinutę, teiravausi, kada galiu ateiti į atranką.
Sulaukiau atsakymo, kad man atrankos neprireiks – mane jau pažinojo, buvo matę šokančią, iš karto priėmė į komandą. Širdis pakilo į padanges, bėgau visko pasakoti mamai. Dar ir šiandien iki galo negaliu tuo patikėti, nors šoku jau penkerius metus.
Skaistė: Aerobine gimnastika užsiėmiau nuo 15 metų. Nuo mažų dienų stebėjau krepšinį, buvau ir esu didelė jo gerbėja. Atsimenu, net maža būdama pribėgdavau prie šokėjų ir sakydavau, kad labai gražiai šoka. Šokti „Žalgiryje“ buvo mano svajonė. Šokau kitoje grupelėje, tačiau dabartinės trenerės prieš dvejus metus buvau pakviesta šokti rungtynėse Turkijoje. Taip išėjo, kad likau komandoje, tapau jos dalimi.
Ieva: Man pradžia komandoje buvo labai sunki. Esu ne iš Kauno, pradėjau studijas – viskas nauja. Norą šokti jaučiau didžiulį, tačiau aš net rungtynėse nebuvau šokusi. Žinojau, kad yra „Žalgirio“ šokėjos, bet jos atrodė kaip kažkas didinga ir nepasiekiama, kaip pasaulinio lygio žvaigždės. Dar mokyklos laikais vienas žymiausių choreografų Lietuvoje Kęstutis Baranauskas, kuris dabar yra „Žalgirio“ šokėjų choreografas, statydavo šokius ir mūsų kolektyvui.
Jis manęs paklausė, ką ruošiuosi veikti baigusi mokyklą. Tiesiai šviesiai pasakiau: noriu prisijungti prie „Žalgirio“ šokėjų. Jis nustebo, bet prasitarė, kad kaip tik statė joms šokį. Gavusi Dianos numerį, atėjau į atranką. Joje pasirodžiau didelėmis iš baimės akimis ir mūvėdama tigro raštais margintas timpes (juokiasi). Bet palikau įspūdį ir mane pakvietė šokti komandoje. Neslėpsiu, buvo daug ašarų ir skausmų, tačiau labai norėjau šokti.
Diana: Turbūt, kaip ir dauguma, iš pradžių lankiau aerobinę gimnastiką. Studijuodama netikėtai sulaukiau skambučio iš tuometės „Žalgirio“ šokėjų vadovės, kad yra kviečiamos šešios merginos iš gimnastikos į atranką. Buvome lanksčios, stiprios, iš karto prisijungėme prie komandos, tačiau po trejų metų ji išsiskirstė.
Aš jaučiau, kad dar neatšokau, kad dar turiu ir noro, ir užsispyrimo, aistros šokiui. Su kolege kilo mintis vėl suburti naują „Žalgirio“ šokėjų komandą. Perlipome kalnus, buvo labai sunku – juk buvome nežinomos, reikėjo investuoti pinigų, kurti drabužius, ruošti choreografiją, ieškoti salės repeticijoms. Viską padaryti nuo nulio. Tačiau atsipirko – užauginome didelį šokėjų būrį, esame vienos žinomiausių šokėjų Europoje.
– Kaip atrodo jūsų dienotvarkė – ar sunku suderinti šokius su darbu, studijomis?
Ieva: Tai į kraują nuo vaikystės įaugę – mokykloje visada lydėdavo užklasinė veikla, taip yra ir dabar, tik šiuo metu visur skubame ne po pamokų, o po darbo ar paskaitų. Viską planuojame – kada rungtynės, kada treniruotės. Kada gimtadienį švęsi, o kada ne (juokiasi).
Diana: Komanda dažnai tampa pirmenybe. Net kai artėja rungtynės, sukame plaukus, norime gražiai atrodyti ir mums jau nebėra diskomforto, jei tenka į viešumą išeiti su pilna galva plaukų suktukų. Gal atrodo keistenybė, žmonės kreivai žiūri, bet mums tai jau yra įprotis, nebekreipiame dėmesio. Daug važinėjame, o su milžiniška šukuosena, paslėpta po didele skara, ne kartą buvome įlėkusios į degalinę – iš šalies vaizdas tikriausiai įdomus (juokiasi).
– Ko reikia merginoms, norinčioms tapti „Žalgirio“ šokėjomis? Kokios savybės reikalingos?
Diana: Daug noro, užsispyrimo. Treniruotės yra varginančios, laisvalaikio lieka mažai, todėl merginai šokis turi būti aistra. Būna, mergina gerai šoka, tačiau kažkas ne taip, nesutampa vertybės – pasitariame su visa komanda ir su mergina atsisveikiname. Nėra nė vienos, kuri ieškotų vyro krepšininko, – visko siekiame pačios. Į komandą priimame nuoširdžias, paprastas merginas. Pati pastebiu, kad čia merginos pražysta.
Skaistė: O jei būna, kad mergina sužvaigždėja, vadovė greitai nuleidžia ant žemės (juokiasi). Šokėja turi būti užsispyrusi ir norinti tobulėti, labai motyvuota. Daugeliui merginų, atėjusių į komandą, ko nors trūksta, tačiau man pikta, kai jos nerodo noro tobulėti, nesistengia. Pažangą reikia daryti nuolatos – kolektyvas stiprus, negalima stovėti vietoje. Būtina suvokti, kad už kiekvienos merginos stovi bent šimtas norinčių patekti į komandą, tad suteiktą šansą reikia išnaudoti.
– Ar mergaičių kolektyve nekyla nesutarimų?
Skaistė: Manau, kaip ir visuose kolektyvuose, ginčų ir niuansų pasitaiko. Juos visada reikia išspręsti. Vadovė su mumis kalbasi, aiškinasi situaciją, o mes iš savo pusės stengiamės, kad nesusipratimų būtų kuo mažiau. Išklausome viena kitos nuomonę, visada aptariame su pasirodymais susijusias detales. Bendrą kalbą randame, o paskutinis žodis – visada vadovės (juokiasi).
Miglė: Už gerą atmosferą komandoje esu dėkinga vadovei. Ji yra griežta, daug reikalauja, tačiau ugdo mus, yra tarsi antra mama. Esu ne kartą jai skambinusi – atvažiuoju kavos, pasikalbėti. Žinau, kad išklausys ir visada padės.
Diana: Kai keliaujame, būna, kad kartu praleidžiame net savaitę – gyvename toje pačioje aplinkoje, nuolat esame kartu. Tuomet grįžusios norime viena nuo kitos pailsėti, duodame viena kitai ramybę. Tačiau praeina dvi ar trys dienos ir vėl, atrodo, pasiilgome. Žinome viena kitos paslaptis, galime pasidalyti problemomis ir džiaugsmais.
Ieva: Visos geriausios kelionės – būtent su šia komanda. Net kai grįžtu namo, mano artimieji klausia: „Kaip šeima gyvena?“ Juk tiek daug laiko praleidžiame kartu. Per metus būna bent vienas kartas, kai visos pas mane suvažiuoja.
– Aikštelėje turite tik kelias minutes publikai užvesti ir sužavėti. Kaip gimsta jūsų šokiai?
Diana: Turbūt sunkiausia yra parinkti gerą muziką. Kiekvieno skonis labai skirtingas, daug žinomų dainų jau plačiai naudojamos, o dabar muzikos pasaulyje užvedančių, krepšinio aikštelei tinkamų dainų pasitaiko retai. Juk klube ar namuose daina gali skambėti labai gerai, o salėje – visiškai prastai. 50 proc. gero pasirodymo sudaro būtent daina. Susitvarkyti su choreografija mums padeda K.Baranauskas. Visa kita gimsta bendromis jėgomis: vienos – vieną judesiuką, kitos – kitą, taip ir lipdome į visumą. Būna ir tokių treniruočių, kuomet nieko neišeina, o kartais viskas pavyksta per kelias minutes.
Ieva: Reikia pastangų. Fiziškai sudėtingiausia toms, kurios atlieka triukus. Jos pagauna kokią idėją ir nori ją įgyvendinti. Tačiau turime geras metikes – jos išmeta į orą, o tada jau vartaisi (juokiasi).
– Ar jaučiate konkurenciją su kitų komandų palaikymo šokėjomis? Su kokiais stereotipais susiduriate?
Skaistė: Mes niekada nesiekėme konkuruoti ar ką nors įrodyti. Visada stengiamės padaryti kaip galime geriausiai. Nerodome konkurencijos, pykčio. Visos šokėjos turi savo viziją, tikslą, o tai žmonėms patinka arba ne. Jei kitos komandos nori su mumis konkuruoti, tai paliekame joms, o pačios judame pirmyn.
Miglė: Stereotipai moterims, kaip ir visur pasaulyje, egzistuoja. Žmonės galbūt iš pavydo mano, kad visos šokėjos yra kvailos, nieko nemoka. Į tai nereaguojame, juk žinome, kas esame. Visos turime tikslų ir jų siekiame, mokomės, dirbame. Mūsų komandoje nėra nė vienos, priimtos tik dėl grožio.
– Kokio dėmesio sulaukiate iš gerbėjų?
Diana: Turėjau tokį gerbėją. Kartą išėjome paimti iš mašinos daiktų, pamačiau husarą su gėlėmis. Kaip tik į rungtynes rinkosi garsūs krepšinio pasaulio atstovai, taigi maniau, kad gėlės skirtos kurio nors svečio gimtadieniui. Grįžtant į salę sustabdo mane tas husaras ir klausia, kuri iš mūsų yra Diana. Nustembu, bet prisistatau, kad tai aš. O jis skaito man eiles, teikia gėles... Tai buvo didžiausia staigmena. Nuo to paties gerbėjo dovanų gavau dar tris kartus. Tai buvo visiškai nepažįstamas žmogus, tik vėliau išsiaiškinau jo tapatybę. Manau, merginos sulaukia dvigubai daugiau dėmesio vien dėl to, kad yra šokėjos. Juk per rungtynes jas pamato apie 15 tūkst. žmonių. Tikiu, kad daug sirgalių turi ir savo mėgstamiausią šokėją.
Sykį linksmai susiklostė: mūsų šokio klipu pasidalijo populiarioje Turkijos socialinio tinklo paskyroje. Prie vaizdo siužeto buvo nuorodos į mūsų vardus ir pavardes. Socialiniame tinkle „Facebook“ buvome tiesiog užpultos – per dieną visos sulaukdavome apie 500 kvietimų draugauti ir jie visi buvo nuo turkų.
– Esate vienos geriausių ir žinomiausių šokėjų Europoje. Kokias ateities svajones puoselėjate?
Diana: Turbūt visų palaikymo komandų šokėjų didžiausias tikslas – šokti olimpiadoje. Sunku iki jos prisikasti. Pasaulyje gerai žinoma šokėjų komanda „Red Foxes“ yra išnaudojusi visas galimybes. Jos puikiai finansuojamos, tai yra jų darbas. Joms aprangas, net rankšluosčius ir šlepetes siuva dizaineriai. Dėl gerų komandos vadovės ryšių jos yra nuolat kviečiamos. Vadovė esu jau apie 13 m., tačiau ši svajonė išlieka.
