Nuotraukų albumas apačioje.
- Kaip patys apibūdintumėte naująją kolekciją?
Vida:. Tai jau antroji mūsų kolekcija, sukurta bendradarbiaujant su „Audimu“. Šįkart tai vasaros paplūdimio mada, pilna atostogų, saulės, šilumos, atsipalaidavimo ir lengvabūdiškumo jausmo. Tą nuotaiką pabandėme perteikti koliažais, nes labai svarbų vaidmenį vaidino spalva. Daug spalvų - turbūt tai pati spalvingiausia mūsų kolekcija. Joje ne tik maudymosi kostiumėliai, bet viskas, ką mes įsivaizduojame, kai galvojame apie atostogas. Kai esi prie jūros ar kažkokiam tolimam mieste, visiškas atsipalaidavimas, kada nereikia rengtis rimtai, o norisi, kad būtų linksma.
Tai spalvų ir nuotaikų koliažas, netgi linksmų vaizdų miksai, pavyzdžiui, kovotojai su gėlėmis. Visa ta linksma nuotaika atspindėta pačiame audinyje. Užtat labai svarbus buvo grafinis dizainas, nes dirbdami su „Audimu“ mes turime galimybę daryti gerą grafiką. Naudojama sudėtinga sublimacijos technika, o rezultatas ypač tinka vandens sporto mėgėjams. Pavyzdžiui, banglentininkams reikalinga tam tikra drabužių specifika, jie iš specialaus poliesterio, greitai išdžiūsta, spalvingi.
Buvo įdomu kurti šią kolekciją, nes mes šiek tiek atsitraukėm nuo to, ką darėm anksčiau – sudėtingos intelektualiosios mados. Aišku, tą kryptį mes ir toliau palaikome su savo klientais. Naujoji kryptis yra šiek tiek kitoje plotmėje ir prieinama didesnei grupei žmonių.
- O kas sudėtingiau, įdomiau ir žaviau - siūti klientui tuos intelektualesnius drabužius, kada turi konkretų žmogų prieš save, ar kurti kolekciją, kuri nėra adresuota konkrečiam asmeniui?
Vida:. Sunku pasakyti. Įdomu viskas, nes yra labai skirtingas priėjimas. Kai pas tave pirmą kartą ateina žmogus, tu jį pamatai, tada apie jį galvoji, išeina toks intymus santykis, tada atsiranda idėjos – nuo medžiagos ir formos, ir tada dirbi. Nuolatinį klientą tu jau pažįsti ir jauti, ko jam reikia.
O kai dirbi su fabriku, yra visiškai kita specifika. Nes kai dirbi su klientu, tai bendrauji su savo darbuotojais, viskas labai arti, o fabrike tu turi duoti bendresnes užduotis bendriau ir aiškiau suformuluoti idėją bei ją pateikti kuo patraukliau. Bet vis tiek tu duodi savo idėją, negali galvoti, kad štai, šitas patiks tam arba tam. Ir ten, ir ten reikalinga intuicija.
Įdomu dar ir dėl to, kad kai dirbi su klientu, tu suvoki ir žinai jau iš to įdirbio ir nebūna, kad nepataikai, o čia štai stebi tą rezultatą, kaip viskas vyksta.
- Ar per darbus spėjote pagalvoti apie Kalėdas?
Aleksandras:. Aš tai negalvojau. Man prieškalėdis – pats blogiausias laikas. Ir labai nepatinka visa ši masinė psichozė. Aš nors televizoriaus nežiūriu, tai man nieko. Bet visur iš to daro verslą.
- Nemėgsti pirkti dovanų?
Aleksandras:. Nemėgstu. Ir gauti nemėgstu.
- Ar vaikystėje gaudavai dovanų?
Aleksandras:. Gaudavau, viskas buvo gerai.
- Negąsdindavo niekas, kad jei būsi negeras, negausi dovanų.
Aleksandras:. Negąsdindavo, nes aš vis tiek būdavau blogas.
- Tai nuo to laiko ir nemėgsti Kalėdų?
Aleksandras:. Kalėdas mėgstu, man nepatinka prieškalėdis.
Vida:. Čia galima būtų paguosti tuos, kurie Kalėdų nemėgsta dėl daugelio priežasčių, aš iš tikrųjų pažįstu daug tokių žmonių. Vieniems nepatinka, nes jie neturi artimų žmonių. Juk visose reklamose - šventinis stalas, visi sėdi – diedukas, bobutė, mamytė, šuniukas, visa graži šeima, ir tiems, kurie viso to neturi, atsiranda toks prieškalėdinis kompleksas.
Nes, pavyzdžiui, gal yra blogi santykiai su tėvais, gal nėra bobutės ir visa realybė visiškai nesutampa su tuo, ką tau rodo, todėl imi jaustis kaltas, kad pas tave taip nėra. Iš tikrųjų yra daug apsimetinėjimo. Žinau, kad daugelis nenori vaikščioti po tuos kalėdinius vakarėlius, bet nepatogu, nes viršininkas gali įsižeisti, kad tu ignoruoji savo kolektyvą ir visi taip truputį sukandę dantis švenčia tas šventes.
Man atrodo, kad šventė turi būti tikra. Ir kartais toje kasdienybėje tų švenčių būna daug daugiau ir tu negali jų užsakyti. O Kalėdos – daugiau komercija.
Aš suprantu, kad dovanas reikia pirkti, man ir šiaip jas patinka dovanoti. Kalėdos, ne Kalėdos, tada, kai aš matau kažkokį gerą daiktą, kurį tikrai galiu padovanoti, jį perku. O šiaip tai man baisu nuo to šiukšlių darymo. Atrodo, kad vaikams tuos plastmasinius žaislus vis perka, nors jie jau nebeturi jų kur dėti, ir tas pakuotes plėšo, skraido aplink tos gražios juostelės ir popieriai... Suprantu, kad reikia sukurti gražią nuotaiką, bet man atrodo, kad visko reikia šiek tiek mažiau.
- O iš vaikystės yra kažkokių šviesių kalėdinių prisiminimų?
Vida:. Žiūrint kieno kokia vaikystė buvo...
Aleksandras:. Na, mano buvo labai tarybinė... Bet čia turbūt apie tai, koks tau apskritai metų laikas patinka... Man, pavyzdžiui, labiausiai patinka balandžio mėnuo. Ir man jokios Kalėdos nėra su tuo sulyginamos. Man šita depresyvi tamsa, kai trečią valandą sutemsta ir penktą tu jau jautiesi tarsi būtų pirma nakties... Man šita viena šventė, kuri gal ir gera, ir puiki, visko neatperka.
Vida:. Tai labai asmeniška. Manau, kad dabar tie vaikai, kurie užaugs, jų paklausus vėliau, irgi turės ką prisiminti. Priklauso nuo to, kaip yra jų namuose... Aš atsimenu, kai buvom mažos, sesuo ir po Naujųjų Metų vis laukdavo, atsisėdusi ant palangės, to Senio Šalčio... Jai atrodė, kad jis vis ateis ir ateis... Tada tikrai Kalėdos buvo skurdžios. Bet kai nebuvo tų saldainių ir jokio pertekliaus, paskui labai džiaugėmės ir padovanota knyga, ir pieštukais...
Aleksandras:. Ir tada dovanas visi vertindavo labiau, nes jų buvo mažiau. Tada tą dovaną dar reikėdavo gauti...
- O kaip dabar švenčiat Kalėdas?
Aleksandras:. Aš važiuoju pas pusbrolį. Ten aplink miškas, tai jaučiuosi kaip kalėdinėj pasakoj.
Vida:. O aš per Kūčias važiuoju į kaimą pas mamą.
Aleksandras:. Man tuo laikotarpiu labai patinka Vilnius. Ypač per Kalėdas, nes atrodo, kad tu esi vienas mieste. Lieka labai specifinė publika.
- O kokios turėtų būti Kalėdos, kurios Jums patiktų?
Vida:. Man patiktų, kad būtų bobutė, senelis, visi gyvi, ir visi susirinktų, gražiai bendrautų, niekas neturėtų niekam pretenzijų, užkulisinių minčių... Katinai, šunys ir pyragai... Kad grotų kokia nors gyva muzika, už lango būtų prisnigta, apšviestas namas... Ir mylimas žmogus šalia...
Aleksandras:. Na, jau čia visai idilija... O aš norėčiau, kad būtų gegužės mėnuo ir būtų galima plaukt žvejot. Nes šaltyje nemėgstu žvejot. Iš viso visą gruodžio mėnesį galėčiau pramiegoti ir pabusti tiktai sausio pabaigoje.
- Turbūt Adventas ir yra reikalingas, kad žmonės apsivalytų nuo visokių minčių, ir atsisėstų visi prie stalo jau be pykčių. Vienas kunigas yra pasakęs – papasninkaukit, pamatysit, kokios bus Kalėdos...
Vida:. Užtat ir ironizuoju tas Kalėdas, nes kad jas gautum - tokias dvasines Kalėdas - reikia prieš tai pasistengt. Bet reikia, kad ir kiti, su kuriais tu būsi per tas Kalėdas, irgi tą darytų.
Aleksandras:. Nes jeigu tu toks vienas būsi išgrynintas, o visi kiti...
- Ko palinkėsite DELFI skaitytojams?
Vida:. Skaitytojams noriu palinkėti, kad mokėtų džiaugtis. Kiekvieną rytą atsikėlę, kad surastų kuo pasidžiaugti. Nes visada yra kažkas labai gero ir naujo. Ir jis dar nežino, kas per tą dieną jam nutiks gero. Kad nereiktų tik laukti savaitgalio ir tas savaitgalis ateitų kaip išsigelbėjimas ar pagrindinis gyvenimas. Kad kiekviena diena tokia būtų, nepriklausomai nuo to, ar šventės, ar Kalėdos.
Aleksandras:. Aišku, gal kiekvieną dieną šventės ir nepasidarysi, bet galima pabandyt susikurti. Man ne visada taip pasiseka, bet aš norėčiau, kad kiekviena diena būtų linksma. Na, ne linksma kvailai, bet kartais jau geriau ir kvaila šypsena negu surauktas veidas. Jau geriau būti kvailesniu ir šypsotis visiems, negu būti labai labai protingu ir baisiu zanūda. Jeigu bloga nuotaika – nuvažiuok į mišką, ten apsnigta, gražu. Ir nesinorės nieko blogo. Ir atsiprašyt reiktų visų prieš Kalėdas. Aš asmeniškai jau beveik susitaikiau su visais. Jeigu dar ko nors pamiršau atsiprašyti – tai atsiprašau.
Šiltų visiems ateinančių švenčių!
