Startavęs ankstų balandžio 15-osios rytą gegužės 9–ąją jis pasiekė Vilnių, įveikęs užsibrėžtą maršrutą : Vilnius–Kijevas–Kišiniovas–tranzitas (per Rumuniją–Bulgariją–Turkiją) –Tbilisis–Jerevanas–Baku–Ašchabadas–Taškentas–Dušanbė–Biškekas–Almata–tranzitas(Astana–Samara–Toljatti)–Maskva–Sankt Peterburgas–Talinas–Ryga–Vilnius.

Vienintelė šalis, kurios nepavyko aplankyti – Baltarusija. Jau pačioje kelionės pradžioje dėl formalių priežasčių Lietuvos žurnalistas nebuvo įleistas į Baltarusiją.

„Tranzitinę Baltarusijos vizą gavau prieš metus, nes jos reikėjo važinėjant į Maskvą. Ji galioja, tačiau Baltarusijos pareigūnams į akį krito „per daug antspaudų“ (nes esu važiavęs jau ne kartą). Todėl jie draugiškai pasiūlė apsisukti ir grįžti į Vilnių kitos vizos. Tačiau grįžti – blogas ženklas. Turiu nuostatą važiuoti tik į priekį, o ne gręžiotis atgalios. Todėl nusprendžiau Minską aplankyti vėliau," – nusprendė Vitoldas.

Netikėtai pasikeitus planams jau pačioje kelionės pradžioje Vitoldas buvo priverstas kirsti Lietuvos - Lenkijos sieną ties Lazdijais ir pasukti į Augustavo pusę, o iš ten – į Kijevą. Ukrainiečių muitininkai buvę gerokai tolerantiškesni. Pamatę ant stiklo maršruto „Ex Soviet Union 2009“ žemėlapį, nusišypsojo ir palinkėjo gero kelio.

Ukrainoje V.Milių dar du kartus stabdė policija. „Kai paaiškinu, kur ir kodėl važiuoju, iškart paleisdavo“ – prisimena Vitoldas.

„Kelionė per Ukrainą nebuvo brangi. Dėl kritusio grivinos kurso gerą viešbučio kambarį galima gauti už 200 grivinų (25 dolerius). O prie Moldovos sienos esančiame motelyje permiegoti galima dar pigiau, - prisimena keliautojas, kuriam Kijeve visgi kilo nemenkų kliūčių. Ne tik dėl transporto spūsčių. Centrinio pašto darbuotojos atsisakė įdėti atspaudą į kelionės knygą. Sakė, kad neprivalo to daryti: „ne položeno“. Teko eiti pas „valdžią“, iš naujo pasakoti visą epopėją... Galų gale atžymą gavo.

Vienas didžiausių Vitoldo kelionės atradimų – Padniestrės respublika. „Keistas jausmas. Staiga įvažiuoji į niekam nežinomą valstybę valstybėje. Padniestrės respublika turi savo policiją (su rusiškomis uniformomis, sienas, kariuomenę). Teko atliktų keletą formalumų, susimokėti už leidimus. Ir tiek triukšmo dėl menko 28 km ruožo! Pravažiuoji juos ir vėl gali visus popierius išmesti. Toks įspūdis, kad susirinko būrys uniformuotų ir įkūrė savo respubliką“, – stebėjosi Vitoldas.

Žurnalistui teko susimokėti ir baudą. 10 dolerių Padniestrės milicininkams suplojo už tai, kad miške viršijo greitį. Tačiau ir jiems didžiausią nuostabą kėlė kelionės maršrutas. „Jie labai nustebdavo sužinoję, kad važiuoju į Tbilisį. Toks įspūdis, kad jie buvo daugiau nei įsitikinę tuo, jog vos kirtus Gruzijos sieną mane iškart nušaus...“, - prisimė V. Milius.

Gruzijos sostinėje Lietuvos žurnalistą irgi kelis kartus prisivijo ir sustabdė policija. Kaip paaiškėjo vėliau, dėl Lietuvos vėliavos. Įtardami, kad automobiliu važiuoja Gruzijos opozicijos narys, policininkai norėdavo tiesiog įsitikinti, kad vairuotojas „nepavojingas“.

Vitoldą keistas įspūdis apėmė Goryje (Gruzija). Tai bene vienintelis pasaulio miestas, kur iki šiol neregėtai garbinamas Stalinas. Mieste daug paminklų J.V.Stalinui, įkurtas muziejus. Keliautoją stebino ir daugybė apleistų gamyklų - tiesiog kvadratiniai kilometrai niekam nereikalingų griuvėsių.

Jokių karo žymių ar pėdsakų Goryje aptikti lietuviui nepavyko. Visur tylu, ramu. Ramybę drumstė tik patys gruzinai, masiškai šventę antrąją stačiatikių Velykų dieną, kuri šiek tiek primena mūsų Vėlines. Todėl užsikimšo visi keliai - gruzinai tiesiog plūdo į kapus, bendravo su protėvių vėlėmis, užsigerdami stipriais gėrimais.

Keistą vaizdelį Vitoldas išvydo ir firminėje degalinėje. Užsukęs papildyti degalų, kaipmat buvo pakviestas prie vaišių stalo ir primygtinai kviečiamas išgerti. Atsisakyti pavyko, nors buvo nelengva. Už tai keturi degalinėje dirbę ir gerokai „linksmi“ gruzinai kelionei įdėjo po margutį.

Vitoldas įsitikino, kad gruzinai iš tikrųjų labai myli Lietuvą. Daugelis sako, kad po pastarųjų karinių Rusijos veiksmų, kai Lietuva palaikė gruzinus, mūsų šalis jiems tapo Nr 1! Dauguma jų žino, kad mūsų vairuotojai prie automobilių buvo pritvirtinę Gruzijos vėliavėles....

„Tokio eismo nemačiau niekur. Visi važiuoja akivaizdžiai išgėrę! O kur dar tradicinė gruzinų samprata apie vairavimą... Turbūt prisimenate tą anekdotą, kad tikri džigitai važiuoja degant raudonam šviesoforo signalui. Taigi, reikia šiek tiek laiko, norint perprasti jų važiavimo ypatumus. Kita vertus, jie nenuspėjami kelyje, tačiau nepikti. Jei vienas kitam „užkiša“ automobilį, niekas nepuola mokyti važiuoti“,- dalijasi įspūdžiais Vitoldas.

Gruzinai savo temperamentą demonstravo ir garsiniais signalais sveikindami apklijuotą Lietuvos žurnalisto automobilį.

Įdomu, kad kelių policija Gruzijoje vairuotojų nesivejoja, sustabdžiusi tik pakalbina ir dokumentų neprašo, nieko nebaudžia... Ten neegzistuoja jokios techninės apžiūros. Jei automobilis važiuoja, reiškia viskas gerai. O kad lempos išdaužytos ar trūksta bamperio - niekis.

Armėnijos automobilių parkas labai skiriasi nuo Gruzijos. „Jei Tbilisyje pilna aptriušusių užsienietiškų automobilių, tai pakeliui į Jerevaną dominavo beveik vien tik rusiškos „Volgos“, „Žiguliai“, „viliukai“ ir pan. Atrodo, kad keliauji per Rusiją prieš kokį dešimtmetį. Maloniai nustebino eismo kultūra. Armėnai rodo posūkius ir netgi ragina prisisegti saugos diržus. Jei gruzinui gėda naudotis saugos diržais, tai armėnai šia prasme yra labai civilizuoti.

Pakeliui į Baku Vitoldas įveikė 60 km Armėnijos teritorijoje ir dar apie 500 km Azerbaidžane. Iš anksto buvo įspėtas, kad pasienyje turės nemalonumų dėl to, kad atvyksta iš Armėnijos pusės (giliai įsišaknijęs konfliktas dėl Kalnų Karabacho tęsiasi...).

Taip ir nutiko. Vos tik ginkluoti Ažerbaidžano kareiviai pamatė Armėnijos vizą lietuvio pase, tuoj nusivedė pas vadovybę pasiaiškinti. Kodėl vyko į kaimyninę šalį, ką ten veikė ir pan. Kariai neatrodė labai draugiški... Be to, jaunoji karta jau nelabai kalba rusiškai, sunkiai bendrauja ir angliškai. Todėl susitarti nebuvo lengva.

Tačiau Baku Vitoldą maloniai nustebino. Miestas dvelkia naujumu ir prabanga. Jokių krizės ženklų nematyti. Statybos tęsiamos, apšviestas kiekvienas miesto kampelis.

Persikėlęs per Kaspijos jūrą Vitoldas labai ilgai (net 6 val.) užtruko ties Turkmėnijos siena. Teko sutvarkyti daugybę formalumų, gauti apie 40 dokumentų.

Į Vitoldo akis Turkmėnijoje labiausiai krito be galo garbinamas prezidentas Gurbanguly Berdymuchamedovas. Visur pilna paauksuotų ir paprastų valstybės vadovo paminklų. Susidaro įspūdis, kad be jo leidimo lapas nuo medžio nenukrenta. Šalyje juntama diktatoriška ranka, netgi susidaro įspūdis, kad kas antras pilietis yra policininkas arba apsaugos pareigūnas.

Per Karakumų dykumą Vitoldas važiavo į Mary miestą. Kelias per dykumą tiesus kaip styga, tik labai duobėtas. Tačiau kuro kainos fantastiškos – vos 70 cnt. už litrą!

Keliaudamas per Tadžikiją ir Kirgiziją Lietuvos žurnalistas patyrė, kad žemėlapiuose pažymėti keliai ne visuomet yra pravažiuojami automobiliu. Tai ypač taikytina Kirgizijos pasieniui. Sunkumai prasidėjo jau bandant kirsti sieną - paaiškėjo, kad teisę ją pervažiuoti turi tik kirgizai. Po ilgų derybų, užtrukusių 4 val. (ir dovanų, be jokios abejonės), pasienietis Vitoldą visgi praleido.

Tačiau tai buvo tik „gėlytės“. „Po to teko važiuoti akmenimis užvirtusiais arba net užpustytais kalnų keliais: sustoji, nusirenki akmenis, ir toliau tęsi kelionę. Greitis tokios kelionės metu paprastai neviršija 20-30 km/val. Iš viso per dieną vargiai pavyksta įveikti 300 km., kai normaliomis sąlygomis nuvažiuodavau 1000 km. Todėl savo pasekėjams, jei jie planuotų kartoti mano žygio maršrutą, patarčiau į Kirgiziją važiuoti per Uzbekiją, iš kitos pusės,“ – sako Vitoldas.

Kirgizijos sostinė Biškekas lietuviui paliko blankų įspūdį. Jei kalnų masyvuose plytinčios miesto apylinkės - fantastiško grožio, tai sostinė primena Vilniaus Kalvarijų gatvės rajoną: turgūs ir lūšnos. Be to, mieste beveik nėra kuo kvėpuoti.

Vitoldą kiti keliautojai buvo įspėję apie galimus pavojus prie Čeliabinsko, kadaise garsėjusio savo traktorių gamykla. Prieš tai žurnalistas išsiklausinėjo tolimųjų reisų vairuotojų, kuris kelias į Maskvą saugiausias. Kolegos jam patarė nevažiuoti naktį pro Čeliabinską dėl labai prastos kriminogeninės situacijos, nes ten karaliauja reketininkai.

Lietuvis sėkmingai prasibrovė per Čeliabinską, tačiau kirsdamas Kazachijos-Rusijos sieną galėjo netekti automobilio. Priežastis paprasta: įvažiuojant į Kazachiją muitininkai neteisingai buvo užpildę automobilio dokumentus.

Kelionė į Maskvą neprailgo. Vitoldas džiaugėsi, kad buvę gerokai linksmiau važiuoti nei kalnų keliais. Veikianti navigacija, kalbanti „Radioshow“ personažo Broniaus balsu, nuolat siūliusi optimaliausias kelionės kryptis leido keliautojui jaustis neatskirtam nuo Lietuvos.

Rusijos sostinėje V. Milius ilgai neužtruko. Davęs interviu „Auto Reviu“ žurnalui jis suskubo prieš gegužės 9-ąją palikti Maskvą ir leistis į kelionę per Sankt Peterburgą namų link.

Daugelis patyrusių Maskvos žurnalistų, rašančių apie automobilius, stebėjosi V.Miliaus ištverme ir drąsa vienam važinėti po Vidurinę Aziją.

Tačiau Vitoldo Miliaus „didysis nuotykis“, po kurio jis sugrįžo kupinas neišdildomų įspūdžių, baigėsi sėkmingai.