Keli šimtai pagyvenusių kinų šeštadieniais ir sekmadieniais renkasi į Šanchajaus centre esantį Žmonių parką (People's square), kur išsikabina skelbimus apie savo vienišus vaikus ir anūkus. Jų tikslas – bet kokia kaina „iškišti“ juos vestuvėms. Todėl šis keistas judėjimas gavo Vestuvių turgaus (Marriage market – angl.) pavadinimą. Šiame turguje nemėgsta olandų ir rusų, tačiau lietuviai yra labai laukiami.
Nors Šanchajuje gyvena 24 milijonai žmonių, dauguma gyventojų čia jaučiasi itin vieniši. Kinai skundžiasi, kad pastarąjį dešimtmetį pasidarė neįmanoma rasti antrosios pusės, nes daugumai žmonių rūpi tik vienos nakties nuotykiai, niekas nebenori kurti rimtų santykių. Tokia situacija ne tik Šanchajuje, bet ir visoje Kinijoje.
Prie vienišumo problemos smarkiai prisidėjo ir tai, kad kuo toliau, tuo daugiau kinių moterų pirmiausia nori daryti karjerą, o tik tada planuoja kurti šeimą. Deja, dažnai jau būna per vėlu.
O vyrai vis dažniau ieško išsilavinusios ir daug uždirbančios nuotakos, tai taip pat smarkiai sumažina tikimybę surasti svajonių moterį.
„Neturi poros ir galvoji, kad greitai baigsis tavo „galiojimo“ laikas. Keliauk į Šanchajų: čia kiekvieną savaitgalį vyksta jaunikių ir nuotakų turgus. Tai paskutinė viltis vienišiams“, - tokius skelbimus Vestuvių turgaus organizatoriai spausdina anglų kalba leidžiamuose kiniškuose laikraščiuose ir vilioja „pirkėjus“.
Nuo 2004-ųjų veikiantis turgus yra senos kinų tradicijos, kai tėvai iš anksto susitardavo dėl savo sūnaus ar dukros vestuvių su būsimo žento arba marčios tėvais pratęsimas.
Turguje nedalyvauja patys „jaunikiai“ ir „nuotakos“. Dauguma jų net ir nežino apie tėvų ar senelių užmačias juos ištekinti. O sužinoję pyksta. Tačiau vyresnio amžiaus kinams tai visai nerūpi, jie tik jaudinasi, kad mylima atžala gali visą gyvenimą vienišauti.
Vieta turgelyje yra mokama, organizatoriai prašo 3 eurus atitinkančio mokesčio. Už šią sumą „pardavėjai“ negauna nieko, tik teisę stovėti kur nors pakrūmėje ar ant parko pėsčiųjų takelio.
„Pirkėjams“ ir šiaip pro šalį einantiems smalsuoliams mokėti nereikia, nes tikimasi jų sulaukti kuo daugiau.
Skaičiuojama, kad kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį „prekiauti“ savo vaikais susirenka apie 3-4 šimtus kinų, o pasidairyti į pasiūlą ateina beveik 10 tūkstančių žmonių.
Pagal pirminį turgaus sumanymą „pardavinėjamų“ nuotakų ir jaunikių anketos kabėdavo ant medžio ar krūmo šakų pakabintų virvučių, tačiau vėliau šią idėją pakeitė kita – skelbimai pradėti klijuoti ant išskleistų skėčių, kurie čia atstoja laikinius stalelius. Kodėl būtent skėčiai? Niekas negali paaiškinti. Kinams taip tiesiog gražiau.
Skelbimai, kurių dauguma parašyti kiniškais hieroglifais, nėra labai informatyvūs. Dažniausiai juose aprašomi kandidatų amžius, ūgis bei svoris. Taip pat būtinai pabrėžiama profesija ir gaunamo mėnesinio uždarbio suma. Tokia informacija vadinama pagrindine, tačiau gudresni „prekeiviai“ skelbia ir papildomų faktų. Pavyzdžiui, rašo, kad „kandidatas“ labai mėgsta šunis arba kates, kad labai skaniai gamina kiniškus koldūnus arba, kad moka dainuoti liaudiškas kinų dainas.
Turguje susirinkę tėvai ir seneliai yra įsitikinę, kad šių faktų visiškai pakanka norint išsirinkti partnerį visam gyvenimui. Nes jų nuomone - išvaizda ar charakterio savybės norint kurti šeimą yra visiškai nereikšmingi.
Tiesa, kai kas visgi pateikia ir nuotraukas, tačiau tokių mažuma, tik kokie 5 procentai iš visos pasiūlos.
Bet būtent tokios anketos sulaukia daugiausia dėmesio iš turistų, kurie nemoka skaityti kiniškai.
Statistika: dauguma turgelyje „pardavinėjamų“ kinų yra 155-170 cm ūgio, 25-30 metų amžiaus, sveria 50-60 kilogramų ir dirba fabrikuose arba mokyklose. Tarp vaikinų skelbimų - daug baigusių tarnauti kariuomenėje ir ieškančių darbo.
Dauguma „prekeivių“ nekalba jokiomis užsienio kalbomis, todėl su susidomėjusiais užsieniečiais jie kalba gestų kalba arba naudodamiesi išmaniąsias programėles telefonuose. Kaip juokingai beskambėtų, dažnai to pakanka, kad įvyktų sandoris.
Tiesa, jeigu turgelyje sukirtote rankomis su anūkę pardavinėjusia močiute, tai nebūtinai reiškia, kad įvyks jūsų vestuvės. Po turgaus sandorio vyksta pirmasis pasimatymas, kurio metu ir nusprendžiamas poros likimas.
Pasitaiko atvejų, kai „parduota“ nuotaka ar jaunikis iš viso pasimatymo atsisako neaiškindami priežasčių.
Šioje vietoje reikėtų priminti, jog dauguma net ir nenorėjo būti „pardavinėjami“. Jie pyksta ant tėvų, prašo to daugiau nedaryti, tačiau tėvai į prašymus nereaguoja.
Turguje įdomu stebėti, kaip „pardavėjai“ stengiasi sudominti klientus. Dauguma stengiasi šventiškai pasipuošti, kai kas prie savo skėčių net padeda saldainių ar kitų viliojančių niekučių, kad tik išsiskirtų iš daugybės konkurentų.
Kaip stipriai tarpusavyje besivaržytų ir siektų aplinkinių dėmesio, tačiau daugelis stoviniuojančių kategoriškai atsisako būti fotografuojami ar filmuojami. Jie bijo, kad juos pamatys ir sugėdins kaimynai, draugai ar giminės. O baisiausia, kad išvydę turgelyje „dirbančius“ tėvus supyks „pardavinėjami“ vaikai.
Per porą valandų praleistų Vestuvių turgelyje pavyko rasti tik porą angliškai kalbančių „pardavėjų“. Moteris prisistačiusi Xi Lo vardu sakė ieškanti poros savo 1988 metais gimusiai dukrai.
- Kokio vyro dukrai ieškote?, - paklausiau jos.
- Gerai būtų verslininkas kinas, arba verslininkas europietis. Tik ne olandas ir ne rusas.
- Kodėl šios tautybės vyrai netinka?
- Girdėjau, kad jie muša žmonas. Nenorėčiau, kad mano dukra kentėtų. Linkiu jai laimės.
- O ką manote apie lietuvius?
- Ukrainiečius? Ar tai ne rusai?
- Lietuvius. Lietuva yra prie Baltijos jūros, netoli Lenkijos ir Skandinavijos.
- Skandinavija? Ar pas jūs žmonės šviesūs? Jeigu yra blondinų – taip labai gerai. Norėčiau, kad dukros vyras būtų blondinas, man ši plaukų spalva labai graži.
- Ar dar kokių reikalavimų turite?
- Nenorėčiau, kad jis mano dukrą išsivežtų pas save. Būtų gerai, kad jie liktų gyventi Kinijoje.
Kita „pardavėja“ ieškojusi vyro savo sesers dukrai taip pat džiaugėsi išgirdusi, kad lietuviai yra iš Europos. Tik ji turėjo daugiau reikalavimų:
- Mano mergaitė turi gerą darbą draudime, norėčiau, kad ir jos vyras turėtų darbą.
- Jums svarbu, kiek vyras uždirba?
- Žinoma, atlyginimas turėtų būti bent 800 eurų, kad galėtų išlaikyti vaikus.
- Ar būtų galima ją išvežti gyventi į Lietuvą?
- Bet ji nemoka jūsų kalbos, ką ji ten dirbtų? Ar vyras ją išlaikytų?
Moteris neslėpė, kad finansinė kandidatų padėtis jai rūpi labiausiai.
Turgelyje yra specialus „sandorių“ kampelis, į kurį atsitraukia tie, kurių skelbimais jau kažkas susidomėjo. Ten keičiamasi kontaktais, deramasi dėl susitikimo vietos ir laiko. Šioje vietoje žmonės kalba šnabždėdami, kad tik jų pokalbio nenugirstų kiti. Yra pasitaikę atvejų, kai gerą klientą nuvilioja konkurentai.
Organizatoriai sako, kad vidutiniškai viena nuotaka ar jaunikis turgelyje „pardavinėjami“ porą savaičių, per šį laiką jais būtinai kažkas susidomi. Tiesa, kelių senmergių skelbimai ant skėčių kabo jau porą metų. Bet jų mamos nenuleidžia rankų – ateina stovėti kiekvieną savaitgalį.
Kento universitetas prognozuoja, kad 2020 metais net 24 milijonai žmonių Kinijoje bus nevedę ir negalės rasti žmonos ar vyro. Todėl tokie turgūs smarkiai išplis po visą šalį.
Panašūs nemokami nuotakų ir jaunikių turgūs jau dabar veikia Kinijos sostinėje Pekine. Ten „prekeiviai“ renkasi dideliuose prekybos centruose. Taip pat pirkti antrąją pusę, bet už pinigus, galima Naujajame Delyje Indijoje.
