- Tai pirmoji Jūsų kolekcija. Kas paskatino ją sukurti?
- Tiesiog pajutau, kad jau galiu, kad atėjo laikas parodyti platesnei visuomenei, kad daugiau žmonių pamatytų tai, ką aš darau ir galbūt tai kažkam irgi patiks. Siūti pradėjau prieš 3 metus, kai gimė trečias mano vaikas. Jeigu kas sako, kad vaikai trukdo, tai man atvirkščiai – kiekvienas vaikas kažką su savimi atsinešė. Ir su mažąja dukryte, kuriai dabar treji su puse, aš pradėjau siūti. Pasiuvau jai kažką, paskui sau, paskui kažkas pamatė, paprašė, taip ir viskas prasidėjo.
- Kokia moteriai skirta?
- Kuri savimi pasitiki, yra drąsi. Ir kuri nori išsiskirti iš pilkos masės.
- Ar nebijote ateiti į mados rinką?
- Aš pagalvojau, kad visą laiką yra žmonių, kuriems patinka tai, ką tu darai, kitiems nepatinka. Visą laiką taip buvo, taip yra ir taip bus. Jeigu aš nusiperku suknelę ir man ji patinka, tai mano vyrui ji nebūtinai turi patikti. Žinoma, kad bus ir apkalbų, ir sumaišymų su žeme ir su lapais. Tiesiog aš darau tai, kas man patinka, turiu savo klientes. Tai yra tiesiog visas mano gyvenimas, aš galėčiau daugiau nieko nedaryti, tik kurti ir siūti. Man tas hobis peraugo į darbą ir tai man suteikia didžiulį malonumą. Nebijau. Nepatiks – reiškia, skoniai skiriasi.
- Ar kur nors mokėtės siūti?
- Pagrindus mokiausi labai labai seniai, baigiau buitinininkų siuvimo mokyklą, turiu 4 kategorijos siuvėjos - sukirpėjos diplomą. Bet kai aš baigiau mokytis, negalėjau net pažiūrėti į tą pusę. Jeigu manęs paprašydavo palenkti kelnes, pasiūlydavau nunešti jas į atelje. Iš tikrųjų mane purtė nuo to darbo. O paskui kažkas persivertė. Ir ilgą laiką mano artimieji negalėjo patikėti ir suprasti, kaip taip gali būti, kad žmogus, kuriam negera darydavosi nuo to darbo, siuva naktimis ir kiekvieną laisvą minutę. Ir iš tikrųjų to modeliavimo ir konstravimo išmokau pati per savo ieškojimus, bandymus ir klaidas.
- Kokius drabužius labiausiai mėgstate kurti?
- Labai patinka siūti ir kurti sukneles. Gegužės mėnesį dalyvavau tokioje akcijoje „Gegužė be kelnių“ ir išvaikščiojau 3 ar 4 mėnesius nei karto nedėvėdama kelnių – tik suknelės ir sijonai. Tai labai moteriška. Labai daug kas pasikeičia, kai tu vilki suknelę, visai pasikeičia eisena, į tave kitaip žiūri. Tas mūsų pradas vis tiek išlieka labai moteriškas.
- Koks jūsų stilius?
- Manyčiau, kad laisvalaikio stilius, pritaikytas šiuolaikiniam žmogui. Tos romantikos mūsų gyvenime yra mažai, kartais jos iš viso nelieka, nes tempas labai didžiulis. Nors ir suvoki, kad taip negalima, kad reikia sustoti. Net ir šiandien, kolekcijos pristatymo dieną, leidau sau sustoti ir nueiti į senamiesčio kavinukę išgerti arbatos nors 10 minučių.
- Grožis ir patogumas – koks santykis šių dviejų dalykų jūsų kūryboje, kam teikiate pirmenybę, kaip jie tarpusavyje dera?
- Manau, kad dera. Netgi prisiminus pirmuosius siuvinius, tai buvo sijonai-kelnės, bandydavau, ar aukštai su jomis galima koją pakelti. Nes atvažiuodavo klientės su džipais ir žiūrėjau, ar galės įlipti į automobilį. Tai iš tikrųjų ir konstruodama paltus pagalvoju, kad po apačia bus kažkoks rūbas, kad rankovės būtų platesnės, kad būtų patogu judėti, paimti vaiką ant rankų, vairuoti automobilį. Man svarbu, kad būtų ir gražu, ir patogu.
- Detalės, kirpimai – ką mėgstate?
- Mėgstu kimono rankoves. Mėgstu siaurėjantį į apačią siluetą. Kad drabužis nevaržytų judesių.
- Kokie akcentai? Koks jūsų braižas? Ar galima iš detalių atpažinti jūsų drabužį?
- Šioje kolekcijoje to gal nesimatys, bet iš tiesų man labai patinka drabužiai-transformeriai. Kur vienas drabužis turi keletą dėvėjimo būdų ir galimybių.
O detalės – kitų dizainerių darbuose matau daugybę detalių. O pas mane jų yra minimumas – tiesiog tai, ko reikia.
