Per 60 dienų ji ketina įveikti 1100 kilometrų atstumą tempdama roges ir, jei pavyks, ji taps pirmąja moterimi iš Lietuvos, pasiekusia Šiaurės ašigalį, rašo outdoorjournal.us.
– Puikiai kalbate indiškai, suprantate sanskrito kalbą, Indijoje gyvenate daugiau nei dvejus metus. Papasakokite mums šiek tiek apie save. Kokia yra jūsų aistra? Kodėl ėmėtės to, ką dabar darote?
– Atvirai pasakius, Indija niekada nebuvo mano aistra, tai buvo likimas. Dabar negaliu savęs įsivaizduoti be jos.
Prisimenu vaikystės dienas, kai mano vyresnioji sesuo domėdavosi Indija. Tiesa, ne pačia Indija, o labiau jos filosofija. Aš tik gūžtelėdavau pečiais žiūrėdama į jos knygas. Mano senelis taip pat susižavėjo šia šalimi po to, kai devintajame dešimtmetyje ten apsilankė. Kai pradėjau domėtis Indija, jis tai teigiamai įvertino. „Žinai, tavo gyvenimas bus labai įdomus“, – tada sake jis. Taip ir yra.
Kodėl pasirinkau Indijos studijas? Na, mane domino skirtingos kultūros, folkloras ir gentys. Rinkausi tarp antropologijos ir orientalistikos. Pasirinkau pastarąjį variantą, nes jie taip pat siūlė galimybę mokytis kalbos. Mane žavėjo mintis mokytis senovinių kalbų, pavyzdžiui, sanskrito. Nors japonų kalbos studijos mano sąraše buvo pirmoje vietoje, niekada nesu pasigailėjusi, kad įstojau į Indijos studijas.
2010 m. gavau 1000 eurų Europos Sąjungos stipendiją metų studijoms Delio universitete. Tada ir pasidėjo mano asmeninė pažintis su šia šalimi. Šie metai buvo labai reikšmingi, nes atradau vieną iš savo aistrų – kalnus.
Meilę kalnams pajaučiau po kelionės motociklu į Manalį, kuri buvo labai varginanti. Važiavome daugiau kaip 20 valandų, o Manalis mus pasitiko gausybe sniego ir apledėjusiais keliais. Po šios patirties leisdavausi į nedideles keliones Himačal Pradeše – iki šiol tai mano mėgtamiausia atostogų kryptis.
Grįžau į Lietuvą, apsigyniau baigiamąjį bakalauro darbą ir pradėjau magistro studijas pagal Šiuolaikinių Azijos studijų programą Orientalistikos studijų centre. Gavau tarpdiscipilninių žinių apie šiuolaikinę Aziją. Prisidėjau prie draugų lietuvių Vilniuje ir pradėjau lankytis laipiojimo uolomis salėje. Prisijungdavau ir prie Žygeivių klubo organizuojamose išvykų.
Dar nebaigusi studijų gavau pasiūlymą dirbti Indijoje. Pabaigusi buvau nusiųsta dirbti iš Delio. Esu laiminga, nes tai buvo galimybė pritaikyti praktiškai dalykus, kurių mokiausi universitete, ir dirbti su lietuviais. Po šešerių metų studijų judėjau būtent ta kryptimi, kuria norėjau. Mano pareiga buvo pasirūpinti keliautojais iš Lietuvos, organizuoti turus, pasirūpinti apgyvendinimu viešbučiuose ir t.t.
Delyje įstojau į „Delhi Rock“ klubą – pirmą uždarų patalpų alpinizmo klubą Indijoje. Kartu su šio klubo nariais dalyvauju kelionėse, išvykose. Esu laiminga sutikusi šiuos žmones ir turėdama galimybę mokytis iš profesionalių alpinistų, laipiotojų ir trenerių tokių kaip Ganeshas Chhetri ir instruktorius Diwakeris Sharma.
– Kodėl Pietų ašigalis? Kokių tikslų siekiate?
– Aš sutikau Eirliani Abdul Rahman – savo laipiojimo partnerę, ekspedicijos idėjos autorę. Būtent ji įkalbėjo ir įkvėpė mane. Pastaruosius kelis mėnesius bėgiojau iš taško A į tašką B, ir kai manęs paklausė, ką norėčiau iš tikrųjų daryti, pasimečiau. Mintis nuvykti į Pietų ašigalį buvo lyg ženklas – man reikia pertraukas, bet ta pertrauka turi būti reikšminga. Eirlieni darbas su Nobelio premijos laureatu Kailash Satyarthi ir jos noras šią ekspediciją skirti išnaudojamiems vaikams mane paveikė emociškai.
Mokiau romų kilmės berniuką, kurio abu tėvai buvo kalėjime. „Kokia tavo didžiausia svajonė?“, – kartą jis manęs paklausė, kai skaitėme vaikišką knygelę.
Kurį laiką galvojau, ką gi turėčiau atsakyti 9-erių berniukui, kurio abu tėvai atlieka bausmę už prekyba narkotikais. Kartu su broliais ir seserimis jis gyveno prieglaudoje daugiau nei ketverius metus. Šie vaikai dažnai gėdijasi to, kad gyvena namų vaikuose. „Tik ne tai! Jei pasakyčiau klasiokams, kad gyvenu vaikų namuose, jie nebesielgtų su manimi kaip su lygiu“, – man sakė vienas paauglys.
Berniukas, su kuriuo kartu skaičiau knygą, buvo dar prastesnėje situacijoje dėl savo kilmės. Nepaisant talentų jis buvo diskriminuojamas ir niekada nebuvo skatinamas siekti savo svajonių išsipildymo. Taigi pamaniau, kad turėčiau kalbėti apie ką nors didingo.
„Nuvykti į Šiaurės ašigalį“, – galiausiai jam pasakiau. „Kur tai?“, – paklausė jis, žvelgdamas į žemėlapį. Aš bakstelėjau pirštu į žemėlapį. „Jis pažymėtas balta spalva... Ten turėtų būti labai šalta ir jis yra labai toli, tai tikrai didelis sumanymas“, – samprotavo jis ir ėmė skaičiuoti atstumą nuo Lietuvos iki Šiaurės ašigalio.
„Kokia tavo didžioji svajonė?“, – paklausiau jo. „Noriu remontuoti automobilius, noriu turėti didelį garažą su senoviniais automobiliais ir didelį biurą“, – svajone dalijosi berniukas. „Taip pat milžiniškas sumanymas“, – atsakiau ir tuoj pat suvokiau, kad ši svajonė šiam 9-mečiui išties yra didelis pasiekimas ir rimta kova.
Būtent tada pirmą kartą pagalvojau, kad noriu nuvykti į Šiaurės ašigalį, tačiau prieš ten vykdama turiu ruoštis ir pradėti, pavyzdžiui, nuo Pietų ašigalio, nes tai – puiki proga mesti sau iššūkį, įrodyti, kad didelės svajonės gali išsipildyti, jei esi pasirengęs aukotis.
Šiuo metu ieškau galimybės apjungti visas savo aistras, o ne daryti šiek tiek to ir šiek tiek ano. Pietų ašigalis būtų puikus atspirties taškas, nuostabi pradžia. Ar tai skamba per daug ambicingai? Tikrai taip. Po Pietų ašigalio turėčiau vykti į Šiaurės ašigalį. Šiaurės ašigalis buvo mano tikslas, o į Pietų ašigalį turiu nuvykti prieš tai.
Taip pat mane žavi galimybė iškelti Lietuvos vėliavą ten, kur tai jau yra padaręs mano tėvynainis Arvydas Avulis. Jei man pavyks tai padaryti, tapsiu pirmąja tai padariusia lietuve. Mūsų šalis maža, bet galime siekti didelių tikslų ir įrašyti juos į savo istoriją.
– Ketinate traukti iki 60 kilogramų sveriančias roges 60 dienų 30 laipsnių šaltyje. Kokio reikia fizinio ir psichologinio pasiruošimo šiai ekspedicijai?
– Ruošdamosios fiziškai konsultuojamės su profesionalais, sudarome asmeninius treniruočių tvarkaraščius. Taip pat planuojame išvykas, kurioms reikia panašių įgūdžių kaip ir kelionei į Šiaurės ašigalį. Pasitikiu savo fiziniu pasirengimu, pasitikiu savimi, savo instruktoriais ir mūsų gide Sarah McNair-Laundry, kurią pasirinkome.
Jauna moteris iš mažos šalies Rytų Europoje, dirbanti kelionių agentūroje, iš tiesų gali pasiekti Pietų ašigalį, gauti finansavimą ir paramą. Vis dėlto daugelis manimi netiki ir šaiposi, kai apie tai kalbu.
Ruošdamiesi psichologiškai atliekame tyrimus, kalbamės su panašios patirties turinčiais žmonėmis ir aiškinamės, kaip susidoroti su psichologiniais iššūkiais. Tai sunkus darbas. Tenka mokytis kontroliuoti savo mąstymą. Vertinu save kaip ganėtinai disciplinuotą ir save kontroliuoti sugebantį žmogų, turintį patirties rengiant turus keliautojams Indijoje. Suprantu, kad Pietų ašigalyje situacija yra kitokia. Aš tikiu, kad psichologiniam pasirengimui nėra nieko geresnio už asmeninę patirtį.
– Ar galite ką nors patarti jaunoms moterims, kaip jūs, besirengiančioms savo pirmajam rimtam gyvenimo nuotykiui?
– Ryžkitės jam! Atsakysiu „Keistuolių teatro“ fraze: „Juk labai svarbu norėti, pasistengti ir tikėti“.
