Štai keturių moterų istorijos ir gyvenimiškos pamokos, su kuriomis joms teko susidurti, rašo womenshealthmag.com.
Draugystė svarbiausia
„Mūsų su vyru istorija ilga. Susipažinome, kai man buvo 19 metų. Jis buvo pirmas mano vaikinas, ryšį stiprino abiejų sudėtinga vaikystė: man mama negailėjo skaudinančių žodžių, tėvas apsimesdavo nieko nepastebintis, jis buvo priklausomas nuo alkoholio ir narkotikų. Norėjau ištrūkti iš gimtojo Misūrio, todėl greitai ištekėjau ir persikėliau gyventi į Kaliforniją. Iš karto susilaukėme dviejų vaikų, bet, deja, mūsų ankstesnės bėdos persikėlė į mūsų santuoką, kuri tapo itin komplikuota. Skyrybos buvo dar labiau komplikuotos.
Nieko nelaukdama ir vėl ištekėjau ne todėl, kad būčiau radusi žmogų, kurį mylėjau labiau nei pirmąjį savo vyrą, o todėl, kad norėjau suteikti savo vaikams saugumo jausmą. Esu įsitikinusi, kad jam tai buvo žinoma. Kartu buvome 15 metų, bet nebuvome laimingi. Daug kovodavome, panašu, kad jam niekada nepatiko patėvio vaidmuo.
Vieną dieną, kai vaikai jau buvo suaugę, atsitiktinai sutikau pirmąjį savo vyrą. Žinojau, kad vis dar jį myliu, nors ir nesimatėme 15 metų ir net nepaisant to, kad jis nedalyvavo mūsų vaikų gyvenime. Pasakiau jam, kad mūsų draugystė pakankamai gili, todėl jei jis pažadėtų likti švarus ir pasistengtų tapti geru vyru ir tėvu, kokiu turėtų būti, aš jam atleisiu. Pažadą jis išpildė. Mūsų 4 metų anūkas jį tiesiog dievina, jis atnaujino gerus santykius su vaikais.
Netikiu, kad žmogus, būdamas 19 ar 20 metų iš tikrųjų suvokia santuokos, įsipareigojimų, bendro ėjimo gyvenimo keliu prasmę. Juk tai yra menas duoti ir imti, santykiuose draugystė vertingesnė už auksą. Suvokiau, kad kuo vyresnis žmogus tampa, tuo labiau jis suvokia gyvenimo, meilės, draugystės ir besąlygiškos meilės reikšmę.“ – asmenine patirtimi dalinosi 58 m. Lisa.
Neverta stengtis vienas kito papildyti
„Įsimylėjau savo vyrą Patriką, kai man buvo 13. Prireikė 10 metų, kol jis mane pastebėjo, bet kai tai nutiko, abu buvome labai įsimylėję. Susituokėme po 9 mėnesių draugystės, abu į santuoką atsinešėme problemų, bet tikėjomės, kad meilės pakaks visiems sunkumams įveikti. Žinojau, kad jis yra tas vienintelis.
Mums abiem darbas buvo labai svarbus, atitolome vienas nuo kito, pradėjome vienas kitą skaudinti. Po ketverių santuokos metų susilaukėme kūdikio, bet tai tik dar labiau apnuogino skirtumus. Dar po trijų metų jis inicijavo skyrybas.
Nepaisant visų problemų visada žinojau, kad jis yra tas vienintelis man skirtas vyras, todėl jaučiausi sužlugdyta. Prireikė kelerių metų, kad ir vėl ryžčiausi pasimatymams. Galiausiai ištekėjau už mielo vyriškio. Gyvenimo meilė jau buvo išnaudota, todėl pasirinkau antrą geriausią variantą. Neilgai trukus po mano antrųjų vestuvių vedė ir buvęs mano vyras. Kaip bebūtų keista, mūsų abiejų santuokos pasibaigė po dvejų metų. Po to ir vėl pradėjome bendrauti, o po dvejonių periodo nusprendėme pabandyti dar kartą, ėmėme kartu lankyti terapiją. Sprendimas buvo teisingas – pakartotinai susituokėme po 11 mėnesių.
Tik ką įveikėme dar vieną 18 mėnesių trukusį išsiskyrimo etapą po to, kai sudėtingos gyvenimiškos aplinkybės ir vėl mus išskyrė. Vis dėlto nebuvo nė vienos akimirkos, kai būčiau patikėjusi, kad mums nepavyks. Kartu įveikėme labai daug, todėl viskas negali taip baigtis. Ir vėl turėjome daug ką nuveikti, pasiekti ir tai turėjome padaryti savarankiškai. Vienas dalykas, kurį suvokėme, – kiekvienas iš dalies esame kalti dėl mūsų problemų. Abu pastebėjome, kad tos pačios bėdos kyla ir mėginant kurti santykius su naujais partneriais. Taigi ateina laikas paklausti: kur gi glūdi esminės problemos?
Sprendimas koncentruotis ir dėmesį telkti į dalykus, kurie žmoguje patinka, o ne į dalykus, kurie erzina, padeda susivokti, kuria linkme juda santykiai. Turime vienas kitą papildyti, bet neieškoti žmogaus, kuris, mūsų manymu, mus papildys, nes sėkmingiems santykiams reikalingi du asmenys, sudarantys visumą, pasirengę pripažinti savo trūkumus ir dirbti su jais.“ – sakė 48 m. Angela.
Darbas su savimi kaip laimingų santykių garantas
„Su vyru santuokoje gyvenome 13 metų, nors per tą periodą mėginome skirtis mažiausiai septynis kartus. Per šiuos išsiskyrimus jis gyvendavo pas draugus, dalyvaudavo bažnyčios programoje, pagalbos ieškodavo priklausomybių gydymo centruose. Žvelgdama atgal suvokiu, kad visada į namus jį įsileisdavau per anksti.
Jam diagnozuota priklausomybė nuo pornografijos. Po ne vienerius metus trukusios kovos ir didžiulių sumų, skirtų darbui su specialistais, nebeturėjau jėgų ir pasidaviau. Žinojau, kad jis mane myli, bet jo priklausomybės savanaudiškumas nustelbė jo gebėjimą būti geru vyru, todėl neliko nieko kito, kaip tik likti bičiuliais. Po ilgų vargų mes galiausiai pasukome skirtingais keliais, o po metų išsiskyrėme oficialiai. Jis dėl nieko nesiginčijo, pripažino savo problemas ir atsiprašė.
Po dvejų metų keliaudama darbo reikalais buvau viena viešbučio kambaryje ir turėjau nuoširdų pokalbį su Dievu. Paklausiau, kodėl paaiškėja, kad ryšiai su vyrais, su kuriais mėginu megzti santykius, neturi perspektyvų. Iš pradžių viskas atrodo neblogai, o vėliau ima aiškėti, kad nieko ilgalaikio būti negali. Susimąsčiau apie skyrybas. Galbūt viskas vyko per greitai? Po šių apmąstymų man palengvėjo, lyg našta nuo pečių būtų nusiritusi.
Kitą dieną paskambino mano buvęs vyras prašydamas apsvarstyti susitaikymo galimybę. Nuoširdžiai pasakius, vyliausi sutikti ir įsimylėti ką nors kitą, bet nusprendžiau šio man siųsto ženklo neignoruoti. Po mėnesį trukusių pokalbių su buvusiu sutuoktiniu susitikome 2015 m. kovo mėn. pabaigoje. Susitikinėjome šiek tiek daugiau nei metus, tada susižadėjome, o kitų metų birželio mėn. pradžioje susituokėme antrą kartą.
Antrą kartą viskas vyko kitaip, daug ką jau buvome supratę apie mūsų problemas. Pirmą kartą buvome linkę ginčytis, aš labai užsiliepsnodavau, kildavo tikras jausmų ir emocijų gaisras. Psichologinė pagalba, kurią abu gavome būdami atskirai, padėjo suvokti, kad esame linkę problemas spręsti skirtingai, nes siekiame skirtingų rezultatų.“ – savo istoriją papasakojo 49 m. Leslie.
Savarankiškumo pamokos ir laimingi santykiai
„Kai tuokėmės, man buvo 23-eji, o jam 24-eri. Išsiskyrėme po dvejų santuokos metų, o antrą kartą susituokėme praėjus vieneriems metams po pirmųjų skyrybų. Skyrybų iniciatoriumi tapo mano vyras, ne aš. Gręždamasi atgal suvokiu, kad į santuoką atsinešiau šiokį tokį bagažą, su kuriuo reikėjo susidoroti.
Mano mama mirė, kai buvau paauglė, o tėtis išėjo, kai ji susirgo, taigi tam tikra prasme abu tėvai mane paliko. Į santuoką atsinešiau nesaugumo jausmą. Mano vyras buvo labai nepriklausomas, jam reikėjo laiko pabūti su savimi ir asmeninės erdvės, o tai mane gąsdino. Jo savarankiškumo jausmas skatino mane jį labiau varžyti, o tai jį stūmė nuo manęs. Jis visada su manimi buvo nuoširdus ir sakė, kad man reikia laiko susivokti.
Po skyrybų neturėjau pasirinkimo ir man teko išmokti pačiai savimi rūpintis ir būti vienai. Gyvenau viena bute, buvau nuėjusi į kelis pasimatymus, nors vis dar mylėjau savo buvusį sutuoktinį. Jis taip pat susitikinėjo su kitomis merginomis, bet kiekvieną savaitę aplankydavo mane mano naujuosiuose namuose.
Tikiu, kad būtent dėl mano asmeninio augimo mes ir vėl kartu. Tikėjimas, kad galiu pasirūpinti savimi be vyro, padėjo puoselėti tvirtus santykius. Dabar jau 32 metus gyvename laimingoje santuokoje.“ – pasakojo 52 m. Sharon.
