- Papasakokite apie save, kas esate, ką gyvenime veikiate?
- Esame pora, vienijanti visą Lietuvą. Pauliaus (28 m) gimtasis miestas Ukmergė, o Vilmos (26 m) Telšiai. Abu mokėmės Vilniuje, ten ir susipažinom. O dabar gyvenam Klaipėdoje. Tiksliau, ne tik Lietuvą vienijantys, bet ir kitas lietuvių pamėgtas šalis. Kurį laiką dirbome Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje bei Kipre. Gyvendami Kipre svarstėm, kur nutūpti ilgėliau, kai grįšim į gimtinę. Kipro saulė ir jūros ošimas nunešė mus į Klaipėdą. Čia ir apsistojom. Įsigijom savo būstą. Paulius dirbo Norvegijoje, o Vilma Lietuvoje.
- Kaip sugalvojote tokią kelionę?
- Nors Klaipėdos saulė ne tokia kaitri, kaip Kipre ir lepino tik vasaromis, tačiau jūros malonumais džiaugdavomės dažnai. O ir žmonės čia labiau atsipalaidavę nei kituose Lietuvos miestuose. Tačiau pasiilgom palmių, egzotikos, neatrastų kraštų ir kultūrų.
Ilgai svajojom, gvildenom mintį, kaip norėtume aplankyti dar nematytas žemes. Pradėjom svajoti garsiai, nors dar tiksliai nieko nežinojom. Bet kaip ten sakoma? Reikia svajoti garsiai! Taip ir darėm. Netyčiom vienas kitam prasitarėm, jog Lotynų Amerika ir yra ta svajonė. Po truputį pradėjom ruoštis: skaityti kitų keliautojų knygas, patyrimus bei patarimus, rinkti tinkamą įrangą.
- Kaip ruošėtės kelionei, koks jos biudžetas?
- Turime tiek pinigų, kiek mūsų paskaičiavimais reiktų minimaliomis išlaidomis pasiekti Argentiną. Jau esant čia mus labai nustebino kainos. Nors šalys yra daug mažiau pažengusios nei Lietuva, kainos tokios pačios ar net didesnės nei Lietuvoje. Tik Meksikoje tvarkėmės pavyzdingai ir per pirmąjį kelionės mėnesį abu kartu išleidome 400 eurų. O dabar padidėjusios išlaidos pradeda gąsdinti. Kuriame planus, kur savanoriauti ar pakeliui padirbėti, kad atstatytumėm mūsų biudžeto balansą.
Dėl taupaus keliavimo pasistengėme dar būdami Lietuvoje. Įsigijome tokią palapinę, kuri ir tropinius lietus, ir stipriausius vėjus atlaikytų. Taip pat įsigijome ir nešiojamą viryklę su puodais. Taip taip, kuprinės sveria tikrai nemažai. Kartais net nuo žemės atkelti sunku ir žygiuojant svilinančiame karštyje nugaras lenkia. Bet užtat džiaugiamės, kad visas gyvenimas telpa į 2 kuprines: miegojimo kilimėliai, miegmaišiai, palapinė, viryklė, kompiuteris, saulės baterija, lietaus rūbai, vilnonės kojinės, lūpinė armonikėlė, vaistinėlė, kompasas bei kitos smulkmės.
- Kokias šalis jau aplankėte?
- Kas labiausiai nustebino kiekvienoje šalyje?
- Meksika nustebino autentiškų patiekalų gausa bei žemomis jų kainomis. Daug išragavom, išbandėm. O ir meksikiečiai labai didžiuojasi savo virtuve. Kone kiekvienas paklaus: na, kaip jums maistas?
Prieš vykstant į Belizą manėme pamatysiantys išsivysčiusią šalį (na, bent tiek, kiek įmanoma Centrinėje Amerikoje). Tačiau pasirodė atvirkščiai. Kol kas labiausiai neišsivysčiusi mūsų aplankyta valstybė. Čia visi mini prekybos centrai valdomi kinų, jokios tvarkos ar taisyklių. Negana to, parduotuvėse maisto produktų galiojimų terminai pasibaigę ir kainos milžiniškos.
Gvatemala paliko didžiulį įspūdį savo gamta. Žaliuojantys kalnai, vingiuojančios upės, vulkanai, remiantys debesis.
Salvadoras pasitiko gerais žmonėmis ir neįtikėtinomis jų istorijomis. Banditų valdžią ir žmonių prisitaikymą prie jų galima prilyginti kiaulpienėms. Nešienaujamoje pievoje jos bando stiebtis iki dangaus. Tačiau tik paėmus seneliui dalgį į rankas ir kapojant jų geltonas galvas, po kurio laiko pienės auga tik tiek, kad išgyventų ir dalgis jų nebeliestų. Taip ir Salvadore žmonės prisitaikė prie nuožmių grupuočių. Stengiasi nepakliūti jiems į akiratį, tamsiu paros metu šiukštu neiti į lauką ar nenešioti jokių prabangių aksesuarų.
Hondūre praleidome tik vieną naktį, per kurią patyrėme žmonių dosnumą ir svetingumą. Mus nepažįstamuosius įsileido į savo namus, suteikė nakvynę.
Visas aplankytas šalis vienijo vienas ir tas pats labai labai šlykštus bruožas - šiukšlės. Šiukšlės gatvėse, namų teritorijose, prie bažnyčių, parlamentų, kaimuose ir miestuose. Kas jas degina gatvėse, o kas tiesiog šast tuščią pakuotę ten, šast šen. Niekas nesivaržo. Kol visas pasaulis leidžia milijonus rūšiuojant šiukšles, saugodami gamtą ir rėkia „save the nature, save rain forests“, mes pasakytume „educate people“.
Tačiau įžengus į Nikaragvą, pasitinka visai kitoks jausmas. Wow, kur tie kalnai šiukšlių? Čia daug tvarkingiau, švariau. Net mažytėj krautuvėlėj stiklinėje taroje nusipirkus coca colos buteliuką negali jo tiesiog pasiimti su savimi. Kol tara neatsidūrė griovyje, čia pat vietoje turinys perpilamas į plastikinį permatomą maišelį. Taip butelaitis lieka parduotuvėje, o ne bet kur numestas gatvėje.
- Kokių netikėtumų patyrėte?
- Kiekviena šalis mus pasitinka ir nustebina vis savaip. Antrą pažinties su Meksika dieną šalikelėje palei lagūną išvydome krokodilą.
Pamoka nr.1 išmokta: būti atsargiems šalia gėlo vandens telkinių. Pirmą popietę Belize susidūrėme su tarantulu. Ne veltui keliautojai šiose šalyse sako: prieš audamiesi batus būtinai juos apverskite ir papurtykite, gal koks skorpionas ar voras ten jau įsitaisęs ilsisi.
Pamoka nr.2 išmokta: pavojus tyko net ir prie namų slenksčio. Iki pasiekiant Gvatemalą neparagavom nė vieno lietaus lašelio. Tačiau ši šalis mus išmokė pamoką nr.3: visada su savimi turėk lietaus rūbus, nežinia, šią ar kitą minutę bus tas dienos pusvalandis, skirtas gausiam lietui.
Kažkaip atsitiko taip, jog atvykus į Salvadorą neturėjom nė vieno dolerio - vietinės valiutos. Iki šiol tai nebuvo problema, nes kiekvienas bankomatas priimdavo mūsų kortelę, tačiau La Libertad mieste - ne. Tai kainavo nemažai laiko ir nervinių ląstelių. Tik po kelių dienų pasiekę sostinę pagaliau radome tarptautinį bankomatą, kuris priėmė kortelę. Pamoka nr.4 visada turėk grynųjų. Geriausia dėdes Abraomą Linkolną, Andrew Jacksoną ar Benjaminą Frakliną, nes dolerius myli visi.
Apibendrinant visą kelionę, tikėjomės didžiausių įspūdžių iš įstabių vietų ir nerealaus grožio gamtos (kuri tokia ir yra), bet didžiausius prisiminimus palieka sutikti vietiniai žmonės. Naudodamiesi couchsurfing internetiniu puslapiu, turime galimybę pagyventi jų namuose ir pamatyti tikrąjį gyvenimą: kaip atrodo namai, ką jie valgo, kokiais norais ir svajonėmis gyvena, ką galvoja apie savo valdžią ar tradicijas. Taip pat kiekvieno susitranzuoto automobilio vairuotojas papasakoja apie savo ir kitų tautiečių gyvenimą šalyje. Mėgaujamės tuo, nes tokių dalykų nesužinosi gyvendamas viešbutyje, važiuodamas autobusu ar tiesiog kiurksodamas paplūdimyje.
Taip pat norėtume papasakoti ir apie savo kelionės puslapį facebook'e „Green Seahorse“. Sukūrėme jį jau prasidėjus kelionei ne tik dėl draugų ir artimųjų, kuriems smalsu, kaip mums sekasi, o asmeniškai pranešti ne visada užtenka laiko, bet ir dėl savęs. Nuoširdžiai ir atsakingai pasakojame savo įspūdžius, nes pasibaigus kelionei tai bus puikus būdas atgaivinti prisiminimus. Patys sekame daugybę keliautojų, tad galime teigti, kad mūsų puslapis yra vienas įdomiausių :) galbūt tai tik nuomonė, kuri yra šališka, nes čia mūsų svajonė, kurioje keliaujame ir gyvename taip kaip norime!