Šį rugsėjį į mokyklas atėjo nauja vaikų karta – alfa karta. Tai vaikai, nuo pat mažens įgudę naudotis išmaniaisiais telefonais, gyvenantys greitai kintančiame ir informacijos perpildytame pasaulyje, sakoma pranešime spaudai.
Kaip sudominti šios kartos atstovus ir užsitarnauti jų pagarbą, kalbamės su leidyklos „Šviesa“ parodoje „Mokykla“ organizuojamo „Alfa kartos forumo“ dalyviais – psichologu Linu Slušniu, „Šviesos“ vadovėlių autore Nomeda Kasperavičiene ir Lietuvos socialinio emocinio ugdymo asociacijos prezidente Irma Liubertiene.
Pagrindinis reikalavimas – pagarba
Pasak psichologo Lino Slušnio, alfa ir Z kartos vaikai skiriasi ne tiek savo vertybėmis, kiek elgesiu, įpročiais bei įgūdžiais. Mokėdami naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, jie greičiau randa atsakymus, argumentų diskusijose ir labiausiai iš visų kartų reikalauja pagarbos.
„Mūsų karta gyveno tame amžiuje, kai vyresnius žmones tiesiog reikėjo gerbti. Šiandien kryptis yra pasikeitusi: vyresnieji turi rodyti pagarbą vaikams, jei nori, kad jie juos taip pat gerbtų. Tai yra esminis ideologinis skirtumas. Negalima tvirtinti, kad dabar visi pirmokai nori išsiskirti, būti lyderiais, tačiau tikrai galima teigti, kad jie yra drąsesni sakyti, ką galvoja ir ko nori. Suaugusiesiems kartais tai yra nepatogu, nes reikia turėti tvirtus įsitikinimus, kontraargumentų, aiškiai išsakyti nuostatas, bet kartu gerbti vaikų nuomonę“, – teigia L. Slušnys.
Psichologui pritaria ir N. Kasperavičienė teigdama, kad pagrindinės ir nusistovėjusios vertybės – atsakingumas, pagarba – mokyklose nepasikeitė. Tačiau šiandien šalia šių vertybių atsiranda ir kūrybiškumas, siekis tobulėti, dėl to keičiasi ir mokytojai bei pati mokykla.
„Šiandien tarp mokinių ir mokytojų atstumas mažesnis. Mokytojai linkę labiau įsiklausyti, padėti ir patarti mokiniams, o mokiniai tapo laisvesni, drąsesni, gebantys diskutuoti ir išsakyti savo požiūrį. Mokslininkai, tyrinėjantys kartų skirtumus, alfa kartą apibūdina kaip itin savarankišką. Tai viena esminių asmenybės savybių, leidžiančių sąmoningai, kryptingai ir efektyviai veikti. Turėkime vilties, kad po dvidešimties metų pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, padaugės smalsių, iniciatyvių, kūrybiškų žmonių“, – sako N. Kasperavičienė.
Iššūkiai mokytojams: noras tobulėti ir nestovėti vietoje
Į mokyklas atėjusius visai naujos kartos vaikus dažnai moko mokytojai, kurie sistemoje dirba jau dvidešimt ar net trisdešimt metų. Tačiau, pasak L. Slušnio, yra puikių pavyzdžių, kai vyresnio amžiaus mokytojai ne tik išmoksta dirbti su išmaniosiomis technologijomis, bet ir pamokas veda visai kitaip nei prieš dešimt ar daugiau metų, sugeba įtraukti net pačius skeptiškiausius mokinius.
„Ar gali mokytojas, kuris dirba mokykloje jau trisdešimt metų, pradėti dirbti kompiuteriu? Gali ir ne blogiau nei vaikai. Viskas priklauso nuo to, ar mes norime stovėti, ar vis dėlto tobulėti kartu su vaikais ir eiti į priekį. Žinoma, patogiau stovėti, nes nereikia keistis, bet tai priklauso nuo asmenybės. Visgi amžius to nelemia: jaunas žmogus kartais tiesiog nenori nieko daryti, o į seniausio mokyklos mokytojo pamokas vaikai veržte veržiasi“, – pasakoja psichologas.
Lietuvos socialinio emocinio ugdymo asociacijos prezidentė Irma Liubertienė atskleidžia ir kitą pusę. Pasak jos, šiandien pedagogui dirbti yra sudėtinga: mokytojas neturi asistentų, tenka dirbti su trisdešimt vaikų vienu metu, kurie visi reikalauja dėmesio. Nemažai mokytojų emociškai yra prie pavojingos ribos, todėl pasirenka nereaguoti į vaikus ir kai kurias jų problemas.
„Reikia pripažinti, kad vidutinio Lietuvos mokytojo emocinio intelekto lygmuo yra labai žemas. Dažnai mokytojas laikomas visažiniu, bet pats nepasitiki savimi kaip žmogumi. Jei mokytojo savivertė yra žema, jam sunku kurti santykius su vaiku, užmegzti ryšį. Tik didelę savivertę turintis mokytojas priima vaiką kaip sau lygų, gali su juo diskutuoti“, – teigia I. Liubertienė ir priduria, kad kiekvienas žmogus yra užprogramuotas būti smalsus, norėti mokytis, tačiau kartais netinkama aplinka tą norą užslopina.
Kada reikia išklausyti, o kada pasakyti „gana“?
Šiandien pripažįstama, kad vaikai, ypač alfa kartos, turi būti priimami kaip suaugusieji, klausoma jų nuomonės, tačiau tėvai ir mokytojai dažnai nebežino, kada vaiką sudrausminti ir parodyti autoritetą. Psichologas L. Slušnys pabrėžia, kad vaiko nuomonę galima išklausyti visada, tačiau sprendimus turi priimti tėvai ar mokytojas.
„Išklausius vaiko nuomonės reikia pasakyti, kokie yra tikslai, turėti bendrų lūkesčių. „Aš išklausiau tavo nuomonę, bet ar tai padės mums pasiekti bendrą tikslą?“ Reikia labai aiškiai nubrėžti liniją, kurios negalima peržengti. Mokytojas neturi paklusti vaikams, jis yra sprendimų priėmėjas, generolas ir laivo kapitonas“, – teigia L. Slušnys.
Naują lietuvių kalbos vadovėlio komplektą pirmokams (serija TAIP!) su doc. dr. Daiva Jakavonyte - Staškuviene ir Vilma Dailidėniene parašiusi Nomeda Kasperavičienė sako, kad dabartiniai pirmokai nori laisvės tyrinėti, ieškoti ir įgytas žinias panaudoti kasdienybėje, ne tik teoriškai. Per didelė priežiūra užkerta galimybes jiems patiems klysti ir eksperimentuoti. Kita vertus, šiltnamio sąlygų, kai vaikams nereikia atsakyti už netinkamą elgesį, kūrimas taip pat iškreipia tikrovės simuliavimą ir motyvacijos mokytis nesuteikia.
„Jei gėlę užaugini šiltnamyje, o paskui pasodini pievoje tarp tokių pat gėlių, tikimybė, kad ji išgyvens, labai maža. Manau, mokiniai mokykloje turi išgyventi įvairius jausmus – sėkmę ir nesėkmę, abejones ir pasitikėjimą. Ir nereikia galvoti, kad visada vaikams turi būti lengva. Kaip tik iššūkiai kelia norą sužinoti, išsiaiškinti. O mokytojai visada turi būti jaučiami šalia, parinkti mokymosi priemones, skatinančias mokinius ieškoti ir atrasti, pasiūlyti probleminių temų, iškelti naujų iššūkių, padėti susitarti ir svarbiausia – mokyti kalbėti apie tai, ką sužinojo, kaip jaučiasi, ką daryti, kad rezultatai būtų dar geresni“, – pasakoja N. Kasperavičienė.
„Vaikas turi jausti, kad gali pasitikėti mokytoju ir kad visi bus vertinami vienodai. Svarbu paleisti vaikus iš tos vienodų vaikų ganyklos, patikėti, kad jie gali būti savarankiški. Jei juos laikysime, tai jie niekada ir nebus tokie. Iš esmės mokytojas turi ne mokyti, o pripažinti to vaiko mokymosi kultūrą. Nereikia mokytis už jį, svarbu tik pasitikėti juo ir jo gebėjimais“, – teigia I. Liubertienė.
Diskusija „Alfa kartos forumas: kaip dirbti su šiuolaikiniais vaikais?“ vyks lapkričio 26 d., 14 val. parodoje „Mokykla“ (Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO, 5.1 konferencijų salė). Joje dalyvaus žurnalistė ir rašytoja Gabija Vitkevičiūtė, „Šviesos“ vadovėlių autorės – doc. dr. Daiva Jakavonytė, Nomeda Kasperavičienė ir Vilma Dailidėnienė, taip pat Irma Liubertienė, Lietuvos Socialinio emocinio ugdymo asociacijos prezidentė ir Linas Slušnys, vaikų ir paauglių psichiatras, VšĮ „Lions Quest Lietuva“ direktorius.
