Mažyliai slapstosi
J. Gricius, puikiai žinodamas savo augintinių įpročius, šešerių metų Šetlando mini ponio kumelaitę ir jos vos dviejų savaičių pirmagimę išleido į aptvarą lauke. Kitaip mažylės mes tikriausiai ir nepamatytume, juolab nenufotografuotume. Tarsi savaime ji atsiduria toje mamos pusėje, kur beveik pasislepia. Kartais aptvare net nematyti už mamos bėgančios mažylės kojų.
Vardo mažoji pilkoji kumelaitė dar neturi, o iš „veido“ labiau panaši į egzotišką gyvūnėlį, o ne arkliuką. Garde ji slėptųsi tamsiausiame kampelyje, o motina ją visiškai savimi užstotų. Mat tokia tvarka ir instinktas.
Šeimininkas mėgina paimti ant rankų apie 15 kilogramų sveriančią kūdikiško amžiaus gražuolę ir gerokai tuo ją suglumina. Mažoji leidžia įvairius garsus, o jos mama, rudai balta Mistika, irgi nerimsta.
„Šiandien mažylė pirmą kartą lauke, gerai, kad saulė nešviečia, būtų per ryšku, juk tvarte daug tamsiau ir prie šviesos reikia pratintis pamažu. Pavasarį į lauką išvedu po kelis arkliukus, vieną dieną vienus, kitą – kitus. Kelių eržiliukų vienu metu negalima išleisti – reaguoja į priešininką“, – pasakoja J. Gricius.
Vaikystė ilga
Ponius mamos prižiūri ir maitina net iki metų amžiaus, tačiau šeimininkai paprastai stengiasi kumeliukus nuo to atpratinti jau sulaukusius 9–10 mėnesių amžiaus.
„Šieną ėsti jie bando nuo pirmųjų dienų, ne kartą jau gumulą iš burnos ištraukiau“, – juokiasi J. Gricius, meiliai žvelgdamas į arkliuką. „Subręsta tik trejų metų, bet vos atvesti po valandos jau vaikšto paskui mamą. Iki pusės metų būna pašėlę, jiems labai reikia žaisti, šokinėti, dūkti, gražu žiūrėti, kaip visas būrelis tai daro. Būna, kad visos keturios kojos ore“, – juokiasi vyriškis.
„Visi gyvūnai po vieną liūdi, nes jiems reikia bendravimo, jie vieni iš kitų mokosi. Ponis gali gyventi vienas, jei tokiose sąlygose atsiduria jau subrendęs, apie trejų metų. Kitaip blogiau, nors gal ir nesusirgs, jie gana stiprios psichikos“, – sako mažųjų arkliukų augintojas.
Maži, bet ėdrūs
Poniai pievoje pririšti ne tik todėl, kad toli neiškeliautų. Pavadys – vienas būdų kontroliuoti jų apetitą. Rupšnodamas žolę arkliukas suka ratą, kiekvienas savąjį, o tarp tų išmindžiotų ir nugraužtų lopinėlių žolės lieka kitam kartui.
„Jie per parą ėda apie 20 valandų, o kitas keturias miega arba snaudžia stovėdami. Jie neatrajoja kaip karvės, todėl nurupšnotą žolę turi sukramtyti, tai užtrunka, o apetitu tikrai nesiskundžia. Turėjau bėdos, kai dėl patirties stokos įleidau juos į dirvonuojantį lauką, kur buvo pienių prižėlę, ir nepririšau“, – prisimena ponių šeimininkas.
Iš tos meilės ir nepatyrimo jis turėjo bėdos ir beveik prieš 30 metų, kai įsigijo pirmąjį arkliuką. Nešė jam avižų, kiek tik šis norėjo, labai džiaugėsi puikiu apetitu. „Suėda maišą, aš jam kitą nešu, jis vėl suėda ir dar nori. Per pirmuosius metus vienas mažas arkliukas suėdė toną avižų. Nutuko baisiausiai, ėmė sąnariai silpnėti, o ir kitų didelių bėdų atsirado“, – net nuliūsta nuo tokių prisiminimų vyriškis ir į detales nebesileidžia.
Kad arkliukai nenutuktų, pievoje jie rišami ir stengiamasi neduoti jokių papildomų pašarų – grūdų ar kombinuotųjų.
„Jei žolė ir šienas geri, jiems visiškai pakanka maisto medžiagų. Jeigu jie dirbtų, sueikvotų energijos, galima būtų duoti, bet maniškiai juk tinginiauja“, – sako augintojas.
Labai lengva suprasti, kad savo arkliukus jis išties lepina, džiaugiasi jų grožiu ir meilumu, o nauda jau tarsi antraeilės svarbos. Kitaip šešerių metų Mistika jau vedžiotųsi trečią, o ne pirmą savo vaiką.
„Vaikų kumelaitės gali atsivesti kasmet, bet kas dvejus geriau – spėja atsigauti ir sustiprėti. Mamos savo vaikus atpažįsta ir jų nepamiršta. Būna, kad paskolinu ar parduodu, o paskui jie net po kelerių metų susitinka ir kelių minučių pakanka, kad atpažintų ir apsidžiaugtų“, – pasakoja Jonas.
Vokiečiai angliškais vardais
Dabar jo ūkyje ganosi keliolika ponių. Mistika ir jos mažylė priklauso mini Šetlando poniams, kurie suaugę ties ketera būna 86 cm ūgio. Mistika dar mažesnė – 76 cm. Tačiau svarbu ne tik ūgis, bet ir bendra išvaizda, proporcijos, spalva, išsivystymas, kilmė, veisimas. Parodose gali dalyvauti tik tie arkliukai, kurie turi kilmės dokumentus ir yra sertifikuoti.
J. Griciaus ūkyje tokie yra atsigabentieji iš Vokietijos, jų ten galima įsigyti už maždaug 2 000 Eur. Atvesti Lietuvoje jau pigesni, nes, nepaisant veislės grynumo, jiems niekas neišduos dokumentų.
„Tai sudėtinga situacija, išsamiai nepaaiškinsiu, bet pasaulis yra pasidalijęs arklių veisles, mes galime veisti žemaitukus ir sunkiuosius. Daugiausia auginu Vokietijos „Clasik“ ponių – tokia ir Frėja, kuriai jau 15 metų, ir 12 metų eržilas Bilas, nors yra grynakraujis „vokietis“. Kitą „vokietį“ vadiname Hansu, nors pagal dokumentus jo vardas James. Dabar mano ūkyje arkliukų gerokai sumažėjo, per pastaruosius keturis mėnesius net šeši išvežti į kitus namus, o pernai vienas net į Kirgiziją iškeliavo. Jie ten tokių gražių neturi“, – pasakoja arkliukų augintojas.
Klasikiniai vokiečių poniai itin tinka jodinėti vaikams, nes yra stiprūs, neagresyvūs ir išvaizdūs. Net labai, pridursime apžiūrėję jau minėtą Bilą – nepaprastai gražios spalvos ir ilgėliausiais šviesiais karčiais.
Grožio procedūros
J. Gricius sako, kad tik įpusėjus pavasariui jo poniai mažiausiai gražūs, nes ima šertis kailis, o štai po mėnesio, kai jie iki soties išsivolios purve, išsimaudys po lietumi, bus iššukuoti žieminio kailio likučiai, atsiras prabangus blizgesys.
Beje, kiekvienas arkliukas turi į atskirą krepšelį sudėtą grožio priežiūros įrankių rinkinį. Vienam poniui tų reikmenų reikia maždaug už 50 eurų. Tos priemonės yra individualios, kaip žmonėms dantų šepetėlis ir šukos. Laimė, arkliukams dantų valyti nereikia, tik kartkartėmis iltinius. Ir kanopas kelis kartus per metus reikia sutvarkyti. Kaustyti pasagomis reikia tik tuos, kurių natūralios kanopos nukenčia nuo darbo ir vaikščiojimo kieta danga.
Visos arkliukų grožio procedūros apima ir bendravimą, dėmesį gyvūnui. Prie kiekvieno reikia prieiti bent porą kartų per dieną, kad jie justų tikrą ryšį su žmogumi. Šukuotis jie mėgsta, jei įpratinti nuo mažens. Mažiai iš pradžių bėgioja aplink, kol apsipranta, kad tas dvikojis yra ne priešas, o draugas. Drąsiai eina artyn jau nuo 2–3 mėnesių amžiaus.
Darbuotis reikia išmokyti
Mūsų namuose gyvenančios katės senokai nebegaudo pelių, o šunys nebesargauja, tačiau išvydus arklį taip ir maga paklausti, kokius darbus jis galėtų namų ūkyje atlikti.
J. Gricius pirmiausia mini džiaugsmą, kurį patiria jodinėjantys vaikai ir juos stebintys suaugusieji. Arkliukus galima išmokyti tempti vežimaitį ir net bulves vagoti.
„Žinau, kad vienas garbaus amžiaus, apie 80 metų, senukas su savo poniu, pakinkytu į vežimą, visą vasarą iš miško veža malkas. Prisiveža tiek, kad visai žiemai pakanka. Galima pasikinkius į vežimaitį ir parduotuvėn nuvažiuoti apsipirkti. Tačiau viso to arkliukus reikia išmokyti. Jie atvedami nieko nemokėdami“, – patikina vyriškis.
Mokslams labai praverčia skanėstai – arkliukai labai mielai ėda obuolius, morkas, ne taip mielai kopūstus, smaguriauja duonos riekele, o cukraus gabalėlis yra išties nepaprastas gardumynas. Tačiau tai nereiškia, kad ateisime į tvartą su riekele ir arkliuką papirksime. Pirmiausia reikia, kad jis tos duonos būtų ragavęs, o paskui – kad jau pažinotų jį duodantį žmogų. Mat prašalaitis, atėjęs į tvartą, arkliukams tėra dvikojis priešas. Panašiai jiems atrodo ir parodų lankytojai.
Kai arkliukai nebeištveria
„Žmonės, pamatę mažuosius arkliukus, beveik automatiškai siekia juos apkabinti. Arkliukams toks svetimo žmogaus veiksmas neatrodo natūralus. Lygiai kaip ir siekis paglostyti aksominę nosį ar ausis paliesti. Jiems išties patinka, kai glostoma nugara, tačiau labiau čiupinėti gali tik savas žmogus. O parodoje vienas paglosto, kitas, dešimtas, šimtasis, būna, kad ir tūkstantis nosį liečia ir jie jau nebeištveria, ima gintis, kandžiotis, spardytis. Gali atrodyti, kad jie pikti, bet jiems tiesiog visko per daug. Anksčiau parodose juos rišdavau, nes kitaip jie tarpusavyje gali pyktis, apsispardyti.
Tačiau pririšti jie negali pasitraukti, kad žmonės nepasiektų, todėl ėmiau neberišti, geriau tegu tarpusavyje apsispardo, nei kanda žmogui, ypač vaikams“, – pasidalija įspūdžiais ponių augintojas.
Ponių charakteriai skirtingi, vienas ramesnis, kitas meilesnis, trečias labai greitas ar itin smalsus. Yra tokių, kurį šeimininkui kaskart tiesiog būtina paliesti, taip jam reikia kontakto su žmogumi. Mažyliai itin smalsūs, vos ūgtelėję prieina prie šeimininko, pamėgina paragauti jo megztinio rankovės.
„Žirgas yra aukšto intelekto gyvūnas, kaip šuo, gali su žmogumi bendrauti tikrąja to žodžio prasme, nes viską supranta. Tik ne kiekvienas žmogus juos gali suprasti. Reikia labai įdėmiai stebėti, jie viską pasako savo kūno kalba ir daugybe skirtingų garsų. Tik vienas kitas nekalba, nes tingi. Ausų padėtis, kūno laikysena labai daug pasako apie jų nuotaiką. Mažyliai visko mokosi iš tėvų ir kitų arkliukų, sužino, kaip dera ar nedera elgtis. Paskui žmogus turi išmokyti juos vaikščioti su pavadžiu“, – pasakoja J. Gricius.
Didžiausias gėris – pavasario pieva
Arkliukai ypač laukia pavasario. Žiemą jie daugiausia laiko praleidžia garduose. Šiuos įrengti reikia galvojant apie gyvūno komfortą, vienam reikia ne mažiau kaip 5 kv. m ploto. Šieno per dieną jie suėda ne taip daug, keturi arkliukai maždaug tiek, kiek viena karvė. Šalčio jie nebijo, tad tvarto šildyti nereikia. Jei lauke labai šalta, želia žieminis kailis, mažieji daugiau ėda ir beveik visai nebemiega. Jei pavasarį ar vasarą sulyja, kailiukas nudžiūva po dienos, šluostyti nereikia. Kita vertus, jei vaikai treniruodamiesi juos gerokai pavaiko ir arkliukai sušlampa nuo prakaito, tuomet reikia ir šluostyti, ir uždengti, kad per greitai neatvėstų.
Arkliukai serga retai, žinoma, šlapių skersvėjyje palikti negalima. Tačiau svarbiausia – neperšerti.
J. Gricius prieš dešimt metų įkūrė Mažųjų žirgų augintojų asociaciją, tačiau jai priklauso ne tiek jau daug žmonių, auginančių arkliukus. Veisėjas mano, kad iš viso Lietuvoje ponių gali būti apie tūkstantis, tačiau, žinoma, ne visi veisliniai.
