Šneku apie žmoną. Ją nepaprastai myliu. Turim du nuostabius vaikus. Mes 12 metų gyvename šeimoje, tikrai nuostabioje šeimoje. Nors gyvenimas mums tikrai nebuvo vien rožėmis klotas, nors abu pradėjome nuo visiško nulio ir labai kamavo visokie nepritekliai (jau nekalbu tai, kad ne visad turėjome skanų kąsnelį), bet mes turėjome vienas kitą.
Abu kartu kabinomės į gyvenimą visokiais būdais, laiptelis po laiptelio vis lipome į viršų. Na, o kai jau didžiulėmis abiejų pastangomis pasiekėme tai, ką turime (nuostabius sveikus vaikus, butą, na ir kelionę vasarą galėjome sau leist pasidovanot) kai pradėjome apie trečią vaikelį svajoti ar savo nuosavą namą.... Atrodo lyg ko dar gyvenime daugiau norėti...
Bet....
Visa tai prasidėjo maždaug prieš 9 mėnesius.
Tam tikromis aplinkybėmis susipažinau su moterimi. Ji dirba panašų darbą kaip aš. Tiek feisbuke, tiek telefonu su ja bendravome apie 7 mėnesius, kol vieną jai rašytą žinutę atsitiktinai rado mano žmona.
Trumpai apie mūsų bendravimą.
Dar susipažinimo pradžioje aš jai pagelbėjau vienoje nereikšmingoje situacijoje ir kaip ji pati sakė, jog neturėjo į ką daugiau kreiptis pagalbos. Po visa to ji pakvietė puodeliui kavos pas save. Tik tai. Vėliau kas kiek laiko vis susirašydavome ar susiskambindavome nereikšmingomis temomis: kaip sekasi.... kaip darbai... tai nebuvo reguliarūs skambučiai ar žinutės.
Tikrai nebuvau ja susižavėjęs. Tikrai nesiekiau jos. Nesiekiau, kad ji būtų mano moteris ar meilužė.
Paprasčiau pasakysiu: maliau visokiausį mėšlą. Bet tai vis tęsėsi. Po susipažinimo praėjus maždaug 3 ar 4 mėnesiams istorija pasikartojo.
Aš jai vėl pagelbėjau nereikšmingoje situacijoje, nes neturėjo į ką kreiptis. Vėl pakvietė kavos atsidėkodama. Sutikau. Bet po kavos puodelio tikrai nieko daugiau.
Po šio karto mūsų pokalbiai kažkuria prasme padažnėjo. Na tai ji kokio patarimo klausdavo, tai aš paskambindavau kažką patarti ar apie orą pakalbėti. Apie mūsų bendravimą sužinojo mano žmona.
Ji rado jai rašytą žinutę, kurioje ji išvadinta gražiais žodeliais.
Tikriausiai nereikia pasakoti kas toliau: barniai barniai barniai. Ir kas blogiausia - pradžioje aš žmonai sakiau, kad tai tik kvaila žinutė.
Nepasakiau, kad jai pagelbėjau, ar kad buvau kavos. Bijojau prisipažint.. Taip, jos turinys žmoną nepaprastai žeidžiantis ir skaudinantis. Sutinku. Bet aš ją taip nieko negalvodamas ir su juoku rašiau... net pats tuo nepatikėčiau. Bet taip yra. Buvo visko pora mėnesių.
Žmona bandė manimi patikėti, kad tik žinutė, save kaltino kad atšalom, visokiais kitokiais įmanomais būdais stengėsi. Na aš ir tikrai nebuvau nuošalyje. Kai jau viskas krypo į gera, žmona, kuri nepaprastai dėl tos žinutės pergyveno ir išgyveno pradėjo iš psichologinės pusės atsigauti ją kirto kita žinia.
Tam tikrų faktų stumiamas nusprendžiau papasakoti jai visą tiesą.
Na, kad kavą gėriau, kad bendravome ir apie ką. Jai tikrai prisiekinėjau kad nieko su ta moterimi nebuvo. Melas. Taip ji viską įvardino. Ir ji teisi. Reikėjo iš karto viską papasakot... kodėl slėpti?
Tikėjausi lengviau praslyst ir kad nereikėtų visko aiškint. Na ir gėda. Na viską viską papasakojau ir prisiekinėjau, kad gyvenime nieko nemeluosiu.
Praėjo dar du mėnesiai. Diena iš dienos naktis iš nakties verkėme, bandėm kažkuo džiaugtis. Vėl pykomės... kol priėjome iki to kad reikia trim pasišnekėt... šventai tikėjau, kad bent tada nors dalele ką sakau manimi patikės... Na šnekėjom.. tiksliau moterys labiau rėkė... vėliau mes su žmona jai parašėme keletą žinučių, ji atrašė... kad išsitrinčiau jos numerį iš savo slaptų telefonų! Vėl mano melas! Nebuvau žmonai pasakęs tos tiesos, jog kai ji sužinojo pačioje pradžioje apie pirmąją rastą žinutę, aš įsigijau kitą kortelę ir parašiau jai, jog žmona rado mano žinutę.
Dar buvau parašęs keletą žinučių, jog per pažįstamus žmona domisi ja.
Kažkada klausiau ar žmona nebuvo atėjus pas ją. Tik tiek. Beje po poros mėnesių ir tą kortelę išmečiau. Nereikia man jos. Žmona jau kažkuria prasme širdies gilumoje buvo manimi patikėjus, o kai eilinį kartą prispaustas pasakiau ir apie tą kortelę ir apie žinučių turinį... Viskas. Ji niekuo netiki. Ji nori tiesos. Dar numerių, kurių tikrai neturiu. Tiesos apie santykius su ta moterimi... nors jai tikrai tikrai buvau tiesą papasakojęs... O kas manim dabar patikėtų?
Aš ir turbūt nepatikėčiau. Bet tai tiesa. Ta moteris man nebuvo niekas. Su ta moterimi manęs niekas nesieja ir nesiejo.
Aš su ja tikrai nebendrauju. Bet tiek melo iš manęs ir ne viskas papasakota iki galo... o kai ji jau viską iki smulkmenų žino - netiki. Netikės. Šeimai galas. Teisybę pasakius dėl nieko.
Mano kvailų žaidimėlių. Žiūri mano mylima žmona man į akis ir nemato nieko... apart melagio, sukčiaus ir beviltiško kvailio vis klausdama - ką dar meluoji. Ji galvoja iki šiol kad aš ją su ta moterimi kvailinu, kad tai romanas... kad ji mano meilužė. Bet taip nėra!!! O kas manim patikės? Nežinau išeities... Dėsiu, tikrai dėsiu visas pastangas, bet..... jei man vis vien teks likti vienam.... Nekartokite tokių klaidų... Bent pasimokykite iš mano istorijos.... gyvenimiškos...kvailos.... neapgalvotos ir nereikalingos.... o įskaudinusios patį mylimiausią žmogų... Brangioji, už viską viską atsiprašau!!!!
Pataria individualiosios psichologijos analitikas Viktoras Šapurovas:
Ši situacija tikrai pasitaiko mūsų visuomenėje. Čia yra keli aspektai. Vienas jų – neigiamas požiūris į žmogaus veiksmus ir į žmogų apskritai. Nemaža dalis žmonių įpratę visur pirmiausia matyti blogį, laukti išdavystės, apgaulės. Kartais atrodo, kad vedę žmonės visą gyvenimą nuolatos laiko ištikimybės egzaminą, o sutuoktinis tik ir laukia, kada tu suklupsi. Šeima bendro gyvenimo eigoje patiria daug dinamikos, tai yra pasikeitimų. Per juos gali kilti problemų tarpusavio santykiuose.
Sumažėja vidinės galimybės valdytis, kontroliuoti savo jausmus. Taigi, sutuoktiniai tampa atviresni, mažiau slepia savo neigiamas ypatybes. Artumas poroje nuolat svyruoja ir reikia turėti daug kantrybės ir noro pastebėti pokyčius partneryje ir atliepti juos tinkamai. Tik toks kelias leidžia išsaugoti artumą ir gerus santykius.
Kitas aspektas susijęs su pirmu, bet jis yra asmeniškesnis, tai paranojiškumas. Tai jau yra asmenybės bruožas. Tokie žmonės gyvena sutinkamai su principu- viskas arba nieko. Jeigu sutuoktinis turėjo pokalbį su priešingos lyties žmogumi, tai jie jau ir sugulė. Ko verti poros santykiai, jei jie taip lengvai griūna. Neištikimybė niekados neateina netikėtai. Jeigu sutuoktiniai vienas kitu tiki beatodariškai, naiviai, tai staigmenos garantuotos. Tokiu atveju aukos vaidmuo garantuotas.
Galbūt šiame laiške aprašytoje situacijoje žmonos aukos vaidmuo, galbūt susiformavęs vaikystėje, yra esminis bruožas, kuris klampina situacija. Tai, ką mes gauname iš vaikystės, mumyse veikia be jokių pastangų, įsijungia savaime. Ir nors protas neretai diktuoja išmintingesnius sprendimus, mes lengvai sugrįžtame į vaikystėje susiformavusius mąstymo ir elgesio stereotipus.
Vyras čia elgėsi nuolat jausdamas kaltės jausmą dėl savo veiksmų. Jis slėpėsi, nes nujautė žmonos reakciją, nors gal sau to neįgarsino. Įdomu, kad atvirumas, laipsniškas pasipasakojimas tik apsunkino situaciją. Ne visi taip sureaguoja. Iš esmės, jeigu partneris išdrįso papasakoti po kurio laiko daugiau, tai geras ženklas. Jis kaip praneša: “Noriu būti su tavimi, neturiu paslapčių“.
Toks vyro elgesys rodo, kad jis bijo savo žmonos, bijo pagrįstai. Jis lyg iš teisėjos, iš jos laukia nuosprendžio. Šiuos santykių ypatumus paprastai įmanoma pastebėti daug anksčiau. Neretai tokiose ir panašiose šeimose vienas yra visuomet teisus ir linkęs kaltinti kitą dėl visko, kas šeimoje ir jam pačiam negero atsitinka. Ar taip yra šioje šeimoje, tiksliai pasakyti iš laiško neįmanoma, galima tik įtarti.
Mūsų visuomenė vis dar stokoja laisvės. Daugelis žmonių pirmiausia galvoja apie kito kaltę, užuot pasitikėję. Aišku pasitikėjimas negali ir neturi būti aklas. Jis turi būti grindžiamas pastebėjimais. O stebėti partnerį nereiškia juo nepasitikėti. Eidami per gatvę mes apsidairome, ar nevažiuoja mašina, neiname užsimerkę. Realiai, mes visi viską matome, bet kartais gautą informaciją ignoruojame. Ką reikia stebėti: ar suprantamas partnerio atsakas į mano veiksmą, kiek aš juo patenkintas.
Jei aš nepatenkintas, būtina tai iš karto pranešti, kad nereiktų po metų aiškintis situaciją. Partneris gavęs iš manęs informaciją apie mano nepasitenkinimą taip pat įvertina, kiek tai susiję su jo veiksmais. Tai yra normalus sutuoktinių bendravimo procesas. Taip mes kasdien gauname savo pasitikėjimo partneriu patvirtinimus, pasitikriname pasitikėjimo pagrįstumą. Priešingai, kuo daugiau žmogus pasitiki naiviai, tuo daugiau kita pusė stumiama padaryti kažką blogo. Taip išsipildo pasąmoningas siekis matyti kitame blogį, o savyje – auką.
Dar svarbus dalykas, kuris gali būti aktualus: atsakomybė už savo veiksmus. Šeimos santykiuose visuomet dalyvauja abu ir atsakomybė pasiskirsto po lygiai. Nepanašu, kad žmona jaustų atsakomybę už savo paranojiškumą ir kaltinamąją poziciją. Šis bruožas yra labai pavojingas šeimos egzistavimui. Paranojiški gali būti vyrai ir moterys, nors gyvuoja nuomonė, kad visi vyrai yra kiaulės, todėl jais pasitikėti neverta. Aišku, kad vyro biologinė prigimtis lemia polinkį turėti daugiau moterų. Bet kiekvienas žmogus yra kitoks, vieni tėvai linkę į neištikimybę, kiti ne. Žmogus, kuris vaikystėje matęs kurio tai iš tėvų neištikimybę, gali kartoti jo kelią arba priešingai – vengti tokio elgesio. 2 būsimųjų sutuoktinių bendravimo pradžioje yra laiko išsiaiškinti ir šiuos svarbius dalykus.
Ko gero būtų tikslinga kiekvienam šios istorijos dalyvių praleisti tam tikrą laiką pas psichoanalitiką, kad susivokti savyje ir prireikus ką reikia savyje pakeisti. Tai tikrai įmanoma.
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
