Tokioje išvykoje jau būtume dalyvavę anksčiau – vasario 16 d., norėdami paminėti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Užkietėję žygeiviai organizavo žygį pajūrio ruožu, tačiau nesusirinkus žmonėms, galbūt nuogąstaujant dėl prasto oro, žygis buvo atšauktas.

Vienas svarbiausių tikslų – pasiekti Nidą, neišleidžiant nė cento (neįskaitant kelto mokesčio į Smiltynę). Į šią kelionę leidomės vieną penktadienį.

Į nuotykius susiruošėm keturiese. Užbaigę savo darbus, susidėję kuprines, miegmaišius, žygiams pritaikytus batus, ėjome magistralinio kelio A1 link. Iškelti nykštį turėjome šiek paėję už Gariūnų, netoli „Maxima“ bazės. Tolumoje jau matėsi su kuprinėmis ir krepšiais lūkuriuojantys keliautojai.

Svarstėme, kaip seksis šįkart – ilgai stoviniuosime, kaisime saulėje ar paims jau po keliolikos minučių? Tikėjomės, kad atšilę orai sužadins žmonių norą keliauti į pajūrį. Automobilių srautas magistralėje penktadienio pavakarį buvo didžiulis.

Paskutinį kartą su Rimantu autostopu vykome prieš 3 metus, vasarą į „Positivus“ festivalį, netoli Estijos sienos. Tada to važiavimo autostopu nelabai ir pavadinsi – lietuviai keliavo į Estiją ir mus paėmę, nuvežė beveik iki pat festivalio scenos. Kiti mūsų draugai, Erlendas ir Arnas – keliautojai - mėgėjai, autostopu išmaišę dalį Europos, tad jiems čia tik pasižaidimas. Visgi geriau žaisti sekėsi mums.

Ant kartono turėjome užrašyti „KLAIPĖDA“. Kol Rimantas raitė raides, filmavau vaizdus su „GoPro“ kamera. Į mus, keistuolius, gerdamas „Coca-Colą“, už kelių stalų priešais žvelgė vyras. Dailyraščiu rašant „Klaipėda“ ir priartėjus prie „ė“ raidės, jis neištvėrė: „Jeigu norit, važiuojam!“

Žygis į Nidą

Galvojome, kad juokauja, bet po minutės jau sėdėjome jo visureigyje, kurį jis turėjo nuvežti į Klaipėdą ir atiduoti uošvienei. Šio vyro vardas Mikas. Jis niekada dar nevežė tokių keleivių, bet prasitarė, kad jaunystėje, būdamas mokiniu, ir pats mėgo iškelti nykštį automagistralėje. Mokykla skirdavo kišenpinigių kelionei į Vilnių, o jis pasirinkdavo vykti autostopu ir šiuos pinigus išleisdavo šventimui.

Popas, Krymas ir buriuotojas iš „Ambersail“

Tuo metu mūsų draugai Erlendas ir Arnas pakliuvo į kitokį nuotykį – susistabdė autobusiuką su popu ir vaikais, kurie važiavo iš atostogų Kryme. Deja, Erlendą ir Arną jie pavežė tik iki Kauno. Tad važiuodami ir matydami juos pakelėje, tik liūdnai pamojome rankomis ir tikėjomės, kad nepražus.

Keliaujant autostopu, vienas smagiausių dalykų – bendravimas. Susipažįsti su žmonėmis, jų istorijomis. Kartais gali pasakoti slapčiausius, intymiausius dalykus. Man tai primena keliones su taksistais – gali kalbėtis apie bele ką. Vis tiek žinai – pasipasakosi, išlipsi, užtrenksi duris ir turbūt to žmogaus niekada nebepamatysi. Nors, kas čia žino, gal su Miku mes dar susitiksime.

Kelionės metu paaiškėjo, kad jis užkietėjęs buriuotojas, prieš kelias savaites sukiojęs ne visureigio vairą, o buriavęs – Mikas vienas iš „Tūkstantmečio odisėjos“ jachtos „Ambersail“ dalyvių. Klausiu – koks jausmas būti vandenyje tokį ilgą laiką?

„Būnant vandenyje, nejaučiant tvirto pagrindo po kojomis, ateina ramybė ir neskubėjimas. Manau, kad svarbu ne tik tikslas, bet ir kaip jo sieki. Geriau klysti 10 kartų, negu bijoti suklysti ir nieko nedaryti“, – žvelgdamas į vėjo gainiojamas jėgaines Klaipėdos rajone, mąstė mūsų vairuotojas.

Visą kelią kalbėjomės ir pasakojom istorijas – tie 300 kilometrų iki Klaipėdos neprailgo. Tik atsisveikinant Mikas išsidavė, kad buvo vienas „Ambersail“ dalyvių. Sako: „Jeigu norėsite, galėsite paskaityti DELFI apie tai daugiau.“ Nusijuokiau ir pridūriau: „Jeigu norėsite paskaityti apie save, mūsų nuotykį, taip pat atsiverskit DELFI.“

Rytas kelte – su išsiilgusiais įdegio ir žuvėdromis

Likus porai dienų iki kelionės dar nežinojome, kur teks nakvoti. Tačiau dėl to nesukome galvos – blogiausiu atveju kelsimės į Smiltynę ir miegosime pajūry. Likus dienai viskas susidėliojo į vietas – mus priglaudė draugė iš Klaipėdos.
Žygis į Nidą

Taip jau sutapo, kad savaitgalį vyko Klaipėdos pilies džiazo festivalis. Miestas šėlo nuo džiazo. Penktadienį Klaipėdoje linksma, rasti laisvesnę vietą bare, kavinėje buvo sunku. Pavakarieniavome bare „Herkus Kantas“. Dar prieš iškeliaudami buvome nusprendę, kad ilgai nešėlsime, nes šeštadienį teks nemažai fiziškai paprakaituoti ir nueiti 20-30 kilometrų.

Kitą rytą su karščio ir įdegio išsiilgusia minia lūkuriavome atplaukiančio kelto. Karštasis savaitgalis prie jūros traukte traukė žmones. O žuvėdras traukė žmonių maistas. Pėsčiomis leidomės iki naujosios perkėlos, kur perplukdo automobilius, tikėdamiesi kažką susistabdyti.

Naująją perkėlą pasiekėme po valandos. Prieš kelias minutes atplaukė keltas ir pradėjo važiuoti automobiliai. Su kuprinėmis bėgom kelio link ir kėlėme nykščius. Niekas nestojo – vieni važiuodavo vieni ir net nekreipdavo į mus dėmesio, kiti lyg susigėdę rodydavo, kad neturi laisvos vietos. Negalvojome, kad pirmu atplaukusiu keltu kažką „susižvejosime“ – buvo likę du automobiliai – mersas ir kažkas už jo. Nepatikėjome, bet mersas sustojo, prasivėrė langas ir išgirdom stebuklingą „du galim paimti“ frazę.

Jeigu ne „GoPro“ kamera, nebūtų sustoję

Tai buvo Indrė ir Vytautas. Jie važiavo į pajūrį darbo reikalais, bet tuo pačiu nutarė pabėgti iš miesto. Vėliau išsidavė – sustojo tik todėl, kad ant galvos turėjau „GoPro“ kamerą. Įsėdome su Arnu, o Rimantas su Erlendu liko pakelėje.

Kelionė užtruko. Drauge užsukome į kormoranų nusiaubtą Juodkrantės pušyną. Tai veikiau medžių kapinynas. Tiktų filmuoti Alfredo Hičkoko „Paukščius“ arba fantastinę „Žiedų valdovo“ filmo sceną.

Čia gyvena daugiau nei 3 tūkst. nuolat perinčių kormoranų porų. Ir šis skaičius kasmet didėja. Dėl to piktinasi tiek vietos gyventojai, susirūpinę gamtovaizdžiu, tiek žvejai. Kormoranai vagia jų laimikį. Tą pastebėjome ir patys, vaikščiodami po nusiaubtą mišką. Slinkdami pušynu ir saugodamiesi kormoranų išmatų, turėjome saugotis ir iš lizdų krentančių pašvinkusių žuvų. Jos tiesiog krisdavo ant žemės didžiuliais gabalais. Kormoranai buvo išpuikę ir nesivargino visko sulesti.

Užsukome ir prie Naglių rezervato pažintinio tako. Norėjome ten patekti, tad teko susimokėti 2 eurų mokestį, tačiau jį greitai pamiršome, pamatę Pilkųjų kopų grožį. Eidami aukščiausios supustytos smėlio kalvos link, jautėmės kaip mini Sacharoje. Nuo kalvos atsivėrė Kuršių nerijos panorama – žvelgėm į vieną pusę – regėjome Kuršių marias, pasisukę į kitą – pušynus ir Baltijos jūrą.

Įspūdinga. Telefonas mirguliavo nuo Rimanto pranešimų: „Kur jūs?“. Jie jau laukė mūsų Nidoje.
Žygis į Nidą

Nida – žmonių nedaug, bet apsistoti kainuoja daug

Nida pasitiko ramiu, niekur neskubančiu ritmu. Žmonių ne tiek ir daug. Atsisveikinome su šauniaisiais Vytautu ir Indre. Nidoje sutikome draugę Jorę, kuri čia darbavosi jau kiek daugiau nei dvi savaites.

Apsigyventi Nidoje brangu – viena naktis gali atsieiti nuo 40 iki 100 eurų. Norite leisti dienas prabangiuose apartamentuose – teks mokėti 200-400 eurų už parą. Už nakvynę Jorei nereikėjo mokėti, tad pirkdama maistą, kartais nueidama į vieną ar kitą kavinę, per 2 savaites išleido apie 150 eurų. Ne tiek ir daug. Jeigu turite kur gyventi ir už tai nereikia mokėti, Nida mėgausitės negalvodami, kad kasdien plonėja piniginė.

Pasistiprinę ir nusipirkę būtiniausio maisto: angliavandenių, šiek tiek baltymų ir vandens, pradėjome savo kelionę paplūdimiu. Turėjome žingsniuoti paplūdimiu iki naujosios perkėlos. Visgi numatytas planas nuo realybės skyrėsi.

Paplūdimys – traiškome grambuolius

Pirmieji kilometrai, einant smėliu, palei Baltijos jūrą tirpo greitai. Ėjome ne vieni – pakrantė buvo nusėta daugybės grambuolių besikėsinančių užropoti ant batų ir kelnių. Tolumoje maisto ieškojo nutūpusios ir baikščios žuvėdros. Priartėjus visos pakildavo ir nuskrisdavo šalin. Taip ir lenktyniavome.

Žmonių paplūdimyje nedaug – poros mėgavosi vienatve, kažkas šventė vestuves, o mūsų ketvertas, traiškydamas tūkstančius grambuolių, lėtai žingsniavo. Deja, neapskaičiavome, kad pakrantė bus tokia vingiuota, išdaužyta bangų. Tad nueiti 5 kilometrai, atrodė kaip visi 10. Po truputį temo.

Nusprendėm žingsniuoti asfaltu ar mišku ir žiūrėti, kaip seksis. O sekėsi neprastai – tokį patį atstumą, keliaudami asfaltu, įveikėme dvigubai sparčiau. Iš viso mūsų laukė kiek daugiau nei 50 kilometrų.

Pagavę tempą, nutarėm nesustoti ir eiti iki pat Juodkrantės – įveikti kiek daugiau nei 30 km ir kitos dienos popietei pasilikti dar 18 km. Sutemus užsidėjome žibintus ir atšvaitus – taip saugodamiesi ir nekeldami pavojaus automobilių vairuotojams.

Žygis į Nidą

Naktį pėsčiomis per Nidos mišką

Naktį ėjimas Nidos keliu kitoks – tylu, ramu, automobilių nepamatysi. Nebent skubančius į paskutinį keltą. Jeigu nebūtume turėję žibintų, nebūtume pražuvę – naktis buvo šviesi. Keliautojams įrengta daug informacinių lentelių, nurodančių, ką šiame regione galima pamatyti – nuo vabzdžių, vorų iki įvairiausių augalų. Sustodavome, perskaitydavome, atsikvėpdavome ir toliau judėdavome Juodkrantės link.

Likus kiek daugiau nei 10 kilometrų iki Juodkrantės, laikrodžiui rodant pusę 4 ryto, mūsų kelias priartėjo prie kopų, kur buvo vėsiau ir vėjo gūsiai darėsi vis stipresni. Paryčiais pro mus kaip vaiduoklius pravažiavo dviratininkas – tiek jis, tiek mes buvome sutrikę, ką čia veikėme? Pakelėje pamatėme stovintį kemperį ir jame degančią šviesą. Kas dar nemiegojo tokiu metu? Atsivėrė jo durys ir pamatėme jauną porą – Neringą ir jos vaikiną, kurio vardo, deja, neprisimenu. Jiedu nusprendė praleisti mėnesį Nidoje, tiesiog pakelėje arba keliaujant po visą regioną. Iš vaizdingų jų pasakojimų buvo matyti, kad Nidą jie įsimylėjo. Pavaišino mus vafliais ir šilta arbata. Atsisveikinome ir ėmėme ieškoti, kur numigti.

Žygis į Nidą

Kas užmigo miške, kas apleistam kieme

Judėjome pro mišką – Erlendas, labiau miško žmogus, nieko nelaukęs susisuko į miegmaišį ir užmigo ant samanų miške. Jam kompaniją palaikė Arnas. Mes su Rimantu keliavome arčiau civilizacijos. Įsikūrėme prie neveikiančio viešbučio ant patogių suoliukų. Nepaisant, kad nešiausi palapinę, jėgų jai susirinkti ir pasistatyti nebeturėjau. Susisukau į miegmaišį, užsisegiau tinklelį nuo uodų, kurie nutarė pasmaguriauti ir užmigau.

Ryte, vietoj žadintuvo išgirdau moters balsą, rusiškai sveikinant sulaukus ryto ir priduriant, kad šeimininkas tuoj atkeliaus ir nebus patenkintas čia radęs mus. Susipakavome daiktus ir nukeliavome prie Kuršių marių, kur papusryčiavome ir laukėme prabundančių mūsų miško brolių.

Nueiti liko kiek mažiau nei 20 km. Karštis alino, kojos po vakarykščio žygiavimo kiek pavargusios, bet žingsniavome užtikrintai – darydami 5-15 minučių pertraukas. Dieną keliu eiti nepatogu – turėjome praleisti daugybę automobilių, autobusų. Nebesiryžome grįžti į paplūdimį, nes žinojome, kad laiku nepasieksime galutinio tikslo.

Jeigu vakar ėjome kalbėdamiesi, juokaudami, šiandien – lyg priėmę tylos įžadus. Pavargę, susimąstę ir nenorintys švaistyti jėgų pokalbiams. Kalbėjomės tik per sustojimus.

Likus 2 kilometrams iki naujosios perkėlos, pamatėme laukiantį skausmą – kalną skiriantį mus nuo naujosios perkėlos. Jokios užuovėjos, tik kalnas. Pažiūrėjom visi į Arną – jis atsiduso ir pajuokavo, kad gal kviečiam taksi? Vaikinui ant pėdų pritrynė pūsles, tad kiekvienas nueitas kilometras buvo lygus kilometrui skausmo.

Žygis į Nidą

Pūslės, prakaitas ir džiaugsmas, kad draugų avantiūra pavyko

Kilometrus įveikėme, nuotykį įgyvendinome – autostopu nuvykome iki Nidos, susipažinome su smagiais žmonėmis, ėjom Nidos pajūriu, mišku, keliu. Per mažiau nei parą įveikėme daugiau nei 50 km. Šis skaičius teisingas, jeigu skaičiuosime atstumą iš Nidos į Klaipėdą, važiuojant keliu. Tačiau ėjome ir mišku, ir prie kelio, ir pajūriu, kuris nėra tiesus, tad kilometrų skaičius dar didesnis. Ne visą kelią nuėjome pajūriu, bet šio iššūkio neišbraukėme ir nutarėme kitą kartą keliauti vien paplūdimiu, kai galėsime tam skirti bent kelias dienas.

Ar verta keliauti autostopu ir leistis į tokius mini nuotykius? Verta ir įdomu tyrinėti Lietuvos gamtą, susipažinti su žmonėmis, o gal net miegoti miške. Daug kas nesuprato tikslo eiti pėsčiomis ir juolab tokį kelią, ypač – prie jūros, kur visiems įprasta gulėti ir maudytis. Tačiau kaip kartais smagu ir sveika atsisakyti visų patogumų, pasinerti į visišką nežinią ir siekti nutrūktgalviško, kitiems visiškai nesuprantamo tikslo, svarstė Rimantas. Pridurtume ir garsiąją išmintį – juk gyvename tik kartą, o ne du.

P. S. Kadangi buvo pavakarys, nerizikavome kitą dieną neatkeliauti į darbovietes, todėl nutarėme keliauti autobusu. Tačiau mūsų bendražygis Erlendas spjovė į tai ir nusprendė žygį užbaigti iki galo – vykdamas autostopu. Taip jis nuvyko iki Kauno, tačiau ten suklupo – niekas nestojo. Erlendas į namus grįžo tik pirmadienio vakarą.