Buvau iš tų žmonių, kuriems lyg ir viskas sekasi, bet laimės ir dėkingumo likimui už gaunamas dovanas nejaučiau. Sėkmingai baigtos studijos, mėgstamas darbas, vedybos su beprotiškai mylimu žmogumi, gimęs vaikutis... Viskas klojosi kaip pagal sukurptą vadovėlinį sėkmės planą.
Atrodė, kad taip ir turi būti - tiesiog gyvenimo norma ir net nesusimąstydavau, kad gali būti kas nors kitaip, kad gyvenime kas nors gali nutikti bloga. Ir atrodė, kad gyvenimas galėtų būti dar geresnis: dar naujesnis automobilis, dar daugiau kelionių, dar didesnis butas...
Žinoma, ta diena, kai mano idealus pasaulis sudrebėjo, visgi atėjo. Man neseniai buvo suėję 29 metai, kai išgirdau, kad rimtai sergu. Iš pradžių negalėjau patikėti, kad tie gydytojo žodžiai skirti man, vis sukosi mintis, kad tai ne tiesa, nesusipratimas, prastas pokštas...
Bet liga buvo realybė, kuri pakeitė mano gyvenimą ir mane pačią. Kai atėjo suvokimas, kad sergu, pykau ant viso pasaulio, bet tuo pačiu suvokiau kokia laiminga buvai prieš susergat ir kad daugelio dalykų gyvenime nevertinau, o priėmiau kaip savaime suprantamą dalyką.
Galiu dabar drąsiai sakyti, kad panelė Fortūna man gyvenime tikrai šypsosi ir esu dėkinga, kad nepamiršo apie save priminti... Kaip niekada esu laiminga, kad esu sveika, kad mane supa mylimi ir brangūs žmonės.
Savo istorija noriu priminti, kad vertintumėme tai, ką turime čia ir dabar. Branginkite mylimus žmones, nes jie ir yra didžiausias gyvenimo turtas.
V.
