Saviugdos leidiniai Lietuvos knygynų lentynose užima solidžią dalį ir, sprendžiant iš pardavimo, tikrai nežada užleisti pozicijų. Bet yra žmonių, abejojančių, kad tokios knygos gali tapti vaistu, padedančiu net sunkiausiose gyvenimo situacijose ir parodančiu kelią į šviesą.
Vien skaityti nepakanka
Psichologas, psichoterapeutas Dainius Čerbulėnas spėja, kad saviugdos knygų populiarumą Lietuvoje gali lemti pasiūlos gausa. Tačiau niekas negali paneigti ir to, kad šiuolaikinis žmogus turi nemažai psichologinių problemų, ir dažnas griebiasi jas spręsti pagal asmens tobulėjimo knygas. Populiariosios psichologijos leidiniai dosniai žeria patarimus, kaip išgyventi krizes, įveikti depresiją, baimes ar nerimą.
„Ar tokio pobūdžio knygos gali padėti ir paveikti žmogų? Tai priklauso nuo jo tikėjimo ir asmenybės, kaip jis gautą informaciją gebės panaudoti, – „Panevėžio balsui“ sakė D. Čerbulėnas. – Paskaityti knygą yra viena, o daryti – visai kas kita.“
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Toma Apynytė-Kirslienė, viena Panevėžio knygų klubo iniciatorių, sako savomis akimis matanti, kaip skaitymas keičia žmonių gyvenimus. Psichologas pažymi, kad kartais žmonės, nors neskaitė knygos, ją jau idealizuoja ir iš anksto nusiteikia joje rasti atsakymus į visus kamuojančius klausimus. Deja. Žmogus niekuomet neišmoks bendrauti to nedarydamas, taigi knygoje perskaityti patarimai nepagelbės, įsitikinęs D. Čerbulėnas.
„Norint įveikti tam tikras psichologines problemas reikalinga praktika, – aiškina specialistas. – Labai svarbu ir išmokti atskirti fantazijas nuo realybės. Nes žmogus, skaitydamas knygą, gali įsivaizduoti esantis labai sėkmingas, tačiau realybėje viskas kiek kitaip. Kiti gal sunkiai tą atskiria ir mano, kad vien skaitymas išspręs problemą.“ Pašnekovas neneigia: saviugdos knygose pateikiamos užduotys ar pratimai gali padėti patobulinti asmenybę tiems, kurie turi problemos sprendimo įgūdžių. Tačiau nereiktų pamiršti, kad žmogus pokyčiams nėra linkęs pasiduoti.
„Knyga gali tapti postūmiu spręsti vieną ar kitą problemą, tačiau intelekto ji nė vienam nepridės, – pabrėžia D. Čerbulėnas, – todėl pasirengusiesiems spręsti problemą būtina laikytis joje pateikiamų instrukcijų.“
Kita vertus, nereiktų pamiršti, kad saviugdos knygas dažniausiai rašo žmonės, vienus ar kitus problemų įveikimo būdus ir technikas išbandę savo kailiu ar taikę jas kitiems. Tarkime, knygą, kuri pataria, kaip uždirbti milijoną, parašė žmogus, kuriam tai pavyko. Tačiau kitas, neturėdamas tam įgūdžių, to pasiekti negalės. Taip, knyga tokiu atveju jam gal taps ramsčiu, sutinka psichologas.
„Tačiau žmogaus asmenybė yra sudėtingas dalykas ir jo problemos nėra lengvai išsprendžiamos“, – paaiškina.
Sunku netikėti
D. Čerbulėnas atviras: populiariosios psichologijos knygos dažnai sudaromos taip, kad padarytų staigų įspūdį. Todėl daug reikšmės teikiama jų apipavidalinimui. „Įsivaizduokite, atsiverti kurį nors puslapį, o ten – daug šauktukų ir įvairiomis spalvomis parašyta: „Būk laimingas!“ Tokio žanro knygose orientuojamasi į lūkesčius, ir tai žmogų dažniausiai užkabina, – sako psichologas. – Saviugdos knygose viskas pateikiama labai skambiai, todėl nenuostabu, kad jomis tikima.“
Jis mano, kad populiariosios psichologijos knygų link gali pastūmėti ir faktas, jog nė vienam iš mūsų nėra lengva pripažinti problemą, ką jau kalbėti apie pagalbos paieškas – kreiptis į psichologus ar psichiatrus. Kita vertus, yra ir specialistų pagalba yra nusivylusiųjų, be to, jų pasiūlytas problemos sprendimo būdas ne visuomet atrodo tinkamas. Galų gale, kai kurios jų gali būti įveikiamos tik medikamentais.
„Juk problemoms išspręsti reikia ir laiko – vieniems daugiau, kitiems mažiau. Galbūt su knyga yra paprasčiau. Ne paslaptis, jog specialistų pagalba gali kainuoti netgi daugiau nei leidinys“, – kalba D. Čerbulėnas.
Ar saviugdos literatūrą labiau mėgsta moterys?
Psichologas sako, jog silpnoji lytis daugiau nerimo jaučia dėl santykių, todėl nebijo pagalbos ir informacijos ieškoti knygose. O vyrai yra kur kas praktiškesni. „Tarkime, dėl skyrybų labiau išgyvena moterys, nes jos dažniausiai lieka vienos su vaikais. Taigi joms aktualu žinoti, kaip auginti santykius, kad būtų išvengta išsiskyrimo su partneriu. Jos nevengia pasinaudoti pagalba, esančia po ranka.
Psichologinės knygos joms kelia pasitikėjimą“, – konstatavo psichologas.
Panevėžyje knygų klubas dar tik spėjo atšvęsti įkurtuves, bet, pasak jo įkūrėjų, nėra nė menkiausios abejonės, kad jis miestui buvo labai reikalingas.
Vienos „gydančios“ knygos nėra
Bet nebūtina gyvenimiškos atramos ieškoti specializuotoje literatūroje. Vaistu – ir ne tik psichologiniu, – gali tapti praktiškai bet kokia knyga. Gijimas pasitelkus knygą vadinamas biblioterapija. Ją vieni pirmųjų išbandė Jungtinių Amerikos Valstijų bibliotekininkai – Pirmojo pasaulinio karo metais jie dalijo knygas mūšiuose patirtas žaizdas besigydantiems kariams. Mūsų šalyje šis gydymo metodas taip pat taikomas jau daugelį metų.
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos metodininkė ir Klaipėdos universiteto profesorė Daiva Janavičienė tiki, kad skaitymas gali padėti spręsti iškilusias problemas, nusiraminti ar įgauti stiprybės. Šv. Pranciškaus onkologiniame centre savanoriaujanti moteris anksčiau šioje įstaigoje dirbo biblioterapijos užsiėmimų vadove, todėl knygų skaitymo galią yra mačiusi iš arti.
D. Janavičienės teigimu, skaitydamas žmogus pasineria į kūrybinį procesą, teksto autoriaus išsakytas mintis, todėl nutolsta nuo savo rūpesčių. „Minčių pertraukimas ir atsitraukimas yra pagrindinė priemonė, kuria remiasi šis pagalbos metodas“, – aiškina savaitraščio pašnekovė. Biblioterapiniai leidiniai yra tokie, kurie padeda spręsti žmonių problemas ir skatina apmąstyti savo būtį. Tai gali būti tiek religinio, tiek filosofinio turinio knygos. Tačiau vieno leidinio, kuris pagelbėtų sunkiose gyvenimo situacijose ar atsakytų į visus egzistencinius klausimus, nėra.
Pasak profesorės, reikia atsižvelgti į žmogaus asmenybę, į jo patirtį ir situaciją, kurioje jis vienu ar kitu gyvenimo tarpsniu atsiduria. „Skirtingiems žmonėms padeda skirtingi tekstai. Juk nėra ir vieno vaisto, kuris būtų nuo visų ligų. Jei jis tiktų gydyti visoms ligoms, būtų įtartinas“, – šypsosi D. Janavičienė. Biblioterapinėse knygose žmonės ieško atsakymų į įvairius klausimus.
„Idealiu atveju žmogui tinka tokia knyga, kurios herojus atsiduria panašioje situacijoje, kurioje yra potencialus knygos skaitytojas. Kai herojus randa, kaip išspręsti problemą, tai suteikia vilties“, – aiškina ji. Egzistencinių problemų kamuojami žmonės ieško pagalbos tekstuose. Didelę savigalbos galią šiuo atveju turi įsitikinimai. Dažniausiai tai būna religinio žanro kūriniai.
„Pačiame tekste turi būti užkoduota informacija, galinti žmogui gali padėti“, – pabrėžia D. Janavičienė. Ir tikina, kad biblioterapijos poveikis greičiau pamatomas tada, kai tarp skaitytojo ir kūrinio būna tarpininkas.
„Kai žmogus skaito, nereiškia, kad jis tinkamai supranta kūrinį, nes kiekviename tekste mes atpažįstame tiek, kiek leidžia mūsų sąmonė, patirtis ar išmintis. Todėl šiuo atveju daug reikšmės turi pokalbis ar diskusija apie tai, ką žmogus perskaitė ir suprato“, – profesorė sako, kad toks vedlys ypatingai svarbus turintiesiems psichologinių problemų ar atsidūrusiesiems sudėtingoje situacijoje.
Kalbantis gali paaiškėti, kokia konkreti pagalba reikalinga. Gali nutikti ir taip, jog kitokiu būdu problemos esmės gali nepavykti suvokti.
Poezijos galia taip pat didžiulė
Biblioterapija neretai taikoma ir psichikos ligoniams gydyti. Lietuvoje šią praktiką ilgiausiai taiko žinomas psichiatras, psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas. Tekstus ligoniams gydyti jis parenka pats. Kaip pagalbinę priemonę ligoms gydyti knygas naudoja ir gydytoja psichoterapeutė, edukologijos mokslų daktarė, docentė Jūratė Sučylaitė. Ji Klaipėdos ligoninės pacientams siūlo… poezijos terapiją.
J. Sučylaitė sutinka: toks gydymas niekada neprilygs tabletėms, bet taikant šį metodą vaistų gali reikėti mažiau. Psichoterapeutė įsitikinusi, kad skaitymas stiprina savigarbą ir viltį, skatina gyvybinių galių pasireiškimą, išplečia suvokimą.
„Kai sergame, užsidarome ligos pasaulyje, bet mūsų patirtis apima daug daugiau dalykų, negu jų matome sirgdami, – sako gydytoja. – Liga ir kančia dažnai yra bežodės. O kai jos įgyja žodžius – kai išsakome, kodėl mums skauda siela, išeiname iš mažo ligos pasaulio į didįjį būties pasaulį. Atrandame gyvenimo pilnatvę, kurioje yra ligos ar kitos traumos sužeista mūsų gyvenimo dalis. Tada mes būname didesni ir kai kurie dalykai mūsų nebežeidžia. Toks išsilaisvinimas gali labai pagerinti psichikos sveikatą.“
J. Sučylaitė poezijos terapiją Lietuvoje pradėjo taikyti dar 1996 metais. Ji sako, kad tai procesas, kuriam nepakanka perskaityti vieno teksto. Vieni kūriniai gali suteikti galimybę stabtelėti, neskubėti, netgi nustebti, o kiti – susitaikyti su neišvengiamai srūvančiu laiku. Svarbiausia, kad skaitomas tekstas būtų suprantamas ir jame nebūtų per daug užkoduotų prasmių, kurioms išsiaiškinti reikėtų specialaus išsilavinimo. „Kūrinyje turi jaustis pagarba žmogui, tikėjimas juo ir gyvenimo prasme“, – sako daktarė J. Sučylaitė.
Kita vertus, ji pabrėžia, jog ne visada ir ne visiems yra reikalinga terapija. Sveikiems žmonėms dažnai reikia tik egzistencinio stabtelėjimo ir susitikimo su savimi. Todėl tokiu atveju ir viena terapijos valanda daug ką reiškia. „Jau po trijų susitikimų žmonės gali pasijausti tvirčiau ir pastebėti, kaip jiems padeda rinkimasis į poezijos terapijos grupę. Tačiau didesni asmenybės pokyčiai, kurie pastebimai pakeičia jų gyvenimo kokybę, įmanomi tik po poros metų“, – aiškina specialistė.
Profesorė Daiva Janavičienė tiki, kad skaitymas gali padėti spręsti iškilusias problemas, nusiraminti ar įgauti stiprybės – vadovavusi biblioterapijos užsiėmimams moteris tą ne sykį matė savomis akimis. Profesorė Daiva Janavičienė tiki, kad skaitymas gali padėti spręsti iškilusias problemas, nusiraminti ar įgauti stiprybės – vadovavusi biblioterapijos užsiėmimams moteris tą ne sykį matė savomis akimis.
Pasak J. Sučylaitės, poezijos terapijos susitikimuose nebūtinai privalo dalyvauti specialistas, nes kai kuriuos jų galima pavadinti interaktyviu humanitariniu asmenybės ugdymu. Todėl tokiu atveju moderatoriui pakanka kūrybiškumo. Tačiau jei norima teikti psichoterapijos pagalbą vienoms ar kitoms kenčiančių žmonių grupėms, privaloma turėti daug psichologijos žinių, kad būtų nepakenkta.
Suburia galimybė bendrauti
Profesorė D. Janavičienė tvirtina, kad ir elementarūs knygų klubai gali teikti terapinę pagalbą – viskas priklauso nuo jų veiklos pobūdžio. Čia labai svarbus asmuo yra moderatorius, organizuojantis knygų aptarimo procesą.
„Jeigu žmogus aplinkoje jaučiasi saugus, jis gali prabilti apie kamuojančias problemas, kurias jam padėjo išspręsti skaitoma knyga. Nesijausdamas saugiai jis gali tiesiog tvirtinti, jog į susitikimus ateina tik dėl to, kad patinka skaityti knygas“, – sako gydytoja psichoterapeutė. Panevėžyje knygų klubas skaičiuoja dar tik pirmuosius, tačiau labai sėkmingai žengtus žingsnius.
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Toma Apynytė-Kirslienė sako, jog mintis įkurti klubą sklandė jau seniai, kol pagaliau praėjusių metų gruodį jo durys atsivėrė panevėžiečiams. T. Apynytė-Kirslienė šios iniciatyvos ėmėsi ne viena, o kartu su KTU lektore Jūrate Baltuškiene. Knygų klubo įkūrėjos iki šiol negali atsidžiaugti jo populiarumu – į susitikimus kaskart susirenka apie dvi dešimtys žmonių. O į klubo įkurtuves buvo suėję antrą tiek panevėžiečių.
„Toks gausus norinčiųjų skaityti būrys mus šiek tiek nugąsdino – gerąja prasme, nes knygų klubuose turėtų vykti intymūs pokalbiai, – prisipažįsta T. Apynytė-Kirslienė. – Tai rodo, jog tokio reiškinio, kaip knygų klubas, panevėžiečiams labai reikėjo, o skaitančių žmonių tikrai daug.“ Knygų klubo įkūrėjos ruošiasi jau ketvirtajam susitikimui, įvyksiančiam kovo pradžioje. Šį kartą panevėžiečiai į susitikimą skubės perskaitę gerai žinomo Vilniuje gyvenusio rašytojo Romain Gary romaną „Gyvenimas dar prieš akis“.
Klube skaitoma įvairaus žanro literatūra, neapsiribojama populiariosios psichologijos tekstais ar lengvo turinio romanais, o iš knygų klubo įkūrėjų siūlomo sąrašo leidinys pasirenkamas remiantis daugumos nuomone. T. Apynytė-Kirslienė pasakoja, jog klubo atidaryme atsilankęs žinomas Panevėžio bibliofilas Bonifacas Ruželė netgi palikęs savąjį rekomenduojamų knygų sąrašą. Bibliotekininkė džiaugiasi, kad į knygų klubo susitikimus susirenka įvairių kartų žmonės, kurie nori pasidalyti savo mintimis. Tačiau netrūksta ir tokių, kurie į diskusijas neįsitraukia.
„Bet atėjus į susitikimą ir nėra privaloma kalbėti – galima ir pasiklausyti, ką mano kiti. Galima ateiti net ir tada, jei neskaitėte knygos, apie kurią bus diskutuojama. Svarbu, kad žmonės turi galimybę pabūti tarp bendraminčių ir smagiai praleistų laiką“, – pabrėžia T. Apynytė-Kirslienė.
Ji mano, kad kai kuriems žmonėms knygų klubas atlieka terapinę ar netgi meditacinę funkciją. Panevėžyje įkurto knygų klubo veikla neapibrėžta, todėl jame kiekvienas žmogus gali jaustis laisvai. „Kaskart ateina tokių, kurie pasako vieną kitą sakinį, o didžiąją laiko dalį klausosi. Kartais atrodo, kad jie daugiau nebeateis, bet ateina. Vadinasi, jiems patinka taip leisti laiką“, – šypsosi T. Apynytė-Kirslienė.
