Kadangi kiek netikėtai tapau ekskursijos organizatore, o Radviliškio rajone lankytis teko tik vieną kartą gyvenime (ir tai buvo labai seniai), tai pagalbos kreipiausi į Radviliškio turizmo ir informacijos centrą. Bet jų nurodytu mobiliuoju telefonu niekas nesiteikė atsiliepti ar perskambinti. Toliau konsultacijų ieškojau bibliotekos telefono numeriu, kur gavau daugiau nei reikia – jei ir buvo abejonių dėl Kleboniškių kaimo, tai be galo paslaugi bibliotekininkė jas visas išsklaidė.
Baisogalos dvaras
Apie šį dvarą informacijos tikrai netrūksta. Jis paskelbtas architektūros paminklu, vis dar turinčiu 19 sodybą formuojančių elementų ir gražų parką. Šią vietą nuo 1830 metų valdė Napoleono armijos pulkininkas Juozapas Komaras ir jo paveldėtojai. Jo anūkas Vladislavas įvedė daug ūkininkavimo naujovių. Tarpukariu dvaro neišparceliavo tik todėl, kad šeimininkas susitarė su tuometine vyriausybe pažadėjęs auginti bulves, kurios buvo naudojamos spiritui gaminti. Taip ši vieta tapo viena didžiausių spirito varyklų Lietuvoje.
Šiuo metu dvare veikia Lietuvos gyvulininkystės ir veterinarijos mokslinio tyrimo institutas. Jame tyrinėjamos ir saugomos tradicinės Lietuvoje išveistos naminių gyvulių veislės. Šioje vietoje problema tik viena – jokios ekskursijos dvaro viduje neorganizuojamos, gyvulių apžiūrėti lankytojai neįleidžiami. Tai šiek tiek keista, žinant, kad veislės būtent šiame institute saugomos nuo visiško išnykimo, tad jas apžiūrėti ir apie tai sužinoti daugiau, manau, būtų įdomu.
Internete pavyko aptikti užrašytų pagrindinio dvaro liokajaus ir virėjos liudijimų apie tuometinį gyvenimą. Juose pasakojama, kad ponas svėręs apie 110 kg. Dėl šios priežasties jo žmona Rožė vertė vyrą laikytis dietų. Ji net stebėdavo, kai vyrui buvo nešami pusryčiai – ar paruošta tai, kas buvo liepta.
Pasakojama, kad dvaro ponia kartais rengdavo šventes savo tarnaitėms ir mėgdavo stebėti, su kuo šios šoka. O vėliau, įžvalgumu pasižymėjusi ponia Rožė tarnaites įspėdavo – jei kuri ištekėsianti už ponios manymu netikusio vyro, tai negaus dovanų.
Iš esmės dvaro išorė graži ir tvarkinga. Parkas nėra išskirtinio dydžio ar grožio, bet pravažiuojant užsukti ir aplankyti verta.
Kleboniškių kaimas
Šis kaimas yra netoli Burbiškių dvaro, tad ten važiuojant užsukti visai nesudėtinga. Mano minėta bibliotekininkė teigė, kad čia net gražiau ir įdomiau nei Rumšiškėse. Neatsispyrėme užsukti ir, galiu pasakyti, nepasigailėjome.
Kaime įsikūręs liaudies buities muziejus. Jis unikalus tuo, kad jame iki šiol gyvenama – net trys sodybos turi šeimininkus. Žinoma, tos sodybos matomos lankytojų akims, tačiau atitvertos, kad pašaliniai nevaikščiotų privačiu kiemu. Kiek keistoka buvo matyti senovines sodybas, šiaudiniais stogais ir… su palydovinės televizijos lėkšte bei žaliuzėmis languose.
Nepaisant to, lankytojams atviros sodybos tikrai atrodo autentiškos, sutvarkytos, su įvairiais eksponatais. Net darželiai, esantys prie namų, visiškai tradiciniai – apdėti baltai dažytais akmenimis, susodintos daugeliui žinomos gėlės. Viename iš ūkinės paskirties pastatų yra ir žemės dirbimui skirtos technikos ekspozicija.
Apėjus kaimą, yra galimybė užsukti į puikiai rekonstruotą vėjo malūną. Reikės tik pėstute pereiti pušyną – muziejaus prižiūrėtoja mielai paaškins, kaip iki ten nueiti.
Lankymasis kaime kainuoja nedaug – apie 2 eurus suaugusiam asmeniui. Bet vis dar turi keistą fotoaparato mokestį – niekaip nesuprantu, kodėl tokiu atveju neapmokestina mobiliųjų telefonų, kuriais „ginkluotas“ kiekvienas pradinukas? Mokestis nedidelis – irgi apie 2 eurus.
Burbiškio dvaras
Štai ir mūsų ekskursijos kulminacija. Vos už kelių kilometrų nuo Kleboniškių kaimo atvykome į šį dvarą, kurį supa net 28 hektarų ploto parkas. Parke yra tvenkinys su 15 salų ir 11 tiltų. Atvykome gegužės pradžioje, prieš pat tulpių žydėjimo šventę. Aplinkiniai kalba, kad šventės metu būna beprotiška minia žmonių ir vargiai pavyks rasti vietą automobiliui. Tik mūsų atvykimo laiku žydėjo vos viena-kita tulpių rūšis. Visgi, mano asmenine nuomone, tulpių laukas atrodo gan įprastai ir to pernelyg nesureikšminau. Dvaras su įspūdingu parku kur kas įdomesnis.
Taigi dvarą bene labiausiai išgarsino paskutinis jo savininkas Mykolas Baženskis, išpuošęs visą parką. Į pagalbą kvietė ir skulptorių Kazimierą Ulianskį. Iš viso dvaro kompleksą sudarė: rūmai, ledainė, pirtis, vaikų namas, guvernantės namas, virtuvė, oranžerija, sodininko namas ir ūkinis pastatas, arklidė, svirnas, tvartas, balandinė, klojimas, motorinis malūnas ir kalvė.
Žinoma, daug žalos padaryta karo metais. Tačiau paradoksalu tai, kad dvarą nuo sugriovimo išgelbėjo jo funkcionalumas – čia įkurta kiaulių ferma. Dalis pastatų buvo nugriauta, dalis performuota į butus, o parkas buvo visiškai apleistas.
Šiuo metu viename iš pastatų veikia suvenyrų krautuvėlė. Nors skelbiama, kad galima nuspirkti tulpių svogūnėlių, pasirodo, tokia galimybė yra tik šventės metu. Dvare veikia nemenka karietų ekspozicija. Pagrindiniuose dvaro rūmuose patalpos išpuoštos baldais, paveikslais ir kitomis grožybėmis. Salėje eksponuojami seni dvaro vaizdai, likę nuotraukose. Internete radau informacijos, kad M. Baženskis mėgo per šventes kviestis iš Panevėžio profesionalius fotografus, kurie įamžindavo dvarą, o iš nuotraukų neretai buvo gaminami atvirukai.
Lankytojams leidžiama užlipti į bokštą, iš kurio atsiveria visos apylinkės. Teigiama, kad ir pats M. Baženskis mėgdavo čia ateiti apsižvalgyti. Atvykus į šį dvarą ir viską apžiūrėjus tiesiog privaloma skirti daugiau laiko parkui. Vietos tikrai daug, sutvarkyta puikiai.
Įėjimas į šio dvaro teritoriją mokamas. Paprastomis dienomis suaugusiųjų bilietas kainuoja 2 eurus (vaikams šiek tiek mažiau). Tulpių žydėjimo šventės metu bilietai būna gerokai brangesni. Visgi ir čia galioja mistinis fotoaparato mokestis. Mums įeinant niekas nepaaiškino, jog reikia susimokėti už kiekvieną fotoaparatą, todėl ėmus fotografuoti susilaukėme piktų žvilgsnių iš prižiūrėtojos.
Ekskursija pavyko dar ir todėl, kad ją planuojant atidžiau panaršius, aptikau visą Radviliškio turizmo ir verslo informacijos centro sudarytą maršrutą. Juo keliaujant, galima aplankyti daugybę senųjų dvarų Radviliškio rajone. Tačiau plačiau pasidomėjus paaiškėjo liūdna tiesa – daugelio jų likę vos kelios sienos ar benames kates glaudžiantys griuvėsiai.