Šiandien įkvėptas dainos „Gyventi“ ir atsidūrus aklavietėje, kreipiuosi į tave, mano Gyvenime – leisk man Gyventi! Jausti Tave. Tavo ritmą. Tavo pokyčius. Tavo nuotaiką. Tavo šilumą. Tavo energiją. Jausti ir Būti su Tavimi.

Prisipažinsiu Tau, man labai baisu, kad tu nesupyktum ant manęs dėl mano laiško. Baisu, kad nenubaustum. Nepasmerktum.

Gyvenime, prašau, suprask ir priimk mane tokiu, koks aš esu. Leisk man ramiai reaguoti į tavo siūlomus „svarbius“ reikalus. Aš tik žmogus, negalintis visur suspėti ir padaryti viską idealiai. Kartais galiu nuvilti Tave, bet aš tai darau tikrai netyčia, aš tik turiu žmogiškas ribas.

Nepyk, kad kartais atsisakau „itin svarbių“ dalykų, vardan to, kad pailsėčiau ir atgaučiau jėgas. Aš kartais išsikraunu ir man reikia laiko, kad pasikraučiau... Kiek? Nežinau... Žinau, Gyvenime, norėtųsi, kad būčiau Amžinasis Variklis, bet aš esu tik Gyvas žmogus...

Matau, kad nuliūdai, bet tikiu, Gyvenime, kad viduje esi stiprus ir gali tai atlaikyti. Tu klausi, kas negerai su man siųstais „svarbiais“ žmonėmis. Su jais viskas yra gerai! Aš juos nuoširdžiai myliu ir priimu. Aš noriu tik, kad suprastum, kad kartais aš turiu nubrėžti ribas ir galiu turėti savo nuomonę, bei požiūrį. Aš irgi turiu savo jausmus, kurie gali būti kitokie, nei „svarbių“ žmonių.

Šitie žmonės ir aš lygiai tokie pat svarbūs vienas kitam. Gyvenime, noriu, kad žinotum, kad elgiuosi tam tikru būdu ne todėl, kad esu užsispyręs ir noriu kažką įrodyti, bet todėl kad aš tiesiog esu kitoks. Kaip kiekvienas žmogus – savitas ir ypatingas. Aš prašau, Gyvenime, nustok manim manipuliuoti ir traukti į žaidimą „Tu privalai. Taip daro visi žmonės. Liksi vienišas ir bejėgis.“

Gyvenime, juk aš galiu būti laimingas, būdamas savimi! Turėdamas savo norus ir įpročius. Turėdamas savo jausmus ir gyvenimo patirtį. Labai prašau, priimk mane tokį, koks aš esu. Juk aš esu toks pats, kaip ir kiti „svarbūs“ žmonės, nes mes tik Žmonės! Sutinku, mes visi skirtingi. Vieni pateikia daugiau iliuzijų apie savo gyvenimą, kiti – mažiau. Vieni labiau naudojasi savo Galia, kiti-mažiau. Vieni atviri pasauliui, kiti – bėga nuo jo. Tačiau kaip bebūtų, mes tik Žmonės, o ne Dievai.

Parašiau tai ir nusišypsojau. Pagavau save galvojant, kad kartais elgiuosi, kaip Visagalis. Taip, taip, kaip Visagalis, manantis, kad pasaulis be manęs sugrius. Kad jei kažko nepadarysiu, sugrius žmonių gyvenimai. O jei kažką ypatingą padarysiu, pakeisiu žmonių likimus. Na, gerai, gal viena, kitą ir pakeisiu Bet tikrai ne Visų! Taip, žmonėms kai kurie dalykai gali sukelti pyktį ir nepatogumus arba didelį džiaugsmą, bet šie jausmai praeis taip pat greitai, kaip ir atsirado. Juk pasaulis nuolat keičiasi ir žmonės keičiasi kartu su juo.

Ar tikrai galima būti Amžinu varikliu, būnant Gyvu Žmogumi?
Gyvenime, myliu tave labai stipriai ir žinau, kad rūpiniesi manimi, linkėdamas man visa ko geriausio. Prašau tave tik vieno – leisk man būti savimi santykyje su svarbiais reikalais, svarbiais žmonėmis ir svarbiu Tavimi. Leisk man gyventi savo ritmu ir jaustis laimingu. Apkabinu.

Aš. Paprastas Žmogus.