Pateikiame ištrauką iš D. Janutos knygos „Lietuviški takai“:
Prie švento kryžiaus,
kuris jus mokė mylėti ir gailėtis,
sakykit: kuo nusikalto ši tauta,
kuri, netrokšdama aukso ir užkariavimų,
bet ąžuolynų tyliame pavėsyje
garbino tik savus dievus?
Dėl ko jūs plienu šarvuoti ėjote į jų kraštus
užgrobti jų laukus, naikinti jų šventyklas bei namus?
Šiais žodžiais Liudvikas Gediminas Martynas Rėza (1776–1840) kaltino vokiečius kryžiuočius, prisidengusius neva krikščionybės skleidimu, prūsų tautos sunaikinimu. L. Rėza (rašęsis Rhesa) gimė Prūsijos lietuvio žvejo šeimoje, buvo evangelikų liuteronų kunigas, poetas, Karaliaučiaus universiteto profesorius, jis pirmą kartą išspausdino Kristijono Donelaičio poemą „Metai“.
Prūsija, arba Mažoji Lietuva, buvo karaliaus Mindaugo valdomos Lietuvos dalis. Kryžiuočiai pradėjo prūsų kraštą pulti 1230 m. ir per 30 metų užkariavo ir valdė beveik visą Prūsiją. Bet 1259 m. žemaičiai smarkiai sumušė vokiečių riterius prie Skuodo, o po metų kartu su lietuviais prie Durbės ežero visiškai sutriuškino didelę jų kariauną. Durbės mūšio pergalė paskatino Didįjį prūsų sukilimą, kuris tęsėsi keturiolika metų (1260–1274). Per pirmus dešimt sukilimo metų, lietuvių ir jotvingių padedami, prūsai buvo atkariavę didelę dalį savo krašto ir, atrodė, kad galutinai sumuš kryžiuočius ir išsivaduos visam laikui.
Gal šiandien prūsų likimas būtų buvęs kitoks, jeigu Lietuvoje Treniota nebūtų nužudęs Mindaugo. (Žinoma, pasisavinti Treniotos žmonos Mindaugui nereikėjo.) Tarp Lietuvos valdovų kilo vidaus suirutė, kuri silpnino jų galias ir galimybę padėti prūsams. 1272 m. popiežius paskelbė naują kryžiaus karą prieš prūsus, ir naujų karžygių antplūdis iš Vakarų Europos pakeitė jėgų pusiausvyrą: prūsai buvo nugalėti. Manoma, kad 1939 m. prūsų palikuonių galėjo būti dar apie 1 mln. iš 2,5 mln. visų Karaliaučiaus krašto gyventojų. Po Antrojo pasaulinio karo sovietai išvarė visus likusius gyventojus, pavadino šį kraštą Kaliningrado sritimi, apgyvendino rusais ir didžiumą krašto pavertė karine baze.
1968 m. mano giminaitis Vytas iš Vilniaus su Raudonosios armijos daliniais buvo čia pašauktas manevrams. Manevravo, manevravo. Su tankais jie arė ir arė Prūsijos laukus. Po kiek laiko visus susodino į tankus, sunkvežimius ir nekantriai laukė, koks ateis iš Maskvos nurodymas: jeigu suks į kairę – važiuos namo, o jeigu į dešinę… Pasuko dešinėn. Taip iš Įsruties (dabar Černiachovsko) per Lenkiją, per Dancigą, Vytas – ne vienintelis lietuvis – vyko Čekoslovakijos „vaduoti“.
Šiandien apie šią kelionę pasakoja juokaudamas – pakeliui apie pusė tankų ir sunkvežimių nuvirto į griovius arba sugedo. Nebuvo kam ar su kuo jų taisyti. Bet kareivių žygiavo tokia didelė masė, kad vis tiek pakankamai jų pasiekė Prahą ir „išvadavo“ Čekoslovakiją.
Kaip tik tą 1968 m. vasarą buvau baigęs teisės mokslus ir iškeliavau Europon. Dėl to, kad skleidėsi Prahos pavasaris, žadėjau aplankyti ir Čekoslovakiją, iš kur kilęs vienas iš mano prosenelių. Bet ką gi, Vytas su savo tanku užbėgo man už akių ir neįsileido. Dabar jis man aiškinasi: „Nežinojau, kad ir tu ten. Maniau, kad ten vieni kapitalistai.“
Mano kelionė į Prūsiją, Mažąją Lietuvą, dabar Rusijai priklausantį Kaliningrado kraštą, prasidėjo Rusijos Federacijos konsulate San Fransiske prašant vizos. Įėjęs į didelį konsulato kambarį, radau minią žmonių: vieni sėdėjo ant kėdžių pasienyje, keli stovėjo prie aptarnavimo langelio, bet dauguma stoviniavo, šnekučiavosi – lyg turguje.
Kažkoks žmogelis priėjo prie manęs ir užkalbino rusiškai – aš rusiškai nė žodžio, maniau, kad jis konsulato tarnautojas, ir galvojau, kaip man čia reikės susikalbėti. Pasirodo, jis irgi kaip ir aš atėjo vizos ir tik nori pasiskolinti mano plunksną, nes neturi su kuo užpildyti anketą. Angliškai kreipiausi į minią, klausdamas, ar čia yra kokia eilė. Kažkas atsiliepė: „Mes visi esame eilėje.“ Nematau nei eilės pradžios, nei galo, nei iš viso jokios eilės. Taigi sovietinė tvarka čia dar žydėte žydi. Užklausiau, kiek maždaug reikės laukti. Jaunas vyrukas atsakė, kad gal kelias valandas, gal pusdienį, gal ilgiau, o už dviejų savaičių, kai grįšiu pasiimti vizos, – maždaug tiek pat. Nei aš turiu tiek laiko, nei tiek noro.
Be to, nuo tada, kai pokariu buvau dipukų stovykloje Vokietijoje, turiu fobiją ilgai stovėti eilėje. Susiradau firmą, kuri padeda gauti Rusijos ir kitų kraštų vizas, ir pavedžiau jai tą darbą. Įmonės darbuotojai man net patarė, kaip užpildyti visus 36 klausimus, pateiktus anketoje Rusijos vizai gauti. (Kažin kiek žmonių atsako „taip“ į klausimą: „Ar kada nors esi mėginęs gauti Rusijos vizą su netikrais dokumentais?“)
Į kelionę – tik su vertėju
Pagrindiniai keliai iš Lietuvos į Kaliningradą veda arba per Pagėgius į Tilžę (dabar Sovietską), arba per Kybartus į Eitkūnus (dabar Černyševskojė). Bet kirsti tuos pasienio kontrolės punktus kartais trunka keturias, šešias ir daugiau valandų. Sako, kad eiles sudaro ne tik krovininiai sunkvežimiai, bet ir kontrabandininkai – Kaliningrade benzinas ir alkoholis kainuoja per pusę pigiau negu Lietuvoje, o cigarečių kainų skirtumas dar didesnis. Ne viena šeima tuo verčiasi.
Todėl kartu su vairuotoju ir vertėju Marijum Pakštu patraukėme dar kitu keliu – per Neringą ir, pervažiavę Nidą, pasiekėme Lietuvos–Rusijos sieną. (Mes, čikagiškiai, kadaise baliavojome ir šokome Marijaus dėdės Balio Pakšto orkestrui grojant Lietuvių auditorijoje ir kitose renginių ir pokylių salėse.) Per abiejų valstybių pasienių kontrolės punktus pereiti prireikė maždaug valandos. Bet ir čia neapsieita be kontrabandininkų. Neseniai byla buvo iškelta lietuviui, kuris deklaravo gyvenamąją vietą Neringoje, – nors ten negyveno, – kad galėtų be eilės ir nemokamai plaukti keltu iš Klaipėdos į Smiltynę ir atgal. Pasirodo, jis per 299 dienas kėlėsi 430 kartų ir tiek pat kartų kirto Rusijos sieną. Vyrukas teisinosi, kad ten turi merginą, kurią dažnai lanko. Lietuvos pareigūnai juokdamiesi klausė, ar jo mergina gyvena Kaliningrado srities pasienio degalinėje.
(Karaliaučiuje neapsieisi be rusų kalbos vertėjo. Gal viename kitame miesto viešbutyje ir bus kas nors kalbantis lenkiškai ar vokiškai, bet angliškai – ir su žiburiu ieškodamas, kažin ar rasi. Be Marijaus ir kelių vietinių Karaliaučiaus lietuvių pagalbos būčiau pražuvęs.)
Važiuojant link Kaliningrado (Karaliaučiaus) – laukai, gražiausi laukai. Žemė derlinga, bet retai kur dirbama, daugiausia užžėlusi pievomis. Sako, kad ši žemė išmaitindavo visą Vokietiją. Dabar kraštas nepajėgia net savęs išmaitinti. Maždaug 70 proc. maisto yra importuojama, daugiausia iš gretimos Lenkijos (kodėl ne iš Lietuvos?).
Karaliaučiaus miestą pasiekėme vidurdienį. Pats miesto centras buvo sunaikintas per vieną 1944 m. rugpjūčio naktį. 200 britų bombonešių išmetė beveik 500 tonų bombų ir sunaikino vokiečių Vermachto bazę su 50-čia divizijų, kartu sunaikindami vieną iš gražiausių Europos senamiesčių.
Karaliaučius, buvęs didelis prekybos centras ir judrus uostas, dar prieš 300 metų gyventojų skaičiumi dvigubai lenkė Berlyną. Miesto pakraščiai nukentėjo mažiau, yra išlikę vokiečių laikų rajonų. Apsistojau viešbutyje „Čaika“, statytame vokiečių 1927 m. ir autentiškai restauruotame. Viešbutis jaukus, keturių aukštų, kiekviename aukšte maždaug po 10 kambarių, skirtas ne turistams, bet biznismenams. Apylinkėje gyvenamieji namai daugiausia trijų ar keturių aukštų, nuo keturių ligi aštuonių butų, tarpukarinės vokiečių statybos. Gatvės apsodintos liepomis ir kaštonais. Žalia, ramu. Viskas labai primena kai kurias Kauno gatves. Sprendžiant iš „Mercedes“, „BMW“ ir panašių automobilių, šio rajono gyventojai yra aukštesnės, sakykime, viduriniosios klasės – jeigu iš viso tokiame krašte galima kalbėti apie kokią nors viduriniąją klasę.
Pačiame mieste lietuviškų žymių labai mažai, išskyrus visur randamą „Švyturio“ ir „Utenosׅ“ alų. Yra išlikusi kryžiuočių laikų miesto gynybinės sienos dalis, vadinama „Litovskij val“ (Lietuvių pylimas), nes toje pusėje yra Lietuva ir pylimo tikslas buvo gintis nuo lietuvių. Išlikęs ir gynybinės sienos vartų fragmentas. Pro Karališkuosius vartus, anksčiau vadintus Gumbinės vartais, vedė kelias į Gumbinę. Dabar čia įkurtas muziejus. Jame saugomi garsių žmonių, kurie pro tuos vartus ar tuo keliu yra ėję, portretai, tarp jų Vytauto, Jogailos, K. Donelaičio, Martyno Mažvydo, Napoleono ir kt. Netolimam Tepliavos (dabar Gvardeisko) miestelyje išlikusioje pilyje, kur pas kryžiuočius ne visai savo noru svečiavosi Vytautas, ir dabar veikia kalėjimas. Karaliaučiaus miesto centre stovi 1946 m. pastatytas sovietų paminklas „Pergalė“, kuriam Raudonosios armijos karių skulptūras sukūrė skulptorius Juozas Mikėnas. Bet dėl jo nebūtina važiuoti į Karaliaučių, nes sovietinės tematikos J. Mikėno skulptūrų galite pamatyti Grūto parke. (Nesuprantu, kodėl vilniečiai vis dar skriaudžia Petrą Cvirką. Visi kiti jo chebrantai jau seniai kartu linksminasi parke prie Druskininkų, o šis žiemą vasarą stovi Vilniuje vienišas, lyg našlaitis.) Taip pat apžiūrėjome atstatytą Katedrą, kurios viename bokšte yra įkurtas Immanuelio Kanto muziejus, o pats filosofas palaidotas šalia Katedros. Ši naudojama kaip koncertų salė.
Sovietai po Antrojo pasaulinio karo Karaliaučiuje nušlavė viską, kas buvo vokiška. Pakeitė visus pavadinimus, paliko tik vienintelio I. Kanto, nes jo filosofija laikoma Marxo (Karlo, ne Groucho) filosofijos pirmtake. Marijus Pakštas dienos pabaigoje su šypsena išsitarė: „Suprantu. Karaliaučiuje yra kokie šeši paminklai, ir penki iš jų yra Kantui.“
Vedlys Kaliningrade, Herkus Mantas ir priėjimas prie Baltijos jūros
Iš ryto susitikome su Algirdu Karmilavičium, kuris tapo mūsų vedliu. Kaip vėliau paaiškėjo, Algirdas, jaunas, energingas, linksmas, yra Karaliaučiaus krašto lietuvių siela ir variklis. Šio krašto lietuviai, kaip ir visi Kaliningrado srities gyventojai, yra atvykę po Antrojo pasaulinio karo arba tada atvykusiųjų palikuonys. Apie 50 proc. atsikėlusių lietuvių ieškojo geresnių gyvenimo sąlygų. Po karo Lietuvos miestuose žmonės beveik badavo, o kaimuose buvo varomi į kolūkius būti naujais baudžiauninkais. Kaliningradas, kaip karinė bazė, buvo viskuo geriau aprūpintas. Čia trūko darbo jėgos, žmonių atlyginimai buvo didesni ir darbo sąlygos geresnės. Kita pusė Kaliningrado srities lietuvių buvo iš Sibiro grįžę tremtiniai, kuriems nebuvo leista apsigyventi Lietuvoje. Algirdo tėvas ir motina buvo tremtiniai.
Iš viešbučio „Čaika“ išvažiuojame 8 val. ryto ir Algirdo padedami mėginsime apvažiuoti kiek galima daugiau su Lietuva susijusių istorinių vietų. Tikimės sugrįžti vakare apie vienuoliktą. Traukiame į Įsrutį ir pakeliui sustojame Narkyčių kaime (dabar – Meždurečė), kur žuvo Herkus Mantas, žymiausias prūsų karo vadas. Jaunystėje vokiečių paimtas įkaitu, Mantas pas juos praleido 10 metų, buvo išlavintas, išėjo Vokiečių ordino riterių karo mokslus. 1260 m. prasidėjus prūsų sukilimui, prieš kryžiuočius panaudojo jų pačių jam suteiktas karybos žinias ir patyrimą. H. Manto vadovaujami prūsai kelis kartus sumušė kryžiuočių kariuomenę.
Prie Liubavos žuvo kryžiuočių magistras Helmerichas, maršalas Dietrichas, 40 riterių ir daugybė eilinių karių. Vėliau, 1273 m., slopinant prūsų sukilimą, H. Mantas buvo kryžiuočių paimtas į nelaisvę ir nužudytas prie Narkyčių kaimo. 1993 m. žuvimo vietoje lietuviai pastatė paminklą, jis vaizdavo sukapotą į kelis gabalus žaltį, kuris simbolizuoja Vokiečių ordino bandytas pavergti baltų gentis – prūsus, lietuvius, latvius. Kaliningrado laikraštyje pasirodžius straipsniui, kuriame teigta, kad tas sukapotas žaltys simbolizuoja ne kovą prieš kryžiuočius, bet lietuvių norą prisijungti Kaliningradą prie Lietuvos, paminklas buvo išmontuotas.
Kai kas gailisi, kad Antanas Sniečkus po Antrojo pasaulinio karo atsisakė prijungti Kaliningradą prie Lietuvos. Tačiau jis nenorėjo šelpti ir tvarkyti karo nuniokoto krašto ir dėl ten jau gyvenančių rusų pakeisti Lietuvos gyventojų pagal tautybę skaičiaus santykį lietuvių nenaudai. Taip pat kažin, ar atgavus Nepriklausomybę sovietų kariuomenė būtų taip lengvai apleidusi Lietuvą, jeigu būtų reikėję palikti visas dideles Kaliningrado karines bazes ir laivyną. Dar įdomesnis klausimas, kodėl po to, kai kryžiuočiai užėmė Prūsiją ir Klaipėdoje pasistatė Mėmelio pilį, LDK kunigaikščiai nesiekė atgauti priėjimo prie Baltijos jūros. Net ir po Žalgirio pergalės, kai su nugalėtais kryžiuočiais buvo pasirašyta Torunės sutartis, Lietuvos sienos liko tokios, kokios buvo. Mūsų kunigaikščiai, užuot kovoję dėl visokių slavų pelkių Rytuose, Baltijos jūra būtų radę atvirą kelią į visą Vakarų Europą. Kaip žemaičiai sako – Kęstutis nujojo į Palangą, pasigrobė mergą ir grįžo. O jo sūnus Vytautas vedė žirgus girdyti kažkur prie Juodosios jūros, bet nepastebėjo, kad Baltija visiškai čia pat.
Mažosios Lietuvos centras
Iš H. Manto žuvimo vietos važiavome senais vokiečių keliais, apsodintais galingais ąžuolais. Pravažiavom buvusių sodybų vietas, apleistus raudonų plytų vokiečių namus, kurių stogai dengti raudonomis molinėmis čerpėmis (ten, kur neišvogta). Netrukus pasiekėme Įsrutį. Šis miestas buvo svarbus Mažosios Lietuvos centras, esantis 60 km (37 mylios) nuo Kybartų, 84 km (52 mylios) nuo Karaliaučiaus. Įsruties apskritis buvo apgyvendinta beveik vien lietuviais.
Didžiojoje Lietuvoje valstiečiai buvo lenkinami per bažnyčią, o XVII a. Įsruties apskrities bažnyčiose pamaldos buvo laikomos tik lietuvių kalba. Pagaliau 1638 m. Prūsijos valdžia išleido įsakymą, kad kas antrą sekmadienį bent vieną kartą kunigas privalo sakyti pamokslą vokiečių kalba. Ir kad tas vokiškas pamokslas nebūtų sakomas tuštiems suolams, įsakė vokiečiams dvarininkams ir jų tarnams į tas mišias eiti.
Įsrutyje sustojome prie pilies griuvėsių. Tai Insterburgo pilis, pastatyta kryžiuočių 1256 m., sunaikinus prūsų Unsatrapio pilį. Iš čia kryžiuočiai rengdavo karo žygius į Lietuvą. Išlikusioje pilies dalyje įkurtas muziejus – sakoma, kad vyksta pilies restauravimo darbai, bet mes nepastebėjome nei darbininkų, nei jų darbų. Greta pilies stovi paminklas vokiečių kariuomenės 12-tojo lietuvių ulonų pulko raiteliams, žuvusiems per Pirmąjį pasaulinį karą. Tada vokiečių kariuomenėje iš viso kovojo ne mažiau kaip 10 000 lietuvių, už Vokietiją padėjo galvas šio ulonų pulko 22 karininkai ir 159 jaunesnieji karininkai ir kareiviai. Nuo 1716 m. Prūsijos krašte buvo 5 atskiri lietuvių kariniai pulkai. Juose lietuviai kalbėdavo ir dainuodavo lietuviškai, bet oficialioji kalba (kalbėti su karininkais, komandos) buvo vokiečių. Per įvairius karus, tarnaudami Prūsijos kariuomenėje, ypač pasižymėjo lietuvių raitelių pulkai.
Važiuodami iš Įsruties trumpam sustojome Lazdynėliuose, K. Donelaičio (1714–1780) gimtinėje. Kaimas seniai išnykęs, bet rašytojo 275-osioms gimimo metinėms pažymėti 1989 m. lietuviai pasodino tiek pat ąžuoliukų, o 1990 m. pastatė paminklinį akmenį. Pakeliui į K. Donelaičio Tolminkiemį (dabar Čistyje Prudus) stabtelėjome Trakėnuose (dabar Jasnaja Polianoje), iš kur kilusi prūsiškų žirgų trakėnų veislė. Žirgynas buvo pastatytas 1732 m. Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo nurodymu. Arklidės ir pastatai išlikę, dar ir dabar naudojami.
Tolminkiemį pasiekėme vidurdienyje. K. Donelaitis, evangelikų liuteronų kunigas, lietuvių poetas, klasikas, poemos „Metai“ autorius, beveik 40 metų čia kunigavo ir gyveno. K. Donelaičio pamokymai savo parapijiečiams tiktų ir dabar, pavyzdžiui:
Dirbk ir džiaukis.
Būk savimi.
Negirtuokliauk.
Mokykis iš gamtos.
Apribok savo norus.
K. Donelaičio klebonijoje ir jo pastatytoje bažnyčioje įrengtas poeto muziejus. Gražiai sutvarkytoje bažnyčios rūsio nišoje – K. Donelaičio karstas. Užlipus į bažnyčios bokštą, atsiskleidžia labai gražus apylinkės vaizdas – pievos, miškai ir miškeliai, kai kur matyti gyvenviečių pastatų. Mes trys – Algirdas, Marijus ir aš – buvome vieninteliai svečiai, taigi muziejaus prižiūrėtoja rusė mus pavaišino dviejų rūšių pyragėliais – pirožkais: vieni buvo su kopūstų įdaru, kiti – su bulvių košės.
Neseniai buvo kilęs pavojus, kad šis muziejus bus uždarytas, o bažnyčia atiduota stačiatikiams.
Kaliningrado valdžia nutarė visas neveikiančias bažnyčias – nesvarbu, liuteronų, katalikų ar kito tikėjimo tikinčiųjų – perduoti stačiatikiams. Tai nereiškia, kad jose bus maldos namai. Dauguma jų
jau seniai paverstos sandėliais, kai kur sporto, koncertų salės. Tokios jos ir liks. Tik dabar nuoma bus mokama stačiatikių bažnyčiai. Kalbama, kad šitaip valdžia tikisi išvengti liuteronų ir katalikų
bažnyčių grąžinimo tikriesiems savininkams. Bet kol kas K. Donelaičio muziejus veikia.
Tilžės lietuviai
Netoli Tolminkiemio prasideda Romintos giria, kur medžiodavo Prūsijos kunigaikščiai ir kur paskutinis Vokietijos imperatorius Vilhelmas II pasistatydino pilaitę, kurioje apsistodavo medžiodamas. Ją vėliau įsigijo nacis Hermannas Göringas. Sustojome prie maždaug už 5 km nuo Tolminkiemio esančios Romintos (Krasnajos) upės tilto, kur su lenkų ir rusų pasieniečiais susikovė į Vakarus vykstančio partizano Juozo Lukšos-Daumanto būrys.
Pakeliui į Tilžę pravažiavome Gumbinę (dabar Gusevą) ir Ragainę (dabar Nemaną). Abiejuose miesteliuose išlikę daug vokiečių namų, kai kurie labai gražiai restauruoti, priminė Bavarijos miestelius. Ragainėje po bažnyčia palaidotas M. Mažvydas, evangelikų liuteronų kunigas, lietuvių raštijos darbuotojas, kuris 1547 m. parengė pirmąją lietuviškai spausdintą knygą „Katekizmas“.
Tilžės miestas, įsikūręs ant Nemuno kranto beveik priešais Pagėgius, nuo senų laikų buvo perėjimo punktas iš Lietuvos į Prūsiją. Tilžė daug metų buvo ne tik Mažosios, bet ir visos Lietuvos lietuviškos kultūros centras. Čia 1816–1919 m. išleista apie 2 500 lietuviškų knygų ir daugybė laikraščių. Spaudos draudimo metais dauguma lietuviškų knygų buvo spausdinamos Tilžėje ir knygnešių perneštos per sieną platinamos Lietuvoje. Čia veikė garsioji Otto von Mauderodės spaustuvė, taip pat lietuviškus leidinius spausdinusios Martyno Jankaus, Enzio Jagomasto ir kitos spaustuvės. Iš Tilžės ir Ragainės Lietuvą slapta pasiekdavo Jono Basanavičiaus „Aušra“ ir Vinco Kudirkos „Varpas“.
Tilžėje gyvena apie 3 000–4 000 lietuvių, nors tikslios statistikos nėra, daug šeimų turi rusiškas pavardes. Tarp vietinių lietuvių yra viena gydytoja, verslininkai broliai Abariai iš Lietuvos, kurie valdo didelį viešbutį „Rossija“. Būdami Tilžėje pirmiausia užsukome į Lietuvos Respublikos konsulatą pas tuometinę konsulę Liudą Kleimionovą. Energinga moteris papasakojo apie vietinių lietuvių veiklą, kasdieninio darbo džiaugsmus ir sunkumus. Dirbdama konsulate ji dalyvavo ir visuomeninėje veikloje, puoselėjo lietuvišką kultūrą, nesibaidė paprastų, bet svarbių darbelių, pavyzdžiui, kartu su vaikų namų auklėtiniais margino margučius. Moteris paliko labai gerą įspūdį.
Greta konsulato – kunigo Anupro Gauronsko klebonija. A. Gauronskas, žemaitis, 17 metų klebonavęs Telšių vyskupijos parapijose, nuo 1989 m. dirba Karaliaučiaus krašte. Jo pastangomis 1991 m. ėmė veikti pirmoji po Antrojo pasaulinio karo katalikų parapija Karaliaučiaus mieste. Čia jo rūpesčiu pastatyta katalikų bažnyčia Tilžėje. 1998 m. kunigas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. Dabar jis aptarnauja lietuvius šešiose Karaliaučiaus krašto gyvenvietėse. Prisėdome klebonijoje pusvalandžiui. Užkandžiaujant ir šnekučiuojantis nepastebėjau, kaip praėjo daugiau nei valanda. Kalbėdamiesi apie Karaliaučiaus krašto lietuvių gyvenimą ir veiklą, radome ir bendrų pažįstamų: a. a. Telšių vyskupą Antaną Vaičių (1926–2008) ir buvusį Los Andželo Šv. Kazimiero parapijos kleboną Stanislovą Anužį, su kuriais man yra tekę bendrauti, kartais ir vieną kitą taurelę kartu išmesti.
Paskutinis mano tikslas Tilžėje buvo aplankyti Vydūno muziejų. Tačiau, užsibuvę pas kleboną, pavėlavome – muziejus jau buvo uždarytas. Algirdas paaiškino, kad čia, kur įsikūręs Vydūno muziejus, yra Tilžės čigonų kvartalas. Vos spėjau atliepti: „Kiek gi gali būti čia tų čigonų?“, ir dviračiu privažiavo kokių 12 metų amžiaus tamsaus gymio berniukas. Algirdas sako: „Štai tau ir čigoniukas“ ir užkalbino jį rusiškai. Berniukas, užklaustas pavardės, visiškai taisyklingai, be jokio svetimo akcento lietuviškai atsiliepė: „Adomaitis“. Tad Algirdas užkalbino jį lietuviškai. Berniukas atsakė: „Aš nesuprantu.“ Kad neužmirščiau, kas ką tik įvyko, išsiėmiau savo užrašų knygutę ir pradėjau rašyti. Adomaičiukas tuojau rusiškai paklausė Algirdo: „O ką jis ten rašo?“ Algirdas paaiškino, jog užsirašau, kad atsiminčiau, gal straipsnį laikraščiui rašysiu. Berniukui tas tikrai nepatiko, sėdo ant dviračio ir nudūmė. Čigonai dažnai pripratę gyventi šešėliuose, apskritai vengia viešumo. Taip nieko daugiau ir nesužinojome apie dviratininką Adomaitį.
Vakarop, grįždami į Kaliningradą, trumpai sustojome Gastų (dabar Slavsko) miestelyje. Iki XIX a. pradžios čia gyveno beveik vien lietuviai. Šiandien Gastose jų apie 800, tai daugiausia iš Sibiro grįžę tremtiniai, čia apsigyvenę 1956–1958 m., kai jiems buvo draudžiama grįžti į Lietuvą. Užėję į remontuojamą miestelio bažnyčią, radome dirbančius vyrus, kurie nurodė, kur galime rasti Gastų lietuvių bendruomenės pirmininką Remigijų Taukačiką ir bažnyčios prižiūrėtoją Marytę Mikštienę. Juos radę ir pasikalbėję, išvykome į Karaliaučių.
Paskutinė diena – Karaliaučiuje
Paskutinę dieną praleidau pačiam Karaliaučiaus mieste tarp vietinių lietuvių. Prie mūsų kompanijos prisidėjo Algimantas Savickis, tarpukario Lietuvos diplomato Jurgio Savickio brolio sūnus. Algimantas, kurio šeima taip pat buvo ištremta į Sibirą, Karaliaučiuje gyvena beveik 50 metų, yra buvęs lietuvių bendruomenės pirmininku.
Buvome numatę susitikti su vietiniu verslininku Vytautu viename iš jo restoranų. Jis gimęs Kazachstane, kur buvo ištremtas jo tėvas. Sako, kad jis ten praturtėjo pardavinėdamas iš Afganistano gautas prekes, paskui persikėlė čia. Taip pat jis yra Kaliningrado srities Dūmos deputatas. Lietuviškai nemoka, bet finansiškai yra rėmęs lietuvių veiklą. Jo nesulaukėme. Atvyko vienas iš jo asmens sargybinių pasakyti, kad Vytautas vėluos. Neturėjau laiko laukti, o su sargybiniu bendra kalba nesirišo – pasisveikinant maniau, kad sutriuškins mano ranką, tikrai norėjo, kad suprasčiau, su kuo turiu reikalą.
Užsukome į Kaliningrado policijos ligoninę paviešėti pas ligoninės administratorių kėdainiškį Algirdą Jodenį. Jis tuojau nusivedė mus į ligoninės rūsį, kur įrengta pirtis, dušai ir gražus svečių kambarys. A. Jodenis – veiklus lietuvių bendruomenės narys, dainuoja lietuvių vyrų ansamblyje. Užklausiau jo: „Čia ta pirtis su visais įrengimais skirta ligoniams?“ Atsakė: „Kartais leidžiame ir jiems
Iš policininkų pirties, gerai nusiteikę, važiavome į Šv. Šeimynos katalikų bažnyčią išklausyti šv. mišių. Buvo trečiadienio vakaras, susirinko šiek tiek per 20 žmonių. Sekmadieniais, sako, ateina 150 ir daugiau. Po mišių nuėjome į parapijos salę. Išklausėme keletą pranešimų, paskui pabendravome prie kavutės. Susipažinau su vienu kitu lietuviu, tarp jų su Vinco Mykolaičio-Putino brolio dukra, kuri irgi jau daug metų čia šeimą sukūrus gyvena. Vakarą užbaigė Karaliaučiaus lietuvių vyrų ansamblis, žemaitiškai pavadintas „Pėnkė vaikee“. Ansambliui vadovavo ir akordeonu pritarė Algirdas Karmilavičius, o kitas Algirdas („kareivis Šveikas“) mušė būgną. Ypatingą įspūdį man padarė ansamblio sudainuota „Yra šalis“ ir tremtinių daina. Praeitais metais ansamblis atšventė savo 10-ties metų jubiliejų, dalyvauja dainų ir kitose šventėse (taip pat Vilniuje), apdovanotas medaliais Lietuvoje ir Rusijoje.
Ketvirtadienį išvažiuodami žadėjome važiuoti Kaliningrado pajūriu, bet dieną lynojo, taigi traukėme tiesiu keliu atgal į Lietuvą.
Lietuviškumo ženklai sparčiai nyksta
Kelionėje neteko sutikti nė vieno Karaliaučiaus krašto senbuvio mažlietuvio. Po Antrojo pasaulinio karo jie, kaip ir mes, buvo išsklaidyti po pasaulį. Štai roko muzikos grupės „Steppenwolf“ vokalisto Johno Kay’aus, gimusio Tilžėje, tikroji pavardė yra Joachimas Fritzas Krauledatis (Krauledaitis). Berlyno meras Klausas Wowereitis (Voveraitis) – irgi mažlietuvių kilmės. (Kaip turbūt pastebėjote, dažna mažlietuvių pavardė baigiasi galūnėm -at arba -eit.) Kitaip pasižymėjęs mažlietuvis buvo Alfredas Naujocks (Naujokas), vokiečių SS majoras, kuris 1939 m. vadovavo vokiečių radijo stoties prie Lenkijos pasienio užpuolimui. Šį nusikaltimą Adolfas Hitleris priskyrė lenkams, tuo pasinaudojo kaip pretekstu užimti Lenkiją ir pradėti Antrąjį pasaulinį karą.
Po paskutinės vokiečių kryžiuočių pergalės XIII a. prūsai tapo vokiečių baudžiauninkais. Po Didžiojo badmečio ir maro (1708–1710), taip pat po vokiečių kolonizavimo prūsų kilmės žmonės dar sudarė maždaug 50 proc. krašto gyventojų. Vėlesniais laikais Mažosios Lietuvos mažlietuviai, lietuvių ir sulietuvėjusių prūsų palikuonys, būdami politiškai, tikybiškai ir kultūriškai daug metų atskirti nuo Didžiosios Lietuvos, daugiau negu proporcingai prisidėjo prie šiandieninės lietuvių tautos sąmonės formavimo. Būtų gaila, kad šis kraštas, tiek daug davęs lietuvių tautos kultūrai, liktų be lietuviškos žymės. Vokiečiai, nors pakeisdavo lietuviškus vietovardžius, vis tiek palikdavo jų lietuvišką šaknį, tik pridėdavo vokišką galūnę. Lietuvių Tilžė tapo vokiečių Tilsit, Gumbinė tapo Gumbinnen ir panašiai. O kas atpažins, kad dabartinis rusų Sovetskas – tai buvusi lietuviška Tilžė arba kad Gusevas yra buvusi Gumbinė? (Mažosios Lietuvos atminimui išsaugoti Čikagoje veikia Mažosios Lietuvos fondas išeivijoje, kuris, tarp kitų darbų, neseniai išleido keturių tomų labai vertingą „Mažosios Lietuvos enciklopediją“.)
Didžioji dauguma čia gyvenančių lietuvių į šį kraštą atvyko po Antrojo pasaulinio karo, sukūrė mišrias šeimas. A. Karmilavičius, L. Rėzos lietuvių kultūros draugijos pirmininkas Valdas Ryžkovas, Karaliaučiaus lietuvių kalbos mokytojų sąjungos nariai ir kiti šio krašto lietuviai atlieka šaunų darbą saugodami lietuvybę, bet ateitis nedžiuginanti. Pažvelkime į paprastą statistiką. 1970 m. Karaliaučiaus krašte iš 700 000 visų gyventojų 80 000 buvo lietuviai. 1980 m. lietuvių jau tik 40 000, o 1990 m. – apie 20 000. Per paskutinį gyventojų surašymą iš nepilnai milijono visų gyventojų lietuvių rasta mažiau negu 14 000.
Kai susitikdavau su mažesne ar didesne Karaliaučiaus lietuvių grupe, tai, išskyrus A. Karmilavičių ir V. Ryžkovą, dažniausiai aš būdavau jauniausias, o man jau tada buvo daugiau nei 70. Po Antrojo pasaulinio karo atvykusiųjų gretos retėja, o jų vaikai nutautėja. Jeigu kas nors iš esmės nepasikeis, aišku, kokią statistiką pamatysime dar už dešimties metų.