Aurelija vėl ir vėl skaitė žiaurias eilutes. Jokių abejonių neliko – tai buvo Haroldas. Jis interneto forume gyrėsi savo pasiekimais. Jos mielas berniukas. Aistringa ir, kaip atrodė, abipusė vėlyva meilė. Ji atsitraukė nuo kompiuterio. Svarbiausia, neišsiduoti, kai jis išeis iš vonios kambario...
„Einu pro universitetą. Stovi brangiai apsirengusi maždaug 35 metų damutė. „Kaip sekasi laikyti sesiją?“ - klausiu nutaisęs kaip įmanoma nekaltesnį veidą ir šypseną. Kvailelė džiaugsmingai sutrinka ir praneša, kad ji seniai nebe studentė. Lyg kažkam tai keltų abejonių! Aš nenatūraliai nusistebiu – ir ji jau užkibusi. Beje, niekada neketinau susitikinėti su moterimi, kuri už mane vyresnė ir geriau apsirūpinusi, bet paprasčiausia negalėjau atsispirti. Mokykitės, draugai! Dabar „mamytė“ mane visiškai aprūpina ir yra laiminga...“
Mano mielas berniukas
„Kaip sekasi laikyti sesiją?“ - jaunuolis taip priminė jos pirmąją meilę, penktakursį Saulių, į kurį paslapčia žvilgčiojo putlutė pirmūnė Aurytė sudėvėtais batais. Ir nors dabar skyriaus vadovė Aurelija visus stebina tobula figūra, natūraliu įdegiu ir brangiais daiktais, gražuolių apsuptyje ji vis dar jaučiasi neužtikrintai, ausyse tebeskamba per išleistuvių vakarą pašaipiai ištarti Sauliaus žodžiai: „Kvieti? Nebent iš dėkingumo už nusirašytus testus“.
Po pažinties prie universiteto ji stengėsi atrodyti rami, nors ir leidosi palydima iki namų. Ryte laiptinėje rado pribarstytų ramunių ir kreida ant sienos užrašyta: „Auryte, ne studente, esu laimingas susipažinęs su tavimi! Haris“.
Vakare Haroldas jos laukė prie namų – susijaudinęs, rankose spausdamas didelę puokštę ramunių. Vėliau buvo eilėraščiai ir dainos pritariant gitarai, ilgas valandas trunkantys pokalbiai ir prisipažinimai su ašaromis akyse, naktiniai pasivaikščiojimai ir valsas ant grindinio, skambant muzikai iš Hario nešiojamo grotuvo. Visa tai veikė puikiai ir, kaip vėliau gyrėsi aistringas įsimylėjėlis, nekainavo jam nė cento.
Tik tada Aurelija net minčių tokių neturėjo – jausmai Haroldui užvaldė jos protą. Nei vienas vyras nerodė jai tokio dėmesio ir švelnumo, nebuvo toks atviras ir nuoširdus. Jaunystėje vyrai jos nepastebėjo, o vėliau bėgant laikui jai prilipo arogantiškos verslo moters etiketė. Atsargumą priėmė kaip šaltumą, o jos aukštas statusas ir darbo užmokestis daugeliui vyrų kėlė baimę. „Moteris-vadovė negali tapti tiesiog moterimi“, - tokia fraze prieš metus baigėsi paskutiniai rimti santykiai.
Ir čia atsirado Haris – mielas, naivus, kuriam nerūpėjo nei jos pajamos, nei tarnybinė padėtis. Bent jau tada ji tuo buvo įsitikinusi.
Širdžiai mielos veiklos beieškant
Viskas prasidėjo nuo to gimtadienio – Aura nusprendė pristatyti savo mylimąjį draugams. Tik Haris tuo kažkodėl neapsidžiaugė. „Aš negalėsiu“, - atsakė jis, žiūrėdamas kažkur į šalį. Aura viduje pajautė šaltuką. „Turbūt gėdijasi, kad aš vyresnė. Nenori rimtų santykių“, - moters galvoje viena mintis vijo kitą. „Prašau, negalvok, kad bėda tavyje. Paprasčiausiai negaliu rodytis tavo šaunioje kompanijoje štai toks – aš net padoraus kostiumo neturiu. O nusipirkti jo irgi negaliu – mane prieš savaitę atleido. Nenorėjau tavęs liūdinti...“
„Hari, kas per niekai, - Aura su palengvėjimu atsiduso, - nupirksiu tau dešimtį kostiumų, važiuojame“. Haroldas dar labiau susiraukė: „Aš esu vyras ir privalau pats užsidirbti. Esu taip įpratęs! O dabar pinigų neturiu, už butą negaliu sumokėti. Teks išvažiuoti į gimtąjį miestą, pas tėvus... nors neįsivaizduoju, kaip ten be tavęs gyvensiu“.
Moteriai suspaudė širdį. Po ilgų įkalbinėjimų Haris sutiko paimti pinigus pridūręs: „Tik pasiskolinu, mylimoji“. Taip pat sutiko persikraustyti pas Aureliją tikindamas: „Tuoj atsivesiu tave į mūsų bendrą butą“.
Pamažu Haroldo skrupulingumas išnyko – jis ėmė pinigus tai naujam telefonui, tai tėvų vaistams, tai mažosios sesutės dovanai. Kaskart „pasiskolinęs“ pinigų vyras tapdavo itin dėmesingas ir nepaliaudavo kartoti, jog vienintelė Aura jį supranta, kad ji yra jo kelrodė žvaigždė ir apdovanojimas.
Po pusmečio vaikinukas galėjo pasigirti prabangiu garderobu, naujausiais technikos stebuklais bei įpročiu lankytis brangiuose restoranuose ir važinėti taksi. Tik su darbu jam nesisekė – niekaip nepavyko rasti širdžiai mielos veiklos. Tiesa, kartą su bičiuliu ėmėsi kažkokio tai versliuko, tačiau netrukus buvo apgautas ir Aurai teko eilinį kartą plačiai atverti piniginę. „Aš viską iki cento atiduosiu, pamatysi“, - kaip maldą kartojo Haris, o įsimylėjusi moteris tuo tikėjo.
Dėl pinigų susipyko jie tik kartą – kai Haroldas iš Aurelijos sąskaitos jos neįspėjęs pasiėmė didelę sumą. „Gal galėtum būti toks malonus ir pasakyti, kur išleidi mano pinigus?“, - neišlaikė moteris. Haris pabalo. Jis netardamas nė žodžio nusiėmė brangų laikrodį, metė ant stalo buto raktus...
„Atleisk, pernelyg ilgai sėdžiu tau ant kaklo, - jo lūpos drebėjo. Žinoma, galėčiau eiti dirbti padavėju ar kroviku ir neieškoti širdžiai mielo darbo. Galėčiau susirasti paprastesnę merginą, o ne savo svajonių moterį. Daugiau nebūsiu tau našta“. Haroldas pasuko link durų, o Aurelija puolė iš paskos. Po ilgų įkalbinėjimų jaunuolis sutiko likti ir netgi paimti banko kortelę. Visgi jo žvilgsnis Aurai sukėlė nerimą.
Draugės stebėjosi: „Įsitaisė alfonsą!“ Kolegos šnabždėjosi už nugaros, kai Haroldas atvažiuodavo paimti Aurelijos. Beje, pastaruoju metu vis rečiau. Jis vis dažniau vykdavo į pokalbius, vykstančius nedarbo metu. Po jų nuo vyro sklisdavo kvepalų aromatas...
O kam tu dar reikalinga?
„Viešpatie, tu kaip vaikas – na, automobilyje buvo gaiviklis, - juokėsi Haris, bučiuodamas mylimąją. Aura verkė, kėlė skandalus, kažkurią akimirką ryžosi ir pasiūlė nutraukti santykius, kurie, jos supratimu, virto skausminga priklausomybe. Ir Haroldas atsipeikėjo – vakarus ėmė leisti namuose ir... netgi beveik rado darbą.
Ir štai šią akimirką Aurelija perskaitė jo niekingus žodžius tame forume. Moteris atsisėdo ant sofos – pastarųjų šešių mėnesių įvykiai susidėliojo į aiškų, nors ir nemielą paveikslą... „Mamytė“ - tai štai kodėl kalbėdamas telefonu Haroldas dažnai minėdavo šį žodį.
„Privalau klausyti mamytės“ - kiek kartų ji tai girdėjo, bet visada manė, kad kalba eina apie jo motiną, su kuria seniai žadėjo supažindinti. Kvailė! Ir esmė visai ne piniguose, kurie buvo iš jos siurbiami (teprasmenga jie!), o jausmuose, jos nelemtose svajonėse...
„Saulute, pasivaikščiokime?“ - pasiūlė iš vonios išėjęs Haroldas. Jiedu ėjo keliu, Haris švelniai laikė ją už rankos ir įtarimai tą akimirką pasirodė kvailais – gal tai tėra žaidimas? Suskambo jo telefonas. „Ne, negaliu – taip, mamytėms tokie dalykai nepatinka“, - užkikeno Haris ir Aurą tarsi kas panarino į ledinį vandenį.
„Mamytė neprieštarauja, sūneli. Tik iš pradžių ji paims iš tavęs buto raktus, gerai? Laikas suaugti – ir tau, ir naiviai damutei virš trisdešimt penkerių, tiesa?“ - kuo ramiausiai pasakė ji.
„Tik nesakyk, kad nieko nesupratai! - staiga Haroldas ėmė šaukti. - Tarp mudviejų galiojo susitarimas, paprasčiausiai niekas jo neafišavo. Tu man – sotų gyvenimą, aš tau – didelio šviesaus jausmo iliuziją. O kam tu dar reikalinga?“
Aurelija pašnibždomis ištarė: „Aš mylėjau“. „Kokia dar meilė? Žinai, kokios jaunutės gražuolės paskui mane laksto, tik pirštu pamok“, - bjauriai užkikeno jis. Aurelija užsidengė akis. Iš tikrųjų, kam ir kodėl ji reikalinga?
„Greit atsiprašyk, berniuk!“ - Aureliją iš nebūties sugrąžino ramus žemas balsas. Aukštas maždaug keturiasdešimties metų vyras žiūrėjo į Haroldą nieko gero nežadančiu žvilgsniu. Vaikinas akivaizdžiai išsigando – Hario pečiai nusileido, akys ėmė bėgioti. „Taip kalbėti su moterimi negalima. Bet tokie kaip tu vargu ar tai gali suprasti“, - nepažįstamasis kalbėjo taip užtikrintai, kad nepaklusti jam atrodė neįmanoma.
„Atleisk“, - sumurmėjo Haroldas ir neatsisukdamas nuėjo. Aurelija netikėtai pajuto palengvėjimą. „Gyvenime visko nutinka, - vyras kalbėjo ramiai, - bet puodelis stiprios kavos su pyragėliu dar niekam nepakenkė. Palaikysite man kompaniją?“
„Mano bendraamžis – tai jau pliusas“, - liūdnai mintyse iš savęs pasijuokė Aurelija. Buvo skaudu, svaigo galva, o tą galvą taip kankinančiai norėjosi padėti ant stipraus ir patikimo peties. Ir taip norėjosi tikėti laiminga pabaiga...
Dėmesio – šalia jūsų alfonsas!
Kritiškai vertinant situaciją ir žinant tokių vyrų ypatumus, jų tikruosius ketinimus galima įžvelgti greitai.
Jau per antrą pasimatymą jie „pameta“ ar „palieka biure“ savo piniginę ir kreditines korteles, tačiau nepamiršta dėmesingai asistuoti ir gražiai kalbėti.
Tokią akimirką nepulkite siūlyti savo pagalbos ir stenkitės neafišuoti savo pajamų.
Jeigu pasidavėte jo žavesiui, pasistenkite bent jau per daug neįklimpti į tokius santykius.
Daugiau galvokite apie tai, ką iš tokių santykių gaunate. Tai padės išvengti priklausomybės, kurios tokio tipo vyrai ir siekia.
Psichologo komentaras
Kai berniukas auga moterų apsuptyje ir jam stinga vyriško dėmesio, jis nesunkiai įkanda moteriškos psichologijos paslaptis. Jis puikiai supranta, ko nori moterys, lengvai atpažįsta tas, kurioms stinga švelnių jausmų, moka sukurti absoliučios harmonijos atmosferą.
Būtent todėl moterys dažnai papuola į šiuos spąstus. Ir netgi vėliau supratusios, kad buvo apgautos, su liūdesiu prisimena šį laikotarpį.
Vis dėlto, jeigu jau taip atsitiko, moteris jokiu būdu neturi savęs koneveikti ar kaltinti. Pernelyg kritiškas požiūris į save gali sumenkinti savęs vertinimą ir apsunkinti santykius su vyrais ateityje. Prisiminkite tik tai, kas buvo gera – taip iš šios patirties pasiimsite tik naudą.
Įsiveskite taisyklę, kad į viską, kas susiję su naujomis pažintimis, žiūrėsite šiek tiek skeptiškiau. Lyg būtumėte archeologė, radusi senovinius papuošalus. Jie nuostabūs, bet reikia patikrinti jų autentiškumą ir vertę. Papasakokite apie savo „radinį“ draugėms.
Išbandykite jo jausmų patikimumą – papasakokite apie savo sunkumus, prašykite pagalbos. Primygtinai prašykite supažindinti su tėvais, draugais. Klausinėkite apie darbą. Elkitės taip, kad visos kortos būtų jūsų rankose ir jam nebeliktų galimybių jus apmulkinti.
