Vyras nutarė savo istorija pasidalinti su DELFI skaitytojais:
Esu Rimvydas, man 33 metai, esu jau 7 metus vedęs, turiu gerą žmoną, du nuostabius vaikus, kuriuos be proto myliu ir aukštas pareigas labai didelėje įmonėje. Atrodytų, ko dar gali trūkti iki pilnos laimės? Dėl ko aš čia rašau? O trūksta paprasto dalyko ... meilės. O dabar viskas iš pradžių.
2015 metų spalio 24 diena, puikiai pamenu tą dieną, nes tada sutikau ją. Vyko mūsų įmonės vakarėlis Vilniuje. Vakarėliai pas mus skirti tam, kad būtų galima pabendrauti su kitais skyriais ir regionais, vis tiek per metus tik 1-2 kartus mataisi su kolegomis iš kitų regionų. Po oficialios dalies, viskas persikėlė į Vilniaus klubą „Brodvėjus“, kur prasidėjo šokiai, karaokė, kaip sakoma laisvoji programa.
Pamatęs kaip gražiai šypsosi man Vilniaus skyriaus naujoji administratorė Ineta negalėjau nepašokdinti jos. Mes pašokom, susipažinom, pajuokavom ir kadangi mūsų visas skyrius atvažiavo autobusu, tai skubėjau į autobusą ir aš. Padėkojau už šokį, už pažintį ir skubėjau pas kolegas. Galvojau tuo viskas ir baigėsi. Klydau. Būnant lauke, atbėgo Ineta ir sako: tu net nedavei savo telefono numerio. Vėl nusišypsojau ir daviau jai savo vizitinę ir vėl galvojau, kad tuo viskas baigsis. Važiuojant namo ir perkėlus linksmybes į Kauną aš gaunu žinutę į FB: „Nu ir kodėl gi tu vedęs?“. Vat, nuo čia viskas ir prasidėjo.
Mes pradėjome bendrauti, kaip draugai, kaip vyresnis brolis galbūt, gal kaip globėjas, vis dėlto du vaikus turiu, nes jai tik 20 metų, o man, kaip minėjau, 33 metai. Kalbėdavome apie įmonę, apie kolegas, paskui apie mano šeimą, mano vaikus, apie auklėjimą, kaip aš juos branginu ir myliu. Žinoma, buvo ir diskusijų, ir ginčų, jos šeimos samprata labai skyrėsi nuo manosios, bet iš esmės, labai įdomu bendrauti su ja buvo, kažkaip tas amžiaus skirtumas greitai išnyko.
Man tekdavo atvažiuoti darbo reikalais į Vilnių, visada susitikdavau su ja, pakviesdavau pietų, vėlgi, draugiškai. Tikėjausi, kad draugiškai. Bet susitikimai dažnėjo, teko vėl vienam įmonės vakarėlyje dalyvauti savaitgalį ir mes sutarėm su Ineta, kad ji aprodys Vilniaus naktinius klubus. Išgėrėme vyno pas ją ir pasileidome į klubus, truputį dar alkoholio, pirmas bučinys, puikiai jį atsimenu – klube „Berlynas“ Vilniuje, truputį aistros ir visą naktį mes šokome. Tada supratau, kad riba jau peržengta yra, kad ištikimas ir geras vyras palūžo, kad viskas geruoju nesibaigs.
Seksas? Jo nebuvo tą vakarą ir dar ilgai nebuvo, nes vyko jau kova, tiek aš kovojau su savim, dėl to, kad norėjau būti geras ir ištikimas vyras, tėvas, tiek ji kovojo su savim, ji nenorėjo būti ta,kuri ardytų šeimą, ji negalėjo su vedusiu to padaryt (tikrai tikiu tuo). Bet veiksmas jau įsisuko ir mes nesustabdėm viso proceso.
Esu labai atviras žmogus, stengiuosi kuo mažiau meluoti, bet prasidėjo melavimai šeimai ir darbui, kad tik galėčiau važiuoti pas ją. Nepripažinau dar to ilgai, bet akivaizdu, kad tai buvo jau ne tik susižavėjimas, tai peraugo į kai ką daugiau ir iš abiejų pusių. Pagaliau pirma naktis mūsų buvo, pirmas savaitgalis kartu: puikiai pamenu tą vietą, butas 11 aukšte Šeškinėje, su jacuzzi, viskas tobula, o seksas... jis nerealus ir jo daug (net 8 kokybiški kartai), ant tiek išsiilgę žmonės buvo vienas kito. Ir aš supratau, koks mano kuklus ir prastas buvo lytinis gyvenimas, su žmona mes tik 3-4 pozomis mylėjomės, daug kartų buvo kalbėta su ja tuo klausimu, siūliau išbandyti naujoves ar kitokius dalykus, bet, atsakymai buvo, ne, ne ir dar kartą ne.
Ineta man atvėrė akis, sužinojau ką sugebu ir ko ne, nes viskas taip giliai užslėpta buvo. Ar po tos nakties pripažinau sau, kad myliu Inetą? Ne, tikrai ne, tai įvyko kažkur po mėnesio, o tada jau prasidėjo nesutarimai tiek mano šeimoje, tiek su ta pačia Ineta. Natūralu, kad ji norėjo būt su manim, o aš – su ja. Bet, nežinau, tikėsit, netikėsit, labai myliu savo vaikus, jie man yra kažkas tokio, aš labai jais rūpinuosi, labai dėmesį skiriu, stengiuosi auklėti juos, todėl, kad ir kaip būtų skaudu, aš turėjau aukoti savo meilę – Inetą.
Aš netikiu ta vienintele gyvenimo meile, bet aš nemanau, kad daugiau mylėsiu taip karštai kaip ją. Mes kiekvieną dieną susiskambindavome, aš kiekvieną dieną vis kažką pasakodavau, vis bendraudavau su ja, siųsdavau jai net savo vaikų nuotraukas, mačiau, kaip ji kartu nuoširdžiai šypsodavosi, juokdavosi kartu iš šitų mažų žmogeliukų pokštų ir išdaigų. Kelis kartus netgi vieną iš savo vaikų buvau nusivežęs jai parodyt, jaučiau, kaip ji prisirišo prie jų, galbūt ir galima taip sakyt, kad pamilo.
Tuos kartus atsimenam po šiai dienai. Bet vis tiek, norėjau bet kokiu būdu išsaugoti santuoką, išsaugoti šeimą, todėl teko skaudančia širdimi, pasikalbėjus su ja, priimti sprendimą – skirtis su Ineta.
Žinoma, buvo daug ašarų, bet kitos išeitis nebuvo, nebuvo kitų galimybių tik likti su žmona ir savo vaikais, o aš nesu toks žmogus, kuris galėtų prižadėti ir „prikabinti makaronų“ aiškinant, kad va, Inetėle, truputį palauk, aš jau skiriuosi su žmona, palauk ir mes būsim kartu. Aš turėjau leisti jai judėti į priekį, nusprendžiau dingti iš jos gyvenimo visiškai. Ir dingau... 45 dienoms.
Ar galvojau apie ją? Taip, įdomu buvo, kaip jai sekasi, paklausdavau aplinkui per kolegas, kaip ji gyvena, kaip laikosi? Į Vilnių stengdavausi nevažinėt, plius buvo liepa – atostogų metas. Net ištryniau ją iš FB bei užblokavau visus telefono numerius, paštus, bet nepadėjo tas. Ji parašė ir mes susitarėme išgerti kavos Belmonte.
Maniau, kad išsigydžiau žaizdas, vis dėlto 45 dienos nebendravimo, atostogos su šeima ir su žmona daugiau mažiau viskas pagerėjo, bet pamačius ją, viskas vėl pradėjo keistis. Ji tarsi magnetas, narkotikas, tu paimi jos ranką ir tavo visą kūną tarsi elektra nukrato, tai buvo liga, nuo kurios nėra vaistų. Žinoma, maloni liga... Mes kartu vaikščiodavome po Vilnių, paskui po Kauną, Birštoną, Kernavę, mes pasidarydavome įvairias pramogas, sugebėdavau ją pastoviai nustebinti, aš ją per daug myliu, tą nesunku man pripažinti ir tas varė iš proto. Aš tik apie ją galvojau. Kai grįždavau iš Vilniaus, būdavau labai nuliūdęs, tada stengdavausi kuo greičiau ir stipriau apsikabinti savo dukrytę ir užmigti jos glėbyje, žinoma, mintys būna likusios Vilniuje. Jau nekalbu, kokia depresija apimdavo pačią Inetą po mūsų susitikimų, ji gyveno meilėje, viltimi, noru ir tikėjimu, kad mes būsime kartu, bet neturėjau sprendimo, ką daryt ir ką pasiūlyt jai galėčiau. O laikyti ir apgaudinėti tikrai jos nenorėjau.
Buvo įsimintinas savaitgalis Anykščiuose, buvo viskas tobula, net mano automobilio užstrigimas siaurame keliuke ir techninės pagalbos kvietimas apie 2 val. nakties nebuvo baisus. Puikiai pamenu tą vaizdą: vidury nakties, tamsoje stabdom mašinas kelyje, Ineta mano glėbyje, aš arčiau gatvės, durna mintis, bet jei kas nutrenks, tai tegul mane nutrenkia pirmą, svarbu ne Inetą. Puikiai atsimenu tą naktį, dėl nutrenktos stirnos kelyje, išgąstis, bet tikslas buvo kuo greičiau ir saugiau Inetą parvežti namo. Puikiai pamenu tą naktį, nes... plyšo mūsų apsaugos priemonė. Nebuvo didelių diskusijų, ką daryt, Ineta pažadėjo ryte nueiti į vaistinę ir nusipirkti vaistų. Aš ja labai pasitikiu, net nebuvo minties, kad ji gali meluoti, nors iš kitos pusės, galvoju, tegul gimdo, aš nuo atsakomybės nebėgsiu, kaip tada bus nežinau, bet tikrai nepaliksiu likimo valioj savo vaiko, nes kaip minėjau, man vaikai yra viskas.
Žinoma ginčų daugėjo, aš suprantu, kad man reikėjo priimti sprendimus, bet man daug dalykų joje nepatiko ir tas labai stabdė, aš netikiu ta mintimi, kad meilė nugali viską. Reikia ir logiškai viską pasverti, o viskas buvo ne mūsų pusėj, tiek iš mano, tiek iš jos pusės. Man reikėtų, ko gero, keltis į Vilnių gyventi – ne problema, mūsų įmonės pagrindinis ofisas yra Vilniuje, tikrai perkeltų mane. Buto nuoma Vilniuj pakankamai brangi, bet, kaip aš sakau, pinigai uždirbami yra, nesvarbu, kad alimentai dar lauktų.
Aš jau nekalbu apie draugų rato persiskirstymą, nes vis tiek bendri šeimos draugai stos į vieną ar kitą pusę. Taip pat nekalbu, apie bendradarbių būsimas pašaipas, vis dėlto, kad ir didelė įmonė, bet toks romanas nepraeitų pro akis niekam, nekalbu apie tėvus, kurie, manau nei mano, nei Inetos, nepalaikytų mūsų meilės. Bet tas mažiausiai mane jaudino. Pagrindinis dalykas, kas varė mane iš proto, kad aš vaikus matysiu kas dvi savaites tik, nes teismai tėčiams negailestingi yra, o aš per daug pažįstu savo žmoną, jai vaikai irgi yra viskas, gal dėl to mes taip atšalom ir nutolom vienas nuo kito.
Ineta, žinoma, negalėjo irgi laukti. Ji ėjo į pasimatymus, tas neramino mane, ji susitikinėdavo su vaikinais, ji net išskridusi buvo pas kitą į Norvegiją, nereikia pasakot, ką jie ten darė, bet buvo per skaudu apie tai galvoti. Ji norėjo taip užsimiršti, ji ieškojo kito, tokio kaip aš, bet nesėkmingai, ji visur tik mane matė. Pradėjau lankytis pas skyrybų advokatus, kurie, jokių gerų žinių mano atveju neturėjo. Taip prabėgo jau pusantrų metų, o mes vis dar skiriamės su Ineta, vis dar taikomės. Net buvo mintis man emigruoti iš Lietuvos, dirbti kokį nors darbą sandėlyje ir taip galbūt pamiršti ją.
Bet ne, ji kaip narkotikas, malonus narkotikas, kurio reikia tiek man, tiek mano kūnui. Nepatinka man kai merginos rūko, visada sakiau, kad mano mergina nerūkys, bet tikėsit, ar ne, man patiko ją netgi parūkusią bučiuot, kaip ir išgėrusią, nes pats negeriu. Ji visus tabu man sulaužė, esu dėkingas jai dėl to. Akivaizdu, kad aš savo žmonos jau nebepamilsiu, kaip ir abejoju ar iš viso ką nors pamilsiu daugiau. Aš stengiuosi būti geras tėtis, kurti vaikams gerbūvį, auginti juos, auklėti, mokyti, bet pats aukoju savo asmeninę laimę.
Sausio mėnesį vėl buvo mūsų kalėdinis vakarėlis, vėl mes susitikome. Bendradarbiai apie mūsų romaną niekas nežino, todėl teko skirtingose salės pusėse būti, bet aš žinojau, kad mes susitiksim po to, žinojau kuo baigsis tas vakaras. Jis taip ir baigėsi. Viskas idealu, po kelių dienų vėl pykčiai, o pykčiai dėl to, kad mes nesame ir negalime būti kartu, tik dėl to... Po mūsų ilgų nekalbadienių ir nebendravimų visada ji pirma man parašydavo, nes palūždavo, nežinau, ar todėl, kad nerasdavo tokio kaip aš, ar tiesiog tuštuma ir meilė man ją palauždavo visiškai.
Bet šį kartą pirmas parašiau aš, nes supratau keletą dalykų. Po mėnesio pertraukos atvažiavau į vieną susitikimą Vilniuje ir visur, kur važiavau, aš tik ją mačiau: teko pravažiuoti ir mūsų ofisą, kur ji dirba ir pro mūsų butus, kuriuos nuomuodavomės ir pro vietas, kur pietaudavome, kur vaikštinėdavome, kur bučiuodavomės. Ir žinoma, pro jos namus Karoliniškėse. Tada dar kartą įsitikinau, kaip aš ją myliu ir negaliu be jos.
Parašiau jai. Pradėjom susirašinėti, bet per tą mėnesį jau daug kas pasikeitė – ji susirado vaikiną. Sakot per greitai? Tą manau ir aš, bet ji toks žmogus, kuris negali ir nemoka būti vienas. Jeigu dėl kitų vaikinų aš buvau pakankamai ramus, kad nieko neišeis su jais, tai šį kartą nesu toks užtikrintas, nors iš kitos pusės, mano tas žingsnis, kurio aš nežengiu, sugrąžintų man ją, bet atsirado kitų dalykų, kas mane stabdo, o stabdo daug kas.
Visų pirma neaiškumas, kaip bus su ja. Mes neturėjom bendros buities, mes negyvenom kartu, mes praleidę esam tik 3 naktis kartu, o jeigu netiks, nepavyks? Visų antra, žinoma, vaikai, skyrybos ir apkalbos, paskui amžiaus skirtumas, nors man niekas 33 metų neduoda, atrodau gerokai jaunesnis, bet faktas lieka faktu, kad man jau 33 metai. Aš jai ne kartą sakiau, kad jeigu ir būsim kartu, jei aš skirčiausi, tai iš karto, nieko nelaukiant bandyčiau kurti šeimą su ja. O labiausiai stabdo jos ieškojimas kitų vyrų. Norėtųsi kažkokių garantijų, kad ji bus tik su manim, o dabar po kalėdinio baliaus palikau ją su Benu, po mėnesio nebendravimo aš ją randu su Domu ir gerokai pažengusiais jų santykiais. Manau, ji taip keršija man, taip skaudina mane. Ką gi, pavyko, tik šitoj vietoj tokie būdai tikrai nepastūmės mūsų kurti ateitį kartu. Jie net kartu skris gegužės mėnesį atostogų į saulėtąją Ispaniją.
Įdomiausia, kad kai aš jai prieš tai siūliau kelionę kartu, ji su manim nekeliavo, nes išsigando. Aš jai siūliau ir į įsimintiną savaitgalio kelionę į Birštoną ir ji ... išsigando. Kvietimai liko, sakau, važiuok su kuo nors kitu. Neturėjo ji su kuo tą savaitgalį, tai pasiūlė man keliaut su šeima. Ok, keliavau, susikrovėm lagaminus su vaikais ir turėjome keliauti, kai parašė Ineta ir pasakė: „aš nusprendžiau keliauti ten su Benu (vardas pakeistas)“. Užmušė mane, tas jos poelgis mane visiškai pribaigė, bet meilė liko, jos taip greitai neištrinsi. Kaip aš juokauju ir save guodžiu, nupirkau savo meilei įsimintiną savaitgalio kelionę į Birštono SPA, kad ji ten dieną ir naktį praleistų su kitu. Stipru.
Taip, ji mane myli, tikiu tuo, ji su juo nesijaučia iki galo laiminga, nes lygina su manim, galvoja apie mane, bet tas nuolatinis ieškojimas mane žlugdo. Kaip neseniai ji pripažino, kad nemoka ji viena likti, bet ta draugija nėra laiko leidimo būdas kompanijoje, su draugais, ar draugėmis, o su vyrais. Ar aš pavydus? Maniau, kad ne, bet pasirodo, kad kažkiek esu. Niekada netikrinau niekieno telefonų, facebook, nereikšdavau įtarinėjimų, bet ta „vyrų“ draugija, manau, bet kokį stiprų žmogų išmuštų iš vėžių.
Pamenu tą savaitgalį Anykščiuose, kai ji maudėsi, o aš ant suoliuko sėdėjau ir žiūrėjau į ją. Žiūrėjo ir dar keli vaikinai, bet aš buvau toks ramus ir besididžiuodamas galvojau: žiūrėkit, žiūrėkit, vis tiek jūs neturit jokių šansų, nes čia mano mergaitė.
Susitikome šį šeštadienį papietauti. Beveik du mėnesiai kaip nesimatę buvom. Bet išsiaiškinęs padėtį, sužinojęs apie kitą vaikiną ir jų pakankamai rimtus santykius bei planuojamą kelionę kartu, supratau, kad tai bus paskutinis mūsų susitikimas dviese. Nes akivaizdu, kad taip tęstis negali. Buvo tik pietūs, pašnekesiai, jokio apsikabinimo, pabučiavimo ar paėmimo už rankos. Ji to prašė ir aš ją labai gerbdamas tai įvykdžiau. Pakalbėjom, sakau, kad turėjau planą, susidėliojau žingsnelius, kuriais mes turėtumėme žengti, jei norime būti kartu.
O žingsneliai, jeigu galima būtų taip pasakyt, minimalūs jau buvo padaryti iki to laiko: pasiūlytas jai savaitgalis kartu kažkuriam Europos mieste (ko anksčiau nebuvo). Kitas žingsnelis, kad apie mano santykius su ja žino du geriausi mano draugai, viena draugė ir mano pusbrolis, su kuriuo mes labai puikiai sutariam. Iš visų palaikymą turiu, nes mato jie puikiai, kaip aš myliu Inetą. Iš jos pusės, apie mūsų santykius žino trys jos draugės, kurios, jei atvirai, manau, kad manęs nekenčia. Bet nekenčia ne dėl to, kad esu bjaurus žmogus, kad mano savybės kažkokios bjaurios yra, bet jos mato, kaip Ineta kankinasi, ypač po mūsų susitikimų.
Sutinku, yra priežasčių tam, nes jos mano, kad aš gadinu Inetai gyvenimą, bet tai netiesa. Norėjau kurti gyvenimą su ja, bet buvome abu užstrigę, aš su šeima ir negaliu judėti toliau dėl jos, o ji su savais principais, įsitikinimais ir nauju draugu, su kuriuo ji panašu, kad pradėjo judėti į priekį ir kurti gerbūvį kartu. Kiek ilgai, nežinau, tiesiog, kol aš neturiu ką jai pasiūlyti, tol neturiu teisės kištis į jos santykius, kad ir kaip skaudu būtų. O dėl tolimesnių žingsnių mano stabdo jau pati Ineta. Dėl ko aš turėčiau juos žengti?
Bandau jos nemylėt, nekęsti, netgi ieškau priežasčių, dėl kurios turėčiau pykti ant jos, bet ji kaip liga, deja, nepagydoma, progresuojanti liga, bet po šio savaitgalio manau buvo padėtas taškas, paskutiniai jos verkiančios ištarti žodžiai telefono ragelyje buvo: „Nerašyk man daugiau niekada ir palik mane, aš tau sukeliu tik skausmą, todėl dingstam iš vienas kito gyvenimo visam laikui“.
