Šį miestą paprasčiausia pasiekti nuskridus lėktuvu į Milaną – iš ten traukiniu iki Veronos - gera valanda kelio (regione, kaip ir visoje Italijoje, veikia puikus geležinkelio tinklas bei funkcionuoja geros autobusų tarnybos, todėl nesusidarys jokių problemų ir nepatogumų norint pasiekti bet kurį srities tašką, o Verona yra pakeliui iš Milano į Veneciją.).
Verona įsikūrusi šiaurės rytų Italijoje, Veneto ir Friulio srityje. Tai - antras pagal dydį (po Venecijos) srities miestas: gyvybingas ir kunkuliuojantis prekybos centras su gausybe didelių prabangių parduotuvių ir mažų kuklių parduotuvėlių, jaukių kavinukių, picerijų ir įspūdingų restoranų, pasažų ir pėsčiųjų gatvių, kuriose dėl itin aukštų kainų, pasak vietinių, įsikūrę prašmatnūs „prekybos muziejai“, ir jų eksponatus geriausia apžiūrinėti... pro žvilgantį vitrinų stiklą... Tiesa, pagal savo kišenę rūbų, avalynės ir aksesuarų panorėjęs ten tikrai suras kiekvienas, daug kokybiškų prekių galima įsigyti gerokai pigiau nei Lietuvoje.
Veroniečiai didžiuojasi, kad jų senamiestis su jame išlikusiais romėnų laikų griuvėsiais nusileidžia tik pačiai Romai, o romėniškasis Veronos amfiteatras, vadinamas Arena, užbaigtas statyti 30-aisiais m.e. metais, yra trečias pagal dydį Italijoje (po Romos Koliziejaus ir Santa Maria Capua Vetere amfiteatro, esančio netoli Neapolio).
Kadaise Arenoje tilpdavo visi Veronos gyventojai: joje vykdavo gladiatorių kovos, mugės, bulių kautynės, operos spektakliai ir net egzekucijos. Kaip puiki koncertų salė Arena iki šiol tenkina veroniečių ir jų svečių poreikius. Vasarą čia vyksta daugybė įvairių kultūrinių renginių: koncertų, festivalių, švenčių – žiūrovams tereikia atsinešti pagalvėles, kad nebūtų šalta sėdėti ant tikrų I amžiaus akmeninių suolų (prisipažinsiu, kad jau rezgu planą, kaip artimiausiu metu pakliūti į kokį nors koncertą šioje savo didybe užburiančioje Arenoje).
Veronos senamiestis nedidelis. Jis tartum paukštis, nutūpęs Adigės upės kilpoje, ir būtent ten, beveik prigludusios viena prie kitos, lankytojus pasitinka svarbiausios miesto įžymybės: pilys, rūmai, aikštės, bažnyčios, bazilikos, katedros, valdovų antkapiai, fontanai, skulptūros, garsusis Džiuljetos balkonas – viską čia galima ne tik pamatyti, bet ir paliesti, o svarbiausia – pasimėgauti svaiginančia, su niekuo nepalyginama, iš praeities atklydusia miesto dvasia.
Sakoma, kad garsusis Džiuljetos balkonas, į kurį apsvaigęs nuo meilės buvo įsiropštęs Romeo, yra visai neseniai „prilipdytas“ prie paprastos restauruotos užeigos ir su tikrąja Romeo ir Džiuljetos meilės istorija neturi nieko bendra, tačiau veroniečiai, išgirdę tokį teiginį, labai įsižeistų: jie šventai tiki ir nori įtikinti kiekvieną, kad tai – tikrasis Džiuljetos balkonas. Juolab, kad ir kieme po balkonu dabar stovi romantiška trylikametės Džiuljetos skulptūra.
Tikima, kad žmogų, palietusį jos dešinę krūtį, visą gyvenimą lydės begalinė meilė, o palietusį dešinę ranką niekada nepritrūks pinigų. Dešinioji krūtis, žinoma, yra daug labiau nublizginta prisilietimų nei ranka. Akivaizdu, kad labiau nei pinigų visiems, apsilankiusiems Veronoje, reikia meilės.
Džiuljetos kiemelyje įrengtoje specialioje dėžutėje kiekvienas gali palikti meilės laiškelį ar vartų nišoje užrašyti savo meilės prisipažinimą, mylimosios ar mylimojo vardą: sienos čia išties atrodo įspūdingai, o spalvingi užrašai jau ne vienu sluoksniu dengia vieni kitus.
Įkvėpta didžios meilės Verenoje įsikūrė Romeo ir Džiuljetos draugija. Kiekvienas panorėjęs planetos gyventojas gali parašyti šiai draugijai laišką ir pasidalinti savo meilės godomis, sielvartu ar palaima, paprašyti patarimo ar papasakoti savo istoriją. Priklausomai nuo kalbos, kuria laiškas bus parašytas, atsakymo gali tekti ilgokai palaukti, tačiau jis būtinai ateis. Ir bus parašytas ta pačia kalba.
Tiksliai nežinoma, kurie yra buvusieji Romeo ir Džiuljetos šeimų namai. Spėjama, kad Romeo tėvų name dabar įsikūręs restoranas.
Kavinių ir restoranų Veronoje tikrai netrūksta. Ir visi jie nuo ryto iki vakaro pilni žmonių. Jei norėsite pavakarieniauti su didesne kompanija, vertėtų iš anksto rezervuoti staliuką, nes atėjus paskutinę minutę vietos tikrai gali neatsirasti. Italai mėgaujasi maistu ir kompanija, su kuria jį valgo.
Sakoma, kad Italijoje yra du kultai: futbolas ir maistas. Nežiūrint į tai, kad valgo vėlai, bei mėgaujasi ryžių ir makaronų patiekalais (tiesa, vadindami tą kulinarinį stebuklą makaronais mes tūkstančius kartų sumenkiname jų vardą ir vertę, ir net nesuvokiame tikrosios įvairovės bei malonumo, teikiamo gomuriui, galimybių), picomis ir fantastiško skonio desertais, šiaurės italai yra labai liekni.
Valgoma neskubant, šnekučiuojantis tarpusavyje, o taip pat bendraujant su virtuvės šefu, kuris kaip geras bičiulis su malonumu ateina į salę pasiteirauti, ar lankytojams skanūs jo pagaminti valgiai. Tiesa, niekuomet neprisėda, laikosi deramo atstumo, ir visada, lyg koks vaikystės animacinio filmuko herojus, pasirodo su savo įspūdinga prijuoste bei kepuraite. Virtuvės šefai, kaip taisyklė, vyrai. Su svečiais pabendrauti ir net juos aptarnauti Italijoje nevengia net patys restoranų šeimininkai.
„Al Bersagliere“ restorano savininkas, garbaus amžiaus ir labai solidus italas, užsirišęs sniego baltumo prijuostę, pats priiminėjo užsakymus, patarinėjo klientams, kokių specifinių patiekalų paskanauti, ir net nurinkinėjo indus. Jei ne jo įtikinantis paaiškinimas, tikriausiai, nebūtume išdrįsę paragauti nuostabaus arklienos troškinio, būdingo vien tik Veronos regionui: čia praėjusiais amžiais žmonėms tekdavo laikyti daug arklių ir žirgų, todėl ir jų mėsa buvo labai populiari.
Įėjęs į kavinę ar restoraną beveik visuomet pasijunti tarytum patekęs į tolimą praeitį: čia kaip įmanoma labiau stengiamasi ne paslėpti, o išsaugoti ir visiems parodyti tai, kas vertingiausia: senosios architektūros detales, senus baldus, indus, knygas, paveikslus, freskas. Kiekvienas, net mažiausias restoranėlis – tikras muziejus.
Teko matyti net stiklines grindis, ant kurių išrikiuoti svečių staliukai. Iš tiesų įspūdinga mėgautis itališkais patiekalais, tiesiai po stalu apžiūrinėjant senosios Veronos griuvėsius.
Veronos miestas ilgus metus ėjo iš vienų rankų į kitas: 124 metus, įsigijusi negailestingomis priemonėmis, jį valdė Scaligerių giminė.
Iki šiol Veronos senamiestyje išlikę puikiai išsilaikiusi Castelvecchio pilis, kurioje ir gyveno ši garsi šeima. Būtent jos valdymo metu pačioje XIV a pradžioje Veronoje lankėsi poetas Dantė, kurio garbei Veronoje pastatyta jo didybę atspindinti skulptūra. Ties įėjimu į mažytę romaninę Santa Maria Antika bažnytėlę stovi įmantrūs buvusių valdovų antkapiai. Tiesa, - tik vyrų. Moterims nebuvo skirta tiek daug garbės, ir iki šiol niekas nežino, kur jos yra palaidotos.
Castelvecchio pilis turėjo dvigubą gynybinę sieną: pirmoji tampriu žiedu juosė pačią pilį, nes žiaurumu garsėję valdovai bijojo miestelėnų ir buvo nuo jų atsitvėrę, o antroji juosė visą senajį miestą ir turėjo gynybinės sienos paskirtį. Iki šių dienų yra išlikę keletas šios sienos vartų ir atrodo jie išties įspūdingai.
Veroniečiai visada troško laisvės, tačiau ją gavę nemokėjo ja pasinaudoti, ir tuoj pat patys ieškojo, kas galėtų Veroną valdyti. Taigi vėliau miestas priklausė Viskonti‘ui iš Milano, Venecijai, Prancūzijai ir Austrijai, ir tik 1866 m. Verona buvo prijungta prie Italijos.
Miestą dažnai niokodavo potvyniai, kuomet iš dolomitinių Alpių atitekėjęs polaidžio ar liūčių vanduo užtvindydavo gatves ir pastatus. Švento Zenono (kuris beje, buvo juodaodis), laikomo Veronos globėju, bazilika yra išgelbėjusi nuo potvynio visus joje slėptis nuo potvynio ir melstis susirinkusius miestelėnus: vanduo pakilo iki pat langų, tačiau į vidų neįsiveržė.
Įspūdingą šios bažnyčios altorių nutapė Andreos Mantegna, o 48 bronzinės durų plokštės, puošiančios vidines duris, vaizduoja pagrindines biblines scenas ir šv. Zenono gyvenimą. Ši bažnyčia – įmantriausia romaninė bažnyčia visoje šiaurės Italijoje. Šiuo metu šv. Zenono bazilika restauruojama, tačiau iš tolo niekaip to nepasakytum: fasadą dengiantis audeklas tiksliai atkartoja architektūrines detales ir yra pastebimas tik priėjus labai arti.
Senieji, net gyvenamieji pastatai, Italijoje ne renovuojami, o restauruojami. Restauratoriaus specialybė čia labai populiari: jaunimas drąsiai renkasi ją profesinėse mokyklose, nes žino, kad restauratoriaus darbo visada atsiras.
Verona neapsiriboja senamiesčiu, išsidėsčiosiu Adigės upės kilpoje. Bėgant laikui miestas plėtėsi, ir buvo pastatyta daug tiltų, jungiančių abi upės puses. Deja, antrojo pasaulinio karo pabaigoje, besitraukdama vokiečių kariuomenė visus šiuos senus ir nuostabius tiltus vieną po kito susprogdino.
Veroniečiai, rizikuodami savo gyvybėmis, viduramžių tiltą Ponte Scaligero, buvusį gynybinės sienos dalimi, gabalais ištraukė iš sraunaus upės vandens ir kaip įmanoma tiksliau atstatė. Šiandien Veronoje galima pamatyti atstatytus ir restauruotus visus vokiečių armijos susprogdintus tiltus – jais mėgsta vaikščioti įsimylėjėliai, jais žavisi turistai, jie yra puiki ir įspūdinga miesto veido dalis.
Verona – tai miestas, kuriame stulbinamai tarpusavyje dera sena ir nauja. Eidami siauromis gatvelėmis kartais galite net nesusivokti, kuriame šimtmetyje gyvenate. Senas (kai kur – marmurinis!) grindinys, seni pastatai, vartai, bokštai, tiltai ir kiemai čia mielai priima šiuolaikinę muziką, motociklų ir automobilių gausmą, jaunus balsus, tarp neskubrių pėsčiųjų laviruojančius dviratininkus, suvenyrų parduotuvėles, vėjyje besiplaikstančius skalbinius, prie restoranų ar viešbučių durų į stilingus stovelius sustatytus skėčius, kad turėtum kuo prisidengti nuo lietaus, jei staiga prapliuptų lietus...
Atrodo, kad net ir atvykęs trumpam čia esi savas, pažįstamas, ir tau net vidurnaktį nebaugu eiti per miestą pro jaunus žmones, besibūriuojančius prie barų ir klubų: geriausiu atveju būsi pasveikintas ir tau nusišypsos, blogiausiu – į tave net neatkreips dėmesio. Veronoje tu nepamatysi valkataujančio katino ar šuns. Niekas įkyriai neprašys išmaldos.
Kiekvienas vairuotojas bus tau atidus ir kantriai stabtels, kad pereitum gatvę, net jei ruošiesi tai daryti neleistinoje vietoje. Veronoje tu paliksi dalelę savo širdies, o išsiveši iš jos begalę puikių įspūdžių ir šiltų prisiminimų. Išsiveši vaizdus, kurie lankys tave sapnuose ir svajonėse. Išsiveši viltį, kad palietęs Džiuljetos krūtį būsi mylimas ir mylėsi amžinai...
Vilma
Šis rašinys atsiųstas konkursui „Kelionė, kurios nepamiršiu“. Kviečiame dalyvauti ir jus!
