– Kaip įsivaizdavote savo svajonių vestuves?

Rinaldas: Turbūt kaip ir kiekvienas vyras, gyvenime į vestuves niekada per daug nesiverždavau. Tačiau mintis susituokti kitoje šalyje mums, daug keliaujantiems žmonėms, buvo labai artima. Esame dalyvavę ne vieneriose vestuvėse užsienio šalyse, bet jos atrodė labai komercinės – pastato sceną ir viskas vyksta konvejerio principu. Pamatytos reklamos, kad „galime jus apženyti ten ir ten“, niekada nesužavėdavo. Pamažu pradėjo formuotis vaizdinys, ko norime: galbūt basi, galbūt prie jūros, be jokios dirbtinės pompastikos, nuoširdžiai, vedami tikrų jausmų, o ne noro pasirodyti. Esame netradicinio mąstymo, norėjosi vestuves padaryti kitoniškas.

Jovita: Ruošdamasi vestuvėms tikrai nebuvau išprotėjusi ar labai įnoringa nuotaka. Neturėjau beveik jokių išankstinių norų. Užsimerkusi įsivaizduodama savo vestuves visada matydavau jūrą ir paplūdimį. Niekada nenorėjau pompastikos. Žinoma, daug investavus galima padaryti įspūdingas vestuves, bet jos negarantuoja jausmų tikrumo. Kartais paprastumu galima padaryti daug daugiau. Norėjau, kad ir į vestuves atvykstantiems svečiams būtų įdomu, smagu. Dalelė po dalelės, ir susidėliojo mūsų vestuvių planas.

– Kaip kilo mintis susituokti Graikijoje, Rodo saloje?

Rinaldas: Birželio mėnesį mums gimė mergaitė, todėl negalėjome išvažiuoti atostogų. Atėjo ruduo, duktė paaugo, sugalvojome paatostogauti. Anksčiau esame buvę Graikijoje, abiem patiko. Sužavėjo šilti žmonės, jų atvirumas, noras duoti ir dalytis, priimtinas mentalitetas. Panašių žmonių esu sutikęs Azijoje.

Bilietai į Rodo salą tikrai nebuvo brangūs. Išskridome su mintimi, kad galbūt ten ir susituoksime. Nesame pririšti prie vietos ar darbo, todėl savaitės atostogos išsitęsė iki trijų mėnesių (juokiasi). Jie prabėgo fantastiškai gražiai. Man net dabar nesuprantama, kodėl ruduo – ne sezonas Graikijoje. Vasarą ten kaitina apie 40 °C karštis, rudenį pats tas – apie 25 °C.

Jovita: Jau būdami Graikijoje atsargiai pasiteiravome, kaip į sprendimą vestuves kelti ten reaguotų šeimos nariai, ar atvyktų. Visi iki vieno buvo sužavėti, žadėjo būtinai atvykti, puikiai sutiko šią idėją, skatino organizuoti. Net mano mama, kuri dirba labai įtemptą darbą, o be kurios būčiau tikrai atsisakiusi kelti vestuves, palaikė sumanymą. Idėja iššovė kaip raketa.

– Kaip ruošėtės ir organizavote savo vestuves?

Rinaldas: Graikijoje apsistojome pas gerą draugą Marių Šmitą, jis turi viešbutį. Pasivažinėjome po salą, tyrinėjome, išragavome maistą. Visko buvome matę, įvairias šalis aplankę, tačiau sužavėjo, tiesiog pakerėjo gamta. Tai nėra turistams paruošti ir išblizginti paplūdimiai, bet to ir nereikėjo. Norėjome bohemiško stiliaus, netvarkingos tvarkos. Manto Petruškevičiaus gėlių kompozicijų tikrai neprireikė, užteko vietoje augančių alyvuogių, palmių lapų (juokiasi). Bevažinėdami po salą atradome labai gražų kampelį, vietą, kurioje galėtų vykti ceremonija – St. Paul’s Bay. Ten yra mėlyna įlanka, koplytėlė. Iš M.Šmito viešbučio persikėlėme į arčiau esantį Archangelos miestelį, norėjome, kad ir svečiai galėtų pasižvalgyti po miestą.

Ėmėmės dėlioti šventės planą. Pasirinkome baltą viešbutį prie pat jūros kranto. Viešbutį supa žalia veja. Visi svečiai gyveno beveik viename kieme. Pavyko suformuoti bendruomenę. Lietuviškos vestuvės trunka vieną dieną, visi susirenka, atšvenčia ir kitą dieną paragavę sriubos išsiskirsto. Mes akcentavome ne prabangą, o buvimą kartu. Svečiai rinkosi iš Amerikos, Švedijos, kitų šalių. Nors vestuvės vyko antradienį, kai kurie svečiai jau buvo atvykę šeštadienį. Išėjo taip, kad visą savaitę prabuvome nuostabioje oazėje. Keliavome, bendravome, ilsėjomės.

Dabar pasakojant galbūt atrodo labai paprasta, tačiau visas organizavimas gulė ant Jovitos pečių ir užėmė apie tris mėnesius. Reikėjo daug ką apmąstyti – automobilių nuomą, kaip paimti žmones iš oro uosto, kokias staltieses rinktis, kaip papuošti stalus ir t. t.
Jovita: Tačiau visas organizavimas praėjo labai sklandžiai. Jei teka energija, yra noro, – viskas pavyksta.

Svečių prašėme, kad rengtųsi baltai. Kostiumai nebuvo būtini, užteko drobinių kelnių, marškinėlių, moterims – patogių suknelių. Net negalvojau, kas bus, jei visi vilkės baltai, o mano suknelė – irgi balta, ar pavyks išsiskirti? Tačiau Graikijos pliusas – visi apsirengę baltai ten atrodo puikiai. Aš suknelę atsivežiau iš Lietuvos. Ji buvo ne vadinamasis tortas, o bohemiško, laisvo stiliaus. Net ir dabar prisimindami savo vestuves pastebime vien pliusus.

– Ar šventė atsiėjo daug?

Rinaldas: Paskaičiavome, kad vestuvės Graikijoje pigesnės negu, pavyzdžiui, Nidoje. Už išleistus pinigus svečiai Graikijoje praleido ne vieną ar dvi dienas, o visą savaitę. Maistas ten pigesnis negu Kaune. Atsisakėme dovanų, net kvietimuose rašėme, kad dovana yra artimieji ir jų skiriamas laikas.

Pietų šalyse sunku nusipirkti gyvų gėlių. Jei jų labai norima, pirkinys atsieis daug. Importuotų atvežti gali, bet ar verta? 35 °C laipsnių temperatūroje gėlės vis tiek ilgai nesilaikys. Jei žmogus norėtų padaryti lietuviškas vestuves Graikijoje, būtų sunku. Reikia suprasti, kad kažkas bus kitaip. Turėjome integruotis į šalį, kultūrą. Jei norisi visko savaip, kaip esame čia pripratę, liksime nesuprasti. Mes šventės vietas puošėme alyvuogių šakelėmis, palmių lapais, net nuotakos puokštė buvo iš vietoje randamų augalų.

Daugelis įsivaizduoja, kad vestuvės užsienyje yra problemiškos, brangios. Tačiau pačių patirtis rodo kitaip. Turime daugiau subrandintų idėjų, trokštame jomis dalytis, žadame norintiems padėti susiorganizuoti vestuves. Net vasarį Vilniuje vyksiančioje vestuvių parodoje turėsime savo atstovę, vestuvių planuotoją Laimą Griciūtę. Bendradarbiaujame, ji – gera šeimos draugė, norime pasidalyti patirtimi.

– Kuo ypatinga buvo vestuvių diena?

Rinaldas: Visi susėdome į kabrioletus ir nuvažiavome į St. Paul’s Bay. Čia ceremonija vyko anglų ir graikų kalbomis. Nesame religingi, mus sutuokė municipaliteto darbuotojas.

Susituokę grįžome atgal ir nuėjome į restoraną netoliese. Restoranas atviras, be sienų, ant jūros kranto, tarp kolonų išdėstyti staliukai. Stalus, nukrautus maistu, įsivaizduoti nesunku – visi matė filmą „Storos graikiškos vestuvės“. Nesu vegetaras, mėgstu valgyti sočiai ir daug, bet mane nustebino maisto kiekis. Valgiai buvo gaminami tiesiog prieš mūsų akis. Net aviną iškepė kepsninėje. Viskas patiekta šviežiai, sočiai, su vietinėmis žolelėmis, alyvuogėmis. Vynas taip pat beprotiškai geras.

Graikijoje labai svarbus ryžių mėtymas, tai – sėkmės ir gero gyvenimo ženklas. Kitas būtinas skanėstas – graikiniai riešutai ir medus, ženklinantis saldų bei sotų gyvenimą. Mūsų vestuvėse buvo daug graikų. Tie vietiniai, su kuriais teko bendrauti organizaciniais reikalais, pavyzdžiui, automobilių tiekėjai, kirpėjai ir t. t., užsuko į mūsų vestuves, keičiamės kalėdinėmis dovanomis iki šiol. O sklindanti muzika ir linksmybės traukė praeivių dėmesį – žmonės sustoję stebėjo, džiaugėsi ir sveikino mus, tiesiog gatvėje pradėdavo šokti. Nuotaika buvo puiki.

Lietuvos restoranuose viskas apmokestinama – vanduo ir net citrina jame, o graikai viską organizuoja tarsi sau. Mums restoranas padarė dovaną – šventinį fejerverką, graikišką sirtakį. Jį sušoko graikai, apsirengę nacionaliniais drabužiais. Į šokį įtraukė visus vestuvių svečius –gyvatėlė nusitęsė iki paplūdimio. O mes juos pamokėme polkos su ragučiais. Linksmybės truko iki 5 val. ryto.

Jovita: Nebuvo per ilgo taurelių kilnojimo, užteko linksmybių ir be alkoholio.

– Neturite vestuvinių žiedų. Kas juos pakeitė?

Rinaldas: Grandinėlės ant kaklo tapo mūsų priesaikos simboliais. Net sužadėtuvių žiedas Jovitai yra ne iš aukso, o iš metalo. Mūsų požiūris į blizgučius – kitoks.