Vaikai seniai norėjo, kad aš tik su jais pabūčiau – mama ir vaikai. Draugas labai įsižeidė, kad nepasiūlėm jam kartu važiuoti. O aš norėjau, kad tai būtų tik mano ir vaikų atostogos. Su savo draugu mes visada abu praleidžiame atostogas, laisvalaikius… O dabar pabuvimas man su savo vaikais savaitę jį pribloškė. Tarp mūsų dabar įtampa. Jis galvoja, kad aš galbūt išvis nenoriu su juo gyventi toliau, kad paruošiau jam tokią nemalonią staigmeną. Bet man nėra net minties apie gyvenimą atskirai. Aš jį myliu ir noriu būti kartu. Bet kaip jį įtikinti, kad tai tik mamos ir vaikų atostogos….

Laima (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė Jurgita Skiparienė:

Sveiki, Laima. Laiške aiškiai aprašote savo situaciją, aiškiai įvardijate problemą ir savo jausmus.

Kiekvienas žmogus savo gyvenime turi įvairius socialinius vaidmenis. Ir nuo tų vaidmenų pozicijos, aplinkybių ir laiko, sąlyginai priklauso elgesys ir savijauta. Vienaip elgiamės su artimais žmonėmis, visai kitaip su svetimais. Skirtingai bendraujame su savo vaikais ir su tėvais, su savo sutuoktiniais ir su kolegomis. Paprastai kiekvienas žmogus visuomenėje užima keletą skirtingų pozicijų, pavyzdžiui, moteris gali būti vadovė, žmona, mama, močiutė, visuomenės veikėja ir t.t.

Kartais suderinti savo socialinius vaidmenis būna ne taip paprasta ir tarp jų (vaidmenų) kyla įtampa/konfliktas (reikia eiti į darbą, bet serga vaikas).

Panašu, jog Jūsų, Laima, aprašytoje situacijoje iškilo kaip tik tokia situacija. Iškilo konfliktas tarp Laimos – mamos ir Laimos – draugės/partnerės.

Džiaugiuosi Jūsų stipriu ryšiu su savo vaikais. Jūsų/jų noras atostogų metu pabūti kartu yra suprantamas ir pagrįstas, tačiau į situaciją pažiūrėjus Jūsų draugo akimis, galima suprasti ir jo jausmus. Jis, matyt, pasijautė mažiau svarbus ir net atstumtas. Kyla natūralus klausimas – ką daryti? Kaip suderinti, kad ir leisti sau pabūti su vaikais, ir neatstumti draugo?

Išeitis paprasta. Kalbėtis. Kalbėtis su draugu apie savo norus, savo lūkesčius, savo jausmus jam, kalbėtis kaip jaučiatės Jūs būdama tame „vaidmenų konflikte“. Kalbėtis su vaikais. Kartais užtenka pasakyti, jog tai, kad esate mama, nekeičia jausmų draugui. Svarbu pagarba ir žvilgsnis į situaciją „iš skirtingų kampų“.

Jūs rašote „…vieną dieną pasakiau savo draugui, kad važiuoju savaitei atostogauti su savo vaikais…“. Nenuostabu, kad jis įsižeidė. „Pasakiau“ skamba lyg nuosprendis, kur jau nebelieka erdvės svarstymui, pokalbiui apie jausmus, apie pagarbą, branginimą, dalijimąsi nerimu, abejonėmis ir t.t.

Pakeitus „pasakiau, kad važiuoju“ į „norėčiau su tavimi pasidalinti; pasikalbėkime; pasitarkime; man svarbus tavo palaikymas, tu man svarbus…“, situacija galėtų būti visiškai kita, o ir Jūsų, ir Jūsų draugo savijauta kitokia. Sakot, kad labai mylite, branginate savo draugą, norite būti su juo kartu, ir tai yra labai daug. Svarbu tuo dalintis, apie tai kalbėtis ir aiškiai bei paprastai perduoti žinią, kad norite kažkiek laiko praleisti su vaikais, o ne be jo. Laiške klausiate „kaip jį įtikinti, kad tai tik mamos ir vaikų atostogos“, o man, rodos, kad čia svarbiau draugui perduoti žinią, kad jis Jums yra labai svarbus ir brangūs Jūsų santykiai.

Tokios situacijos, kai žmonės kartais nesupranta vienas kito, paprastai įneša nemažai sumaišties, bet tuo pačiu čia gali atsirasti ir erdvės pokalbiui apie tai, kaip abu suprantate bendrystę, ribas, apie savo (bendrus) planus, pasitikėjimą ir pagarbą. Nežinoti, klysti yra žmogiška. Ne veltui senolių išmintis teigia: mokomės visą gyvenimą. Patirčių ir vaidmenų taip pat.

Linkiu kuo didžiausios sėkmės.

Psichologė Jurgita Skiparienė | psichologas-jums.lt