Siūlo pamatyti kitokį Vilnių: kai kurie sovietmečio rajonai geresni už šiandieninius

„Vilnius tikrai yra labai gera vieta gyventi, džiaugiuosi, kad gimiau, augau ir dar esu čia“, – sako „šiltą“ vietą banke palikęs ir nemokamas ekskursijas po Lietuvos sostinę pradėjęs organizuoti Albertas Kazlauskas.

A. Kazlauskas niekada gyvenime nesvajojo tapti gidu. Po mokyklos jis turėjo mintį ateitį sieti su menais, tačiau jos atsisakė ir pasirinko saugesnę karjerą ekonomikos srityje. Tačiau monotonija darbe jaunuolį privertė viską mesti, o po radikalių gyvenimo permainų jis rado savo nišą. „Aš dabar gyvenu labai įdomų gyvenimą“, – tikina pašnekovas.

DELFI tęsia straipsnių ciklą „Mano drąsi istorija“ apie žmones, kurie savo laimę susikūrė patys ir vardan jos nepabijojo drąsių pokyčių.

Pabuvo ugniagesiu

A. Kazlauskas pasakoja, kad baigęs mokyklą pasirinko ekonomikos studijas. Be to, jaunuolis pagalvojo apie tai, kaip pats save galėtų išlaikyti studijuodamas. Kai kiti žmonės studijas derina su padavėjo ar pardavėjo darbu, pašnekovas pasuko kiek neįprastu keliu.

„Vasarą, kai baigiau mokyklą, buvo renkama paskutinė grupė į ugniagesių gelbėtojų kursus, kurie truko vos 2 mėnesius. Po to jie buvo prailginti iki 9 mėnesių. Tad tą vasarą pasistengiau įgyti profesinį išsilavinimą, o studijų metu dirbau ugniagesiu, nes darbas pamaininis, išeidavo neblogai suderinti studijas ir darbą“, – pasakoja A. Kazlauskas.

Dvi paros per savaitę, tiek darbe turi praleisti ugniagesiai. Studentui tai tinkamas darbas, tačiau A. Kazlauskas sako niekada nesiejęs ateities su šia profesija.

„Darbas yra juodas, purvinas. Reikalauja daug sveikatos, žaloja ją. Todėl čia buvo laikinas sustojimas. Bet išdirbau tris su puse metų, teko paveikti įdomių dalykų, gesinau kelis paveldo objektus, kuriuos aprašiau savo knygoje“, – sako A. Kazlauskas, kurio parašyta knyga „Vilniaus gatvės gyvos. Gidas po miesto periferiją“ prieš mėnesį pasirodė parduotuvių lentynose.

Pašnekovas pasakoja, kad ugniagesio darbą paliko vos baigęs studijas ir atgal nesigręžiojo, prie šios profesijos sugrįžti neplanuoja.

Saldžialiežuvauti nepatiko

Po studijų jis pasirinko nekilnojamojo turto brokerio darbą, tačiau vos ne iškart suprato, kad ši karjera tikrai ne jam.

„Tame darbe reikia labai daug saldžialiežuvauti. Man iš principo nepatinka, kai žmonėms reikia ką nors kišti per prievartą“, – priežastis aiškina jaunuolis.

A. Kazlauskas taip pat sukritikavo brokerių ruošimą ir tai, kaip norima, kad jie žvelgtų į šią profesiją.

„Tai yra pardavimai, bet pardavimai, kurie kalba apie labai rimtus dalykus, tai yra brangų nekilnojamąjį turtą. Man atrodo, tokie principai, kaip viskas vykdoma – neteisingi.

Keista, kad kai įsidarbini, tave iškart moko parduoti turtą, kuris kainuoja kelis šimtus tūkstančių, bet negauni jokių žinių apie tą turtą, kas tai yra, kokia situacija yra rinkoje. Moko tiesiog parduoti ir įkišti.

Žmonės pradeda tokį darbą dirbti ir jie iškart pardavinėja, bet nežino, ką jie pardavinėja. Tai kenkia ir patiems klientams, kurie vėliau kreipiasi į brokerius, bet tie brokeriai nieko nesupranta“, – teigia A. Kazlauskas.

Nuėjo į banką

Po pirmojo nesėkmingo bandymo, jaunuolis įsidarbino viename dideliame banke.

„Darbas buvo visai geras, stabilus, šiltas, bet, aišku, monotoniškas“, – prisimena A. Kazlauskas ir priduria, kad atlyginimas jį taip pat tenkino.

Pašnekovas pasakoja, kad darbas nebuvo keliantis daug iššūkių. Bendrauti su klientais jam nereikėjo, visą dieną plaukdavo užduotys, kurias jis turėjo atlikti. Kaip privalumą A. Kazlauskas įvardina tai, kad dirbdamas galėjo užsidėjęs ausines klausyti muzikos ar net žiūrėti kokią nors laidą.

„Bet monotonija yra labai didelė. Tada nusprendžiau, kad noriu kažką keisti. Kaip jaunam žmogui norėjosi daugiau laisvo laiko negu mėnesio atostogų per metus. Norėjau labiau valdyti savo gyvenimą.

Man tikrai nebuvo priimtina, kad kiekvieną dieną, nuo pirmadienio iki penktadienio, nuo 8 iki 6 turiu būti darbe. Galvojau, kad jaunas dienas norisi praleisti truputį laisviau“, – sako A. Kazlauskas.

Išsitraukė gido pažymėjimą

Tiesa, dar dirbdamas banke jaunuolis gavo gido pažymėjimą, kuris metus pragulėjo stalčiuje, tačiau pravertė po pusantrų metų palikus darbo vietą banke.

„Niekada gyvenime negalvojau, kad vesiu ekskursijas. Pamačiau skelbimą Gedimino prospekte, užsirašiau į gidų kursus, pusę metų palankiau, man visai patiko, sudomino Vilnius. Po to pradėjau gilintis pats, po truputį, labai iš lėto. Ir tik kai išėjau iš darbo banke, pradėjau rimtai gidauti. Tai buvo 2015 metų vasara“, – sako A. Kazlauskas.

Pirmą ekskursiją A. Kazlauskas pravedė draugams, aprodė Užupį. Šie pasiūlė jam sudaryti maršrutą Naujininkuose, nes šiame rajone sudėtinga rasti žmogų, kuris ten vestų ekskursijas.

„Kadangi iki šiol gyvenu Naujininkuose, tokį iššūkį priėmiau, sakau, gerai, man bus labai įdomu, nes tai rajonas turi savo stereotipus ir gana neigiamą nuomonę visuomenėje, tai aš sudariau tą maršrutą, įvyko keletas ekskursijų ir žmonėms tikrai labai patiko“, – pasakoja A. Kazlauskas.

Išaugo į didelį projektą

Taip galų gale gimė projektas „Gatvės gyvos“, apie kurį neabejotinai yra girdėjęs ne vienas vilnietis. Šiandien socialiniame tinkle „Facebook“ projekto puslapis turi per 11 tūkst. gerbėjų, o į ekskursijas susirenka šimtai žmonių.

„Ekskursijos vyksta visus metus, vasarą 4, o žiemą 1 arba 2 kartus per savaitę. Ekskursijos yra viešos, paskelbiam, kad, tarkim, ketvirtadienį 17 val. pradėsime ekskursiją po Antakalnį.

Nėra jokių registracijų, jokio startinio mokesčio, jei nori, gali ateiti į sutartą susitikimo tašką. Mes einame, aš pasakoju, atrandam naujų dalykų.

Jei kas nori ir kam patiko, pačioje pabaigoje gali palikti arbatpinigių, nes ekskursijos nemokamos ir nefinansuojamos, todėl paliekama galimybė palaikyti gidą“, – apie koncepciją pasakoja A. Kazlauskas.

Šis projektas didelio susidomėjimo iškart sulaukė neatsitiktinai. Jaunas gidas nusprendė neiti jau pramintais takais, nevedžioti žmonių po senamiestį, o pasukti ten, kur anksčiau niekas turistų nesivesdavo – į Vilniaus rajonus.

„Rajonuose yra labai daug istorinio tyrinėjimo spragų, labai mažai informacijos apie juos yra prieinama viešai. Pavyzdžiui, paieškokite internete informacijos apie Naujininkus, Panerius, naująją Vilnią arba Žirmūnus, tos informacijos yra mažai, o ekskursijos apskritai beveik ten nevyksta. Tai žmonės tikrai būna nustebę ir daug ką išgirsta pirmą kartą“, – sako A. Kazlauskas.

Darbo daug

Tiesa, sudaryti įdomų maršrutą rajone nėra paprasta, pašnekovas pasakoja, kad rimtai tuo užsiėmęs užtrunka mėnesį. Visų pirma bando susirasti įdomybes internete, tačiau čia informacijos dažniausiai būna labai mažai, po to skaito knygas, pats vaikšto po rajonus.

„Jei knygose nieko nėra, tada keliauju į archyvus, tyrinėju kartografinę medžiagą, senas nuotraukas, galų gale yra gyventojų atsiminimai. Dažniausiai iš įvairių šaltinių susidaro bendras vaizdas, kadangi objektų laikmečiai skirtingi.

Imant tuos pačius Naujininkus, yra geležinkelio stotis, kuri grąžina į XIX a., yra Taksi parkas, kuris grąžina į sovietmetį ir 8 dešimtmetį, yra pakelės koplytėlė, kuri grąžina į XVIII ir XIX a. sandūra. Apie kiekvieną objektą tenka gana skirtingai ieškoti informacijos“, – apie savo darbą kalba A. Kazlauskas.

Paklaustas, ar užtenka pinigų, kuriuos žmonės po ekskursijos palieka kaip arbatpinigius, pašnekovas tikino, kad tai nėra vienintelis pajamų šaltinis, jis už 70 eur. praveda privačias ekskursijas, kartais aprodo Vilnių ir užsieniečiams.

„Iš šių kelių sričių susidarau šiokią tokią savo algą. Aišku, yra sezoniškumas, tai nėra darbas banke, žiemą gali gauti gerokai mažiau, bet vasaros viską atperka.

Užsieniečiams dar ruošiu paslaugos paketą, kur priimčiau juos visai dienai. Atvykstantis užsienietis dažniausiai keliauja į Senamiestį, jam siūloma pasigrožėti mūsų paveldu miesto centre, bet aš norėčiau parodyti kiek kitokį Vilnių, tokį, kokį rodau vietiniams žmonėms, kad pamatytų ir gamtos, ir blokų, ir paragautų tikro lietuviško maisto. Galų gale pavažiuotu troleibusu“, – pasakoja A. Kazlauskas.

Gidas priduria, kad prie dabar esančių 17-os maršrutų Vilniaus rajonuose neabejotinai prisidės dar daugiau, ekskursijos vyks Pavilnyje, Verkiuose, Viršuliškėse: „Tikrai bus Lentvaris. Galbūt kada nors bus Trakai“.

Prieš mėnesį A. Kazlauskas visas savo ekskursijų istorijas sudėjo į knygą, kuri papildyta istorinėmis nuotraukomis, žemėlapiais: „Tai tokia knyga, kurią žmogus pasiėmęs gali pats išeiti ir pasivaikščioti po Vilnių.“

Vilniumi žavisi

Pats A. Kazlauskas tikina, kad Vilniumi jis labai žavisi ir vardina jo privalumus: „Vilnius pats savaime yra labai stiprus rytų Europos istorijos ir kultūros koncentratas. Čia galime pamatyti tiek rytų kultūros įtakos, tiek vakarų.

Be to Vilnius yra žalias miestas, per 15 minučių tu gali nusigauti iki miško, ką irgi būtinai reikia rodyti užsieniečiams. Daugelis pradeda vertinti žalumą ir Vilnius vis dar nėra labai tankiai užstatytas. Aišku, medinė architektūra už senamiesčio ribų labai įdomu.“

Pašnekovas taip pat tikina, kad sovietmečiu pastatyti Vilniaus rajonai dažnai yra gerokai nuvertinti ir neatrasti.

„Kalbant apie blokinius daugiabučius, jų istorija irgi įdomi. Dabar įprasta viską nurašyti, kad viskas yra blogai ir neįdomiai pastatyta. Bet kiekvienas sovietmečiu statytas rajonas turėjo savo idėją, koncepciją ir kitą kartą ji tikrai būna labai įdomi ir verta dėmesio.

Kai kuriais urbanistiniais aspektais tie rajonai yra tikrai geresni negu šiandien statomi, jeigu palygintumėte Perkūnkiemį su Lazdynais, aišku, kad Lazdynai yra įdomesnis ir ilgaamžiškesnis rajonas“, – sako A. Kazlauskas.

Jūs taip pat galite papasakoti apie drąsų savo žingsnį, kuris tapo tikru išsigelbėjimu nuo streso, įtampos ir blogos savijautos? Galbūt pavargote nuo miesto šurmulio ir iškeitėte viską, ką turėjote, į gyvenimą kaime? O gal dėl nuolatinės įtampos atsisakėte darbo ir pasinėrėte į kūrybą? Žengėte kitą drąsų žingsnį, kuris atvėrė duris į sėkmę, laimę ir gerą savijautą? Parašykite savo istoriją mums el. paštu [e-mail] su prierašu „Mano drąsi istorija“ arba papasakokite savo istoriją apačioje teksto esančiame laukelyje! Galbūt jūsų patirtis įkvėps kitus pokyčiams ir padės nugalėti gyvenimą niokojantį stresą!