Buvau ką tik baigusi studijas ir ilgus mėnesius nesėkmingai ieškojau darbo. O čia dar išsiskyriau su vaikinu... Prie viso to, šeimininkai sugalvojo parduoti butą, kurį iš jų nuomojau – per mėnesį turėjau iš jo išsikraustyti. Tik kur? Tik už ką išsinuomoti kitą būstą, kai reikia į priekį sumokėti bent už du mėnesius?
Nesu ta, kuri būtų linkusi dejuoti ir skųstis į kairę ir dešinę. Net nuo tėvų, žinodama, kaip jie dėl kiekvienos mano nesėkmės ar problemos jaudinasi, stengiausi savo bėdas nuslėpti. O ir kuo jie man galėtų padėti, gyvendami kitame Lietuvos krašte ir patys vos durstydami galus – nebent prikrautų pilną tašę daržovių iš savo daržo.
Taigi, nutariau kapstytis pati. O kad nenueitų perniek draugės įpirštas ir ne itin noriai perskaitytas pozityvaus mąstymo vadovėlis, vieną rytą peržengiau per savo įsitikinimus, kad tik pats žmogus savo rankomis gali susikurti savo gerovę, mažame balkonėlyje atsisėdau lotoso poza, užsimerkiau ir pasakiau nė tai sau, nė tai kažkam aukštybėse: „viskas, užteks čia murdytis pūvančiam vandeny – laikas eiti į priekį. Ir būtent nuo šios akimirkos man pradės sektis. Aš rasiu darbą, butą. Ir apskritai – atsiųsk man, Dieve, karvelį“.
Nežinau, ar tai buvo atsitiktinumas, ar mano nusistatymo rezultatas, bet tą pačią savaitę, prekybos centro aikštelėje, lipdama į draugės automobilį, kažką paspyriau koja. Ir užuot nekreipusi dėmesio, vis dėlto vėl išlipau, atsitūpiau, ir iškrapščiau... piniginę – matyt, ją kažkas buvo pametęs sėsdamasis už vairo ir nepastebėjęs prietemoje. O dar ir lijo...
Niekada gyvenime man nepasisekdavo nieko rasti. Net jokioje loterijoje nesu laimėjusi nieko daugiau kaip tik litą ar eurą. O ir koks gi tai laimėjimas, jei tesugrįžta pinigai, išleisti perkant loterijos bilietą? Žodžiu, net sulaikiusi kvapą ir drebančiais pirštai atsegiau savo radinį. Nebuvo ten tų pinigų kažin kiek, bet ir ne mažai. Mano masteliais tikrai nemažai. Pluoštas eurų ir krūva lojalumo kortelių.
Bet svarbiausia - pūpsojo asmens dokumentas, vairuotojo pažymėjimas, banko kortelė. Na ir keletas apsipirkimo kvitų. Taigi, buvo absoliučiai aišku, kieno piniginę radau. Draugė žiūrėjo į mane klausiamu žvilgsniu – ką gi ruošiuosi daryti. O man net mintis nekilo pasilikti ją sau. Galvojau, nuo ko pradėsiu to N.N. paieškas.
Vyruką surasti nebuvo sunku – jis turėtų padėkoti savo tėvams, kad gavo tokį neįprastą, niekada negirdėtą vardą. Visagalis internetas kaip mat išmetė man visą reikalingą informaciją. Ir jau tą patį vakarą savo telefone aš išgirdau šiurkštoką, duslų jo bosą.
Nereikia net sakyti, kaip žmogų nudžiuginau. Neilgai trukus jis atlėkė į sutartą vietą ir apdovanojo mane nemenka radybų suma. Dar pridėjo dovanėlę – firmos, kurioje dirbo, produkcijos rinkinį. Buvo senyvas, didelis, nerangus - kažkuo panašus į mano senelį, kai šis buvo tokio paties amžiaus. Sako,- „nerandu žodžių, kaip tau padėkoti. Poryt turiu išskristi į verslo kelionę į Suomiją. Lėktuvo bilietai jau nupirkti, apmokėtas viešbutis, išnuomotas automobilis. Neįsivaizdavau, ką būčiau daręs be viso šito,- ir pamosavo sau prieš nosį atgautąja pinigine. O tada pridūrė: - klausyk, jei tik galėčiau kuo nors padėti...“
Ir čia aš vienu įkvėpimu išpyškinau, kad ieškau darbo. Ar turiu kokį nors diplomą? Patirties? Taip, diplomą turėjau. Bet patirties... Tik keletas vasaros darbelių kurorto kavinėje, tad nesiskaito. Bet N.N. užsirašė mano telefono numerį ir pažadėjo grįžęs iš komandiruotės pasižvalgyti, ką galėtų man sugalvoti bei pasiūlyti.
Ir sugalvojo. Mano diplomas visai tiko naujai kuriamo skyriaus tarnybai. Tad jau už poros savaičių turėjau darbą, kurį štai dirbu jau šeštus metus ir galiu pasakyti, jog tai – mano svajonių darbas. Gaunu gerą algą, esu vertinama. Turiu galimybę daryti karjerą (iš pradžių tik pavadavau savo skyriaus vadovę, kai ji išėjo vaiko auginimo atostogų, vėliau tapau kito skyriaus vadove).
Tiesa, dabar ir pati tuoj išeisiu auginti vaikelio, nes darbe susipažinau su vaikinu, kuris užkariavo mano širdį, ir už jo ištekėjau. Ir buto jau nebesinuomoju – įsigijome nuosavą. Esu laiminga, jaučiu, kad realizuoju save, džiaugiuosi kiekviena savo gyvenimo diena. Fortūna man šypsosi...
N.
