Prieš 34 dienas mano lėktuvas nusileido tarptautiniame Ho Ši Mino oro uoste. Ir prieš mano akis nusidriekė dar neištyrinėtas plotas pasaulio žemėlapyje – Vietnamas. Neištyrinėtas, bet jau apaugęs stereotipais bei nuogirdomis, kuriomis nederėtų pasikliauti. Užuot be tikslo klajojusi po išmetamųjų dujų dūmuose skęstančio daugiakultūrinio Ho Ši Mino gatves, pirmiausia panorau sužinoti, ką slepia nacionaliniai šalies simboliai ir klaidinanti istorija.
Paryžiaus komunos komunistų judėjimo įkvėpta ir Vietnamo komunistų organizacijos 1941 m. pradėta naudoti vėliava tapo pasipriešinimo Prancūzijos valdymui Pietų Vietname simboliu. Kaip ir daugelyje kitų šalių vėliavų raudona spalva reiškia vietinių pralietą kraują, kai tuo tarpu penkiakampė geltona žvaigždė simbolizuoja vietnamiečių odos spalvą. Penki jos kampai nurodo į penkias Vietnamo socialines klases: ūkininkus, darbininkus, verslininkus, intelektualus ir kariuomenę. Tik po 30 metų, pasibaigus Vietnamo karui bei suvienyjus Pietų ir Šiaurės Vietnamą, valstybė buvo pervardinta Vietnamo Socialistine Respublika, o ši vėliava tapo oficialiu šalies simboliu.
O ką mes, baigę mokyklas ir universitetus Lietuvoje, žinome apie Vietnamo karą? Įdomu tai, kad vietnamiečiai apie tokį karą nėra girdėję. Čia jis vadinamas Antruoju Indokinijos arba Amerikos karu, įsiplieskusiu dėl konflikto, kilusio tarp Pietų ir komunistinio Šiaurės Vietnamo. Į jį per pusę pasaulio į pagalbą atskubėjo JAV. Toks scenarijus girdėtas jau ne kartą. Tačiau šį karą netikėtai pralaimėję amerikiečiai šalyje paliko ne tik pergalę.
Vietnamo žemėje liko kariniai džipai, sunkvežimiai, tankai, bombonešiai, lėktuvai, bombų sukurtos įdubos, nesprogusios minos ir naudotų cheminių ginklų žala. Karas jau seniai baigėsi ir reikia gyventi toliau, tačiau kartas nuo karto vietinis užlipa ant mirtinos minos, o ketvirtajai kartai po karo vis dar pasireiškia slaptojo „Agent Orange“ sukelti išsigimimai ir ligos.
Karo paliktas atviras žaizdas išduoda nuotraukos, Cu Chi tuneliai, karo reliktai, skaičiai, Ho Ši Mino karo muziejaus eksponatai ir pasakojimai. Keistą humoro jausmą turintis gidas, supažindinęs su Cu Chi vietove, staiga surimtėjo ir prisipažino, kodėl nusprendė tapti gidu ir tai daro būtent šioje vietoje. Jo tėvas taip pat dalyvavo kare. Jame neteko kojos ir kiekvieną dieną tebegyvena su patirtu košmaru. Per pirmąsias dvi Vietname praleistas dienas bent keturis kartus gniaužiau ašaras, suvokusi, kad šiame kare dėl netikrų idealų žuvo daugiau nei 2 milijonai žmonių. Man buvęs tokiu tolimu, Vietnamo karas staiga tapo artimu.
Atvykusi į dar neregėtos šalies sostinę, mėgstu lankytis muziejuose. O ypač mane traukia meno muziejai bei galerijos. Tai darau ne tiek dėl kultūrinio katarsio, kiek dėl to, kad juose eksponuojami darbai dažnai pateikia ganėtinai tikslų psichologinį tautos portretą ir padeda prisikrapštyti iki esmės, valstybės ir jos gyventojų mentaliteto bei mąstymo ypatumų.
Ho Ši Mino meno muziejus įsikūręs kolonialistinio stiliaus pastate, kuris, atrodo, turėtų riogsoti Prancūzijos Rivjeroje, o ne dulkėtame ir triukšmingame Saigone. Jo eksterjere apdairiai maišomi Vakarų ir Rytų architektūros motyvai, todėl jau pats fasadas pasakoja įslaptintą istoriją mokantiems ją perskaityti. Nuolatinę muziejaus ekspoziciją sudaro dviems kūrybos laikotarpiams priklausantys vaizduojamojo meno darbai: moderniam menui iki 1975 bei po 1975, Vietnamo pergalės kare su JAV.
Jeigu darbuose iki karo pradžios vyrauja idiliški užmiesčio vaizdai ir spalvų žaismas, karo metu jie tampa rūstesni, paveiksluose įsigali skaudžios temos, grubios formos ir nusistovi tamsesnių tonų koloritas. Abstrakčios bei realistiškos skulptūros perteikia baimę, neužtikrintumą dėl ateities, skausmą, nerimą bei kitus trikdančius jausmus. Įdomiausia tai, kad modernioms temoms įgyvendinti dažnai pasirenkama tradicinė technika: tapyba ant šilko, ryžių popieriaus, medžio graviūra ir jo dengimas laku.
Muziejuje laikinai įsikūrusi ir Vietnamo dailininkų bienalės paroda, kurioje galima susipažinti su jaunosios kartos menininkų darbais. Nenuostabu, kad jų kūryboje išnyksta karo pajautimas, užleisdamas vietą globalioms šiuolaikinėms problemoms: gamtos apsaugai, technologijų įtakai, visuotiniam susvetimėjimui ir suvienodėjomui bei absurdui.
Tačiau mane labiau nustebino senosios kartos dailininkų darbų profesionalumas, kosmopolitiškumas, drąsių temų pasirinkimas kaip antai tiesmukas septyniasdešimtmetės moters aktas, harmonija tarp modernumo ir tradicijos bei subtili minties laisvė, kurios galbūt nesitikėtumei socialistinėje valstybėje.
Vietname jau esu ilgiau nei mėnesį, bet, aplink matydama užsienio kapitalo įmones, atvirai deklaruojančias kapitalistinę pasaulėžiūrą, ir brangius automobilius vairuojančius bei drąsiai pinigus leidžiančius vietnamiečius, bažnyčias, pagodas bei šventyklas nesugebu užčiuopti to socialistinio siūlo galo, kuriuo apraizgytas šalies pamatas, ideologija ir ant kurio pastatytas pats šiandienos Vietnamas.