Dirbu nuo studijų laiku mėgiamą darbą. Jame išmokau visko. Visi bendradarbiai mūsų skyriuje dauguma klausimų kreipiasi į mane. Aš myliu savo darbą su visais jo trūkumais ir privalumais. Bet neseniai kita darbovietė pasiūlė naują darbą. Kadangi buvo susikaupę daug nuoskaudų, jaučiausi nevertinama darbe, atrodė kad vadovai nemato, kad dirbu ne tik nuo 8 iki 17 val., bet pasilieku gerokai ilgiau, ateinu savaitgaliais į darbą. Atiduodu savo laisvą laiką vien darbo atlikimui.

Tai parašiau atleidimo prašymą. Ir jau antrą dieną pradėjau dėl to gailėtis. Visi bendradarbiai nuo to atkalbinėja. Sako, kad turėčiau pasikalbėti dar su vadovu ir pasilikti. O aš nežinau, ką man daryti. Šiame darbe išmokau daug, patyriau gerų dalykų, turiu nuostabų kolektyvą, didelį atlyginimą. Kas manęs laukia kitur - nežinau. Nežinau ar verta nueiti pas vadovą ir paprašyti pasilikti. Bet jei lengva ranka pasirašė atleidimo prašymą, gal esu nereikalinga ten? Prašau padėkite.

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas

KAIP ATŠAUKTI ATLEIDIMO PRAŠYMĄ?

Atsakau darydamas prielaidą, kad jūs iš tiesų mylite savo darbą. Apie tai byloja ne tik frazė "myliu savo darbą su visais jo trūkumais ir privalumais", bet ir labai daug komplimentų, kuriuos jūs jam skiriate: "išmokau daug, patyriau gerų dalykų, turiu nuostabų kolektyvą, didelį atlyginimą". Taigi, savo darbą mylite pagrįstai.

Tačiau kas gi atsitiko, kad jūs parašėte atleidimo pareiškimą?

Iš jūsų laiško matosi, kad išlindo nuoskauda. Šis jausmas iš tiesų pasirodo nelauktai ir netikėtai, todėl vargu ar galima sakyti gramatiškai teisingai: "pasijutau įskaudinta". Ne, nuoskauda ne iš tų jausmų, kuriuos mes imame jausti ar nejausti. Ji būtent atsitinka, nes jos esmė - poreikis būti įvertintam, mylimam. O tokie poreikiai mūsų galvoje neegzistuoja grynu pavidalu, kaip alkis ir troškulys.

Mums gėda sakyti: "noriu, kad mane gerbtų ir mylėtų". Mes atrandame šį poreikį dažniausiai per negatyvą: kai pasijuntame aukomis. Kažkas mus nuskriaudžia. Mus ignoruoja. Kitus įvertina, o mus praleidžia. Nepalieka mums šventinio torto gabalo. Pamiršta mūsų gimtadienį. Neateina į pasimatymą. Nepastebi, kaip mes išsikrauname uždirbdami pinigus šeimai. Nemato mūsų herojiško darbo. Ir staiga tai atsitinka nuoskauda. Mes akimirksniu virstame įsižeidusia auka.

O kadangi šis jausmas užeina labai greitai ir netikėtai, mes neišlaikome blaivaus proto. Nuoskauda verčia mus elgtis impulsyviai. Tarkime, išeiti trenkus durimis. Nusisukti ir nekalbėti. Kurti baisaus keršto planus. Kada nors vėliau mes gailimės dėl šio elgesio.

Jis yra naudingas mums nebent vaikystėje, kuomet tėvai ar draugai pamatę mūsų nuoskaudą skubėdavo taikytis ir atsiprašinėti, prisimenate: "Tu ką, įsižeidei? Tu ko tokia susiraukusi sėdi? Tai ko dabar tyli? Baik, aš pajuokavau".

Ir mes kurį laiką dar išdidžiai tylėdavome, kad skriaudėjas nemanytų, jog mums tai nerimta. Ir kad neatsipirktų per pigiai. Kad pradėtų atkalbinėti mus susiraukti. Kad parodytų, jog dėl mūsų pasiruošęs kiek nusižeminti. Tuomet po kiek laiko atleisdavome.

Jūsų situacija, žinoma, susijusi ne su vaikyste. Jūs realiai daug dirbote. Tačiau sąsajų su vaikyste galima ieškoti. Juk tai, kaip jūs paskutiniu metu dirbote: daug ir be poilsio - pasirodo, nebuvo vien jūsų darboholizmas ir aukšti reikalavimai sau. Ne, jei tai būtų tik todėl, kad jūs mėgstate dirbti, jūs neįsižeistumėte, kad jūsų nepastebi. Jūs sakytumėte: "šis darbas reikalingas pirmiausiai man pačiai".

Tai, kad jūs užsigavote, rodo, kad jūs savo elgesiu sakydavote: "matai, kiek daug aš dirbu? Matai? Nieko to nematai, bejausme tu kiaule! Tau nė motais, kaip aš stengiuosi! Aš tau tuščia vieta !"O po to atėjo skausmingai- saldus aukos jausmas. Tai atsitiko. Ir jūs kaip vaikystėje, parodėte vadovui: "tau manęs nereikia?- tuomet ir man tavęs nereikia!"

Taigi, kas iš tiesų vaikystėje elgėsi su jumis neteisingai, kas jūsų nemylėjo ir nevertindavo? Galbūt, šis žmogus kaip tik ir stovi už jūsų vadovo figūros? Galbūt ne vadovui, o tam žmogui adresuotas jūsų pareiškimas? Permąstykite, ar tai galėtų būti tiesa.

Jeigu tai tiesa, tuomet jums padėtų įsivaizduojami žodžiai, pasakyti savo vaikystės skriaudėjui: "pamatyk mane, pasakyk, kad aš gera, kad su manimi viskas tvarkoj, kad tu man dėkingas, kad tu mane matai ir vertini!". O po kiek laiko jums bus reikalingi kiti žodžiai: "Ačiū už tai, ką gavau iš tavęs".

Juk apkaltinus tėvus, prisiminus visas jų skriaudas lengviau nepasidaro. Aukos vaidmuo negydo. Tačiau jei po nuoskaudos ateinantis priėmimo jausmas padeda pajusti dėkingumą - tėvai ne tik mus traumuoja, bet ir duoda mums gyvybę.

O jūsų darbdavys ne tik jus skriaudžia, bet ir duoda jums galimybę užsidirbti ir įgyti patirties. Jis neprivalo šaukti: "kokia tu man reikalinga!" Jis davė jums galimybę, ir jūs galite ją priimti ar atmesti. Priėmimas akimirksniu pereitų į dėkingumą.

Ši stebuklinga transformacija - iš nuoskaudos į dėkingumą - turi gydantį poveikį. Ir jūsų darbo situacija gali stebuklingu būdu padėti jums ir užgydyti vaikystės skriaudas, ir pagerinti santykius su vadovu. Jūs pasiruošusi padėkoti, nes iš tiesų labai nuoširdžiai vertinate savo darbą. Ir visiškai nesvarbu, kad pasikarščiavusi jūs buvote sugrįžusi į vaikystę.

Jūsų pareiškimo vadovui tekstas turi vieną žodį, kuris turi dvi prasmes: "atleidimas". Jūs rašėte, kad norite būti atleista iš darbo. Jums tereikia pakeisti prasmę ir pasakyti, kad prašote atleisti ne jus, o jums. Už tai, kad parodėte nedėkingumą.

Manau, kad tai įmanoma, jei tik jūs per tą laiką, kol ėjo link jūsų šis atsakymas, nepadarėte to pati.

Sėkmės jums.
Pagarbiai,
Olegas Lapinas

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (58)