Mano sėkmės istorijai lygiai 1,2 mėn. Iki tol man tik atrodė, jog man sekasi. Pasisekė gerai baigti mokyklą, universitetą, sutikti svajonių vaikiną, o dabar jau vyrą. Buvo laikai, kai darbas mane ne puošė, o atvirkščiai sekino ir statė sieną tarp artimiausiu žmonių. Bet tada atrodė, jog visi taip gyvena, visi skuba uždirbti, kad šeimai nieko netruktų, nors šeimai visai ne šito reikėjo.
Trumpai tariant, mano gyvenimas tekėjo sava vaga, be pasikeitimų, kol vieną pavasario rytą sužinojau, jog netrukus būsiu atsakinga už svarbiausią savo gyvenimo gyvybę. Mano sūnui 1,2 mėn. Jis yra ta Dievo siųsta laimė, kuri parodė, jog džiaugtis reikia iš mažiausių smulkmenų, vertinti labiausiai reikia šeimą, nes tik ji tave priims ir supras.
Jeigu reikėtų parašyti dienos sėkmės receptą, jis būtų toks: Atsikėlus ryte nusišypsoti (nes Dievas Tave pažadino), pabučiuoti savo artimą žmogų, apsidairyti aplinkui ir pasakyti „šiandien manęs laukia ypatinga diena“ ir padaryti ją tokią. O kokia ji bus, tai jau Jūsų fantazija.
Ir pabaigai: viskas kada nors baigiasi, bet išgyventos emocijos lieka iki gyvenimo pabaigos. Tegu jų būna kuo daugiau.
