Grįžęs iš LT jis man parašė. Paprašė mano numerio. Tuomet pradėjom bendrauti per Whatsapp programą, taip patogiau. Vėl persimetėm tik keliom žinutėm. Po kelių dienų aš išvažiavau pas brolius į Airiją, todėl vėl nebendravom per tą laiką. Grįžau. Tuomet nusprendėm susitikti. Realiai atrodė simpatiškesnis. Buvo iškalbus, nusivežė mane į miestą, kuriame niekad nesu buvusi. Žodžiu, smagiai praleidom laiką kartu.
Per tą pirmą pasimatymą jis mane aistringai pabučiavo. Labai patiko jo bučinys. Kadangi man labai svarbu, kaip vaikinas bučiuojasi. Jeigu nemoka bučiuotis, tai aš su juo niekada ir nebūsiu. Todėl įvyko ir antras pasimatymas, ir trečias. Jų nebuvo daug, nes jis labai mažai gauna laisvadienių. Prieš Naujuosius gaudavo kartą į savaitę, o po jų kartą į tris savaites ir panašiai.
Pirmą kartą susipykom, kai aš pradėjau jį kontroliuoti dėl rūkymo. Kadangi pati neseniai mečiau. Jis labai supyko. Nerašė man kelias dienas. Verkiau, negalėjau miegoti. Rašinėjau jam, atsiprašinėjau. Po kiek laiko atrašė, kad jis nėra portretas, kurį galėčiau talpinti į rėmus. Po to karto net neužsiminiau apie rūkymą. Antrą kartą susipykom, kai pasakiau, kad reikalausiu iš jo daug dėmesio. Dėl dėmesio trūkumo ir retų susitikimų aš dažnai jam papriekaištaudavau.
Bet tąkart jam trūko kantrybė. Vėl situacija ta pati. Nieko neberašė kelias dienas, kol pagaliau atrašė, kad jam atsibodo tokie mano bajeriai. Prižadėjau, kad daugiau to nebepasikartos ir aš lauksiu jo kiek reikės. Juk klysti yra žmogiška ir iš klaidų mes mokomės. Po truputi lyg ir vėl pradėjom normaliau bendraut, bet gal jau ne taip. Šiek tiek šalčiau. Visada pirmas man parašydavo, o po tų kartų – pirmas parašydavo jau labai retai kada.
Jis mane traukė savo paprastu bendravimu, daug panašių pomėgių turėjom, seksas buvo nerealus. Taip pačiai ir aš jį traukiau. Po antro barnio šiek tiek pasikeitė jo bendravimas į blogąją pusę. Nors žadėjau jam, kad daugiau nebebus tokių nesąmonių. Kantriai lauksiu, nes jis man reikalingas. Sunkiai radau tokį, kokio norėjau. Praėjo ne vieni metai po vyro skyrybų, kuomet neturėjau normalių santykių. Daug susitikimų turėjau, iš kurių nieko neišėjo. Ir, atrodo, pagaliau radau sau skirtąjį, dėl kurio galėčiau labai daug padaryt. Daug ką paaukot, kad tik būt kartu.
Bet vieną dieną pajaučiau jo bendravime kažką ne taip. Jis lyg bando tolti nuo manęs. Per Valentino dieną aš jam parašiau žinutę ir pasveikinau su šia diena. Jis visada atrašo rytais, bet šį kartą jokio atsakymo nesulaukiau. Sunerimau. Pagalvojau, kad gal vis dėl to sugalvojo mane palikt. Bet jis atrašė apie pietus, taip pat pasveikino su šia diena. Nusiraminau. Tuomet aš jam padėkojau už sveikinimą uždėdama daug bučinių. Nieko nerašė. Atėjo vakaras, iš jo jokios žinutės. Galvojau ir aš nerašysiu. Kantriai lauksiu, kol pats galės arba norės parašyti. Ir jis parašė. Labai apsidžiaugiau. Keliom žinutėm persimetėm, kaip sekas ir panašiai. Po to jis dingo.
Per Whatsapp programą matosi kada perskaityta žinutė ir kada ne. Jis perskaitė mano visas žinutes, bet nieko neatrašė. Tada jam parašiau ar gal jau miega, jis perskaitė, bet vėl nieko neatrašė. Tada parašiau Labanaktis. Ir jis iš niekur nieko parašė „Ar jau miegučio? Ok, labanaktis :**“. Jam parašiau, kad kažkur esą dingęs. Kad vėl kažkuo užsiėmęs, kad neturi laiko parašyt. Kad gal rado su kuo bendrauti ir be manęs. Bet jis nieko neatrašė. Naktis buvo vėl bemiegė. Kas vėl atsitiko? Ryte pasižiūrėjau, kad žinutės perskaitytos, bet atsakymo jokio. Paklausiau kas vėl negerai. Ir jis atrašė, kad turiu gyventi savo gyvenimą. Kad esu tikrai nuostabi, bet tie du įvykiai viską sugadino ir jis negali persilaužti. Parašiau jam, kad pasakytų, jog man nieko nebejaučia ir nesu jam reikalinga, tuomet dingsiu visam laikui iš jo gyvenimo. Ir jis atrašė “Nebejaučiu ir nereikia“.
Po to nieko daugiau neberašė. Visą dieną jam rašinėjau, kad pabandytumėm iš naujo, kad susitiktumėm ir man į akis pasakytų, jog man nieko nebejaučia, kad jei tikrai nieko nejaučia, tai bandytume kurti jausmą iš naujo. Daug aš jam rašiau, žadėjau, bet jokio atsakymo. Sakiau koks jis man be galo brangus, kad man jokio kito nereikia, tik jo.
Nesuprantu, ar jis tikrai jau nieko nebejaučia man, ar tiesiog paleido mane, kad nesikankinčiau laukdama jo?
Paskutinėje žinutėje palinkėjau jam rasti geresnę už mane, ne tokią irzlią kaip aš, ir kad viliuosi, kad kada nors sulauksiu iš jo kokių nors žinių.
Kaip jis buvo sakęs, tai draugų čia UK neturi. Kadangi atsidavęs tik darbui, tad nėra laiko draugams. Turėjo vieną vienintelę meilę, su kuria pradraugavo 13 m.
Justė (vardas pakeistas)
Komentuoja psichologė Ramvydė Vitartaitė:
Labas, Juste, džiaugiuosi, kad ieškai pagalbos ir nepasilieki viena su savo problemomis. Iš Tavo laiško pastebiu, kad patyrei labai daug skaudžių išgyvenimų dėl Tau rūpimo vyro ir iki šiol esi pasimetusi, nežinai kodėl jis nuo Tavęs atsitraukė bei tikiesi, kad galbūt jis dar kada nors susisieks su Tavimi. Pasistengsiu Tau padėti geriau suprasti susiklosčiusią situaciją.
Panašu, kad išgyvenusi skyrybas su buvusiu vyru, po kurio neturėjai normalių santykių, po ilgų ieškojimų „stačia galva“ puolei į naujus santykius. Radusi vyrą, kuris atitiko Tavo vyrams keliamus reikalavimus, stengeisi jo nepaleisti ir parodyti jam, koks jis Tau svarbus. Tačiau toks Tavo ryžtas, meilės bei dėmesio davimas ir reikalavimas galimai jį išgąsdino ir jis pasitraukė.
Savo laiške minėjai apie bandymą jį kontroliuoti („dėl rūkymo“) bei aiškiai nustatei jam keliamus reikalavimus („reikalausiu iš jo daug dėmesio“). Kontrolė ir varžymai – griauna santykius. Prieš pradedant santykius svarbu geriau pažinti žmogų – ar galėsi susitaikyti su jo tam tikromis savybėmis bei įpročiais ar ne ir jeigu Tau kas nors kliūna – aptarti tai su tuo žmogumi. Tačiau tikėjimasis, kad draugystės eigoje pakeisi jo įpročius, žada daug nusivylimų.
Tavo draugas aiškiai siuntė signalus, kad jis jaučiasi varžomas „nėra portretas, kurį galėčiau talpinti į rėmus“. Tokiose santykiuose, kada žmonės siekia pakeisti vienas kitą, laimės nėra. Niekam nepatinka, kai žmogaus nepriima tokio, koks jis yra. Jaučiamas spaudimas visuomet skatina atsitraukti tą žmogų, kuris yra spaudžiamas, nes tai pažeidžia jo individualumą – taip yra siunčiama žinutė, jog „aš tavęs nepriimu ir norėsiu, kad pasikeistum“.
Didelis dėmesio reikalavimas taip pat pažeidžia kito žmogaus individualumą bei asmeninę erdvę. Savo laiške minėjai, kad jis gauna mažai laisvadienių, todėl greičiausiai tuo metu jam buvo mažai įmanoma Tau skirti daugiau laiko. Tai žinojai jau draugystės pradžioje. Daug dėmesio reikalavimas nepaliko vietos kompromisui ir sukėlė psichologinį spaudimą. Galbūt reikėjo pasitarti, kaip vystysite draugystę, kai mažai laiko leidžiate kartu? Išsakyti savo poreikius ir kartu rasti sprendimus, kaip juos patenkinti, kad abiems būtų gerai? Tai būtų padėję išvengti konfliktų.
Kiekvienam žmogui yra svarbu turėti savo erdvės, kurioje jis galėtų pabūti su savimi ar veikti tai, ką jis nori, be jokių ataskaitų kitam žmogui. Greičiausiai Tavo vaikinas, saugodamas savo asmeninę erdvę ir individualumą, atsitraukė nuo Tavęs ir davė Tau aukso vertės patarimą: „turi gyventi savo gyvenimą“.
Braudamasi į kito asmeninę erdvę ir daug reikalaudama iš kito, uždarai ir savo asmeninės erdvės duris, savo asmenybės tobulėjimui, psichologiniam savarankiškumo bei nepriklausomumo nuo kito žmogaus vystymuisi.
Pagalvok, kas tau patinka, kokia veikla, užsiėmimai, hobiai ar pan., Kas Tave „veža“, praturtina tavo gyvenimą, kuriems kito žmogaus dalyvavimas yra nebūtinas, kurioje Tu atsipalaiduoji ir užsimiršti. Atradusi save, nesinorės varžyti ir kito asmens, todėl pritrauksi reikiamus žmones į savo gyvenimą ir draugystės bus tikresnės. Sėkmės!