Pažintis su buvusia Birma prasidėjo nuo prieš 12 metų šalies sostinės statuso netekusiu Jangonu. Nors ir nemėgstu didelių miestų, tačiau čia karaliaujantis pasiilgtas chaosas nepriekaištingai dera prie mano nuolatinės vidinės būsenos. Anaiptol nei daugelyje save išsivysčiusiomis laikančių valstybių miestų Jangone viename kvadratiniame kilometre galima rasti bažnyčią, mečetę, induistų bei budistų šventyklas ar tarp gyvenamųjų namų įsispraudusią sinagogą. Tokia, mano supratimu, ir turėtų būti dievų diplomatija.
Greta maldos namų čia lengvai aptiksi ir britų pėdsaką. Birmingamo peizažo verti pastatai riogso šalia iš įvairių medžiagų suręstos ir lyg iš skirtingų detalių suklijuotos birmietiškos architektūros monumentų. Jangono, Mianmaro ir net visos Pietryčių Azijos pasididžiavimu laikoma Shwedagon pagoda jau iš tolo rėžia akį aukso spindesiu. Negaliu ginčytis, tai – gražiausia mano matyta šventykla visame Mianmare.
Ji panaši į savo pastatų smailėmis į dangų besistiebiančius karalių rūmus. Milžiniška jos teritorija stebina puošnumu ir pagrindiniu akcentu – 99 metrų aukščio aukso stupa. Šventykloje taip pat saugomi keturių budų artefaktai. Tarp jų ir aštuoni Sidhartos Gautamos plaukai. Deja, jų pamatyti man taip ir neteko.
Tikėjausi, kad per pirmas dvi Mianmare praleistas savaites spėsiu perprasti šalies subtilybes, sužinoti, kuo gyvena vietiniai ir įveikti didžiąją dalį kiekvienam turistui privalomo kelionės maršruto. Tačiau per tą laiką aš spėjau tik susipažinti su Jangonu ir pasiekti Tha Bar Wa meditacijos centrą.
Apie tradicinę tylos apgaubtą meditaciją ten nė nėra kalbos. Tame visuomenės pakraštyje, nedideliame kaimelyje, glaudžiasi apie 3000 ligonių ir benamių, 400 vienuolių ir keliasdešimt savanorių iš viso pasaulio. Gyvenimo triukšmas čia nenutyla iki pat nakties. Kiekvieną rytą drauge su vienuoliais pradėdavau aukų rinkimu basomis, o popietę žaisdavau su naiviais kaimo vaikais, prausiau negalinčius judėti pacientus bei valiau kanalizacijos kanalą. Tad jau per pirmąją savaitę Mianmare supratau, kad savanorystė Tha Bar Wa centre bus unikaliausia mano patirtis šioje šalyje.
Prasidėjus didžiajai Naujųjų metų šventei, Maha Thingyan, beveik savaitę trunkančiai budistų fiestai ir vandens festivaliui, nutolau nuo privalomo keliautojų maršruto ir nusprendžiau dalį šios nepakartojamos šalies ištyrinėti pėsčiomis. Per dvi su puse dienos nužygiavome kuklius 55 km, vingiavusius per garsųjį Inle ežerą supančias kalvas, lygumas, kanjoną ir tradicinius kaimelius. Tai suteikė progą užeiti į vietinių namus pietų, pogulio ant demblio, nakvynės, vandens bei pamatyti, kaip atrodo nuo didmiesčių triukšmo ir greitkelių nutolęs gyvenimas be interneto, kanalizacijos, vandentiekio, parduotuvių ir automobilių.
Vieną naktį praleidome atokiame budistų vienuolyne, kur berniukams nuskutomis galvomis, klojantis guolį po Budos skulptūros pėdomis, o man tyliai sėdint kampelyje, supratau, kad Mianmaras mane nuginkluoja ir padeda prisiminti, kodėl prieš keletą metų be išlygų taip stipriai pamilau Aziją.