Smagu, kad mano jaunystės draugas neprarado humoro jausmo ir jam ypač būdingos autoironijos.
„Mes visi nebijojome būti juokingi, pasišaipyti iš savęs“, – sako apie savo kartą Romas.
„Nesi žmogus geležinis“
– Po traumos praėjo dveji metai. Ar jau atgavai jėgas?
– Labai norėčiau, kad taip būtų, deja, taip nėra... Dar sunku nueiti į virtuvę ar nulipti laiptais, o judėti reikia, nes kol dar judi, esi vaikščiojantis žmogus. Pirmus du mėnesius gulėjau lovoje kaip koks pagaliukas, mane vartė nuo šono ant šono. Nors skųstis negaliu – katiną ir save aptarnauju.
– Matau, prisidėjęs visokių treniruoklių. Mankštiniesi?
– Taip, pasidėjau, kad būtų po ranka. Žiūrėdamas televiziją ar klausydamas radijo mankštinu ranką ar koją. Kad ir koks būtų oras, stengiuosi vaikščioti, tad šis rajonas, kuriame dabar gyvenu, man labai tinkamas.
Naujamiestyje daug erdvės, dideli kiemai ir mažiau negu senamiestyje pažįstamų, kuriems reikėtų pasakoti, kaip man buvo negera ir kaip aš dabar atsigaunu. Čia mano paauglystės kiemai. Stebiuosi, kad čia niekas labai nepasikeitė. Kartais atrodo, kad grįžau penkiasdešimt metų į praeitį.
– Kas po traumos Tau padėjo atsitiesti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai? Depresija nebuvo apėmusi?
– Žinoma, apimdavo liūdnos mintys. Nesi žmogus geležinis... Visa tai labai paliečia, žeidžia... Kai tenka prašyti, kad tave apverstų ant kito šono, labai sunku su tuo susitaikyti.
Sulaukęs penkiasdešimties supratau, kad pasaulyje yra kažkas aukščiau. Taip atradau tikėjimą. Kadangi esame karta, auklėta ateizmo dvasia, įsivaizduojame, kad tikėjimas – tai tik poteriai, bažnyčios ritualai ir panašiai. Mano paties pavyzdžiai padėjo susivokti, kad yra Kūrėjas, Dievas, Didysis
Režisierius, kuris veda mus per gyvenimą. Tas tikėjimas manyje buvo jau visą dešimtmetį, bet negaliu sakyti, kad jis galutinai atrastas – dar esu tame kelyje. Jis mane palaikė ir dabar palaiko. Kitaip nelabai įsivaizduoju, kaip apskritai būtų galima viską iškęsti...
– Kodėl tik kažkam atsitikus žmogus supranta, kad yra aukštesnė jėga?
– Nesusimąstai, galvoji, kad tai atsitiktinumas. Pradėjęs grupuoti savo gyvenimo atsitikimus supratau, kad tai ne atsitiktinumai – negali tokie dalykai kartotis. Pavyzdžiui, turėjai žūti tuščiame name, bet staiga įeina žmogus tavęs aplankyti ir miegantį iš gaisro ištraukia...
„Turėjau per daug pretenzijų“
– Kai kurie Tavo kolegos sako, kad aktoriaus profesija labai nevyriška. Ką pats manai?
– Mūsų profesija labai tinkama terpė egoizmui ir narciziškumui auginti. Jokia kita profesija neturi tiek daug gundymų. Scenoje tu gražiais rūbais, daug šneki, pats sau labai dailus – ypač jaunystėje. Tai labai pavojinga specialybė.
Teatras – kolektyvinis menas. Su laiku ateina nusivylimas, nepasitenkinimas, kai supranti, kad nuo tavęs ne viskas priklauso... Partneriai, meno vadovas, jo požiūris į tave – visa tai veikia. Ateina žmonės dirbti į teatrą, ir prasideda ego varžybos, kuris pirmesnis.
– Visa tai pabodo, todėl išėjai iš teatro?
– Išėjau prieš dvylika metų, bet dar buvau grįžęs į savo gimtąjį Akademinį dramos teatrą – tokia buvo lemtis. Norėjau pastatyti Hermano Hesės „Stepių vilką“, bet nesusikalbėjau su tuometine teatro vadovybe. Nors negaliu sakyti, kad vien vadovybė kalta – taip nutiko ir dėl mano charakterio.
Buvau karštas, nekantrus. Sugalvoji ir nori statyti tik dabar! Tada, matyt, turėjau per daug pretenzijų.
– Išeidamas turėjai alternatyvą?
– Ne. Ėjau absoliučiai į nežinią. Net nežinojau, kad reikia užsiregistruoti darbo biržoje.
– Tada puolei save realizuoti kitur?
– Taip, ėmiausi kitų veiklų. Prieš gerų penkiolika metų radau savo žmogų – nuostabų rašytoją vilnietį Romainą Gary, įsteigiau jo klubą. Vyko susitikimai, skaitymai, koncertai. Paskui pakvietė dėstyti dramą Užupio mokykloje. Dėsčiau beveik dešimt metų. Visa tai dariau ne tik dėl duonos kąsnio, bet ir todėl, kad buvo įdomu.
Dar kartais pasifilmuodavau, tik atsirinkdavau, kad vėliau nebūtų gėda. Vaidinau normalius vaidmenis, o ne „trečią iš kairės“. Aklųjų draugijoje pradėjau garsinti knygas. Man tas darbas labai patinka, garsinu iki šiol. Būna knygų tikrų šedevrų ir pagaliau man, aktoriui, treniruotė. Kai sirgau, knygų garsinimas ypač padėjo. Taip išgyvenau visą dešimtmetį. Supratau, kad galima išlaviruoti nenuleidžiant kartelės – nenuėjau nė į vieną projektą, dėl kurio man būtų gėda.
„Knygos pačios mus susiranda“
– Papasakok, kaip atradai Romainą Gary?
– Gary atradau visai atsitiktinai, kai dar buvau aprūpintas duona – dirbau teatre. Dažnai knygos pačios mus suranda. Savo gimtajame senamiestyje užėjęs į Muzikos ir meno biblioteką radau kelerių metų senumo žurnalą ir jame pamačiau labai gražų vyrą su man nieko nesakančia pavarde, nors buvau žmogus apsiskaitęs.
Žiūriu į nuotrauką ir galvoju, kuo gi dar mane nustebins, kas čia toks tas Gary, gimęs Vilniuje... Bet, pradėjęs skaityti „Aušros pažadą“, suklusau... Pajutau, kad tai mano. Galvoju, padarysiu viską, kad tą žmogų grąžinčiau į Vilnių, į jo gimtąjį miestą.
– Taip patiko Gary, kad įkūrei jo klubą ir paminklą pastatei?
– Gary man buvo tikras išsigelbėjimas, niša, kur kūrybą galėjau nukreipti kita vaga. Gavau tiek daug šviesumo! Visgi tai gal daug prasmingiau, negu atlikti vaidmenį. Čia tu tęsi kitą žmogų, neši jo meilę, gražumą...
Įsteigti klubą man patarė vien tam, kad būtų lengviau pastatyti paminklą ir organizuoti kitus su rašytoju susijusius reikalus. Per porą metų su rėmėjų pagalba pastatėme paminklą. Skulptorius Romas Kvintas labai tiksliai suprato idėją – prie krūtinės spaudžiamu kaliošu įamžinta pirmoji meilė Valentinai iš to paties vaikystės kiemo, pareikalavusi suvirškinti ne tik smėlio, kirminų saujas, bet ir guminio bato dalį.
Gary mokėjo išaukštinti moterį ir pats buvo labai gražus žmogus, išskyrus tą jo liūdną baigtį, kai jis lyg atsiprašydamas ir nenorėdamas kitų įžeisti, raudonai pasiklojęs lovą, nusišovė. Kaip ir gražioji, garsioji jo gyvenimo meilė aktorė Jean Seberg, kuri taip pat tragiškai pasitraukė iš gyvenimo.
– Kas klubo nariai?
– Susibūrė įvairiausių sričių žmonės: skulptorius Romas Kvintas, jo žmona dailininkė Eglė Kvintienė, Aleksandra Jacovskytė, žurnalistė Algimanta Žukauskienė, ekonomistė Elena Leontjeva, prancūzai, lenkai. Lietuvos UNESCO vadovė Asta Dirmaitė – mūsų klubo sekretorė. Suradome patvirtinančius metrikus, kad Romainas Gary tikrai gimęs Vilniuje. Su prancūzais 1998 metais pakabinome memorialinę lentą ant namo, kuriame jis gimė, Wielka Pohulianka 16 (dabar J. Basanavičiaus 18).
– Kaip klubas išsilaiko? Gaunate finansavimą?
– Ne. Klubas įregistruotas Vilniaus miesto savivaldybėje, bet gyvuojame tik iš labdaros. Aš nelendu prie tų visų finansinių dalykų, nes nesusigaudau. Dabar, kol mano sveikata pagerės, klubas kiek aptilęs, bet bandysime atgaivinti veiklą.
„Niekšas, turintis daug žavesio“
– Kine esi suvaidinęs daugiau vaidmenų negu teatre?
– Ne, teatre daugiau – apie penkiasdešimt, o kine kokį keturiasdešimt. Visgi teatre išdirbau trisdešimt metų, penkiolika iš jų buvo labai darbingi, vienu metu vaidinau kelis pagrindinius vaidmenis. Kine apimtys būdavo mažesnės, išskyrus „Ilgą kelionę per kopas“.
Važiuoti filmuotis svetur įdomiau negu namie – turbūt manyje prabildavo avantiūristo keliautojo genas (juokiasi). Filmuodavausi Ukrainoje, Latvijoje, Maskvoje.
– Tavo vizitinė kortelė – Richardas iš „Ilgos kelionės per kopas“. Po filmo atsibudai populiarus?
– Iš pradžių tiek aš, tiek Juozas Kisielius labai nervindavomės, kad mus matuoja tik pagal tą vieną filmą, o mes juk galime daugiau (juokiasi). Puikūs darbai teatre tarytum užsibraukdavo. Ir filmuotis pradėjo kviesti tik pagal klišę – „niekšas, turintis daug žavesio“. Aišku, tai skaudino. Tačiau turbūt bet kuriame žemyne rasčiau gerbėjų, nes tas serialas palietė labai daug žmonių ir valstybių.
– Gerbėjos užversdavo laiškais?
– Gaudavau jų šimtais – visų net perskaityti neįstengdavau. Viena moteris guodėsi, kad su vyru jaučiasi labai vieniša, turbūt skirsis, bet, pamačius filmą, jai sužibo viltis, kad gali būti ir tokia meilė. Jaunos aktorės prašydavo profesinių patarimų, kaip save realizuoti. Pajusdavau, kad tai daugiau negu tik dėmesys ir autografo prašymas, – žmogui reikia padėti.
Dar dabar atsimenu mane labai sujaudinusį jauno daktaro iš Čekijos laišką. Jis rašė, kad turi du paauglius vaikus, o jų mama žuvo avarijoje. Jiems labai patiko mano personažas ir norėtų gauti autografą. Kiekvienam vaikui pasirašiau po nuotrauka ir išsiunčiau į Čekiją. Suvokiau, kad jiems tai ne tik autografas, daug svarbiau. O šiaip į laiškus net neatsakinėdavau, nes autografų kolekcionavimas – tai tik noras pasipuikuoti prieš kitus.
– Bet vis tiek tas dėmesys glostė savimeilę?
– Nuvažiavus į kokį festivalį dėmesio tikrai netrūkdavo. Keliaujant traukiniuose žmonės norėdavo už rankos palaikyti (juokiasi). Iš pradžių mums su Juozu buvo labai įdomu, kaip čia dabar tokie visiems žinomi pasidarėme, bet gana greitai supratome, kad tai, oi, kaip sunku... Negalėdavai būti savimi. Nori nenori atlikdavai amžiną vaidmenį.
– Nepasiilgsti tokio populiarumo?
– Ne, ne! Gal kartais ir tik labai mažomis dozėmis, pavyzdžiui, kur nors turguje, kai dar mano kartos prekeiviai pašaukia ir kviečia nupirkti kokią petražolės šakelę. Vien dėl to smagu nueiti į turgų, kad ten tokia lengva forma primena, kaip kažkada buvo. Populiarumas yra tuštybės atmaina.
„Buvome pernelyg dideli egoistai“
– Kine meilių turėjai ne vieną...
– Kad ne... Nors ir kaip keista, šioje srityje mane mažai išnaudojo. Net kažkaip gaila... Ant pirštų galiu suskaičiuoti, kiek kine vaidinau gražių duetinių meilės scenų. Daugiausia tekdavo vaidinti kokį žvalgą, o ten meilėms vietos nebūdavo. Jei ir būdavo, tai tik dėl reikalo, neva dėl politinių tikslų. O šiaip tik šnipinėjimas ir visos vokiečių kariuomenės rūšys (juokiasi).
– O tos sceninės ar kino meilės neperaugdavo į romanus gyvenime?
– Žinoma, negaliu pasakyti, kad ne, niekada neperaugdavo. „Ilgoje kelionėje per kopas“ jutau, kad viskas vyksta kažkaip kitaip, negu tik nusifilmuoti ar suvaidinti. Nori nenori pasąmonėje pamilsti heroję. Ir teatre, kai tu iš visos širdies, visomis fibromis įeidavai į tą meilės terpę, ir į tą žmogų pradėdavai žiūrėti bent jau šviesiai ir pagarbiai, o tai yra arti meilės.
– Buvai du kartus vedęs. Kodėl Tau pačiam nepavyko išlaikyti šeimos?
– Berods, Bernardas Šou pasakė, kad patyręs žmogus yra tada, kai supranta, koks jis buvo kvailas. Man tai labai tinka, nes galiu drąsiai sakyti, kad aš jau esu patyręs ir darausi beveik išmintingas (juokiasi). O tuo metu buvo neaišku...
Gal mūsų karta visi buvome pernelyg dideli egoistai – kiekvienas savo varpinėje. Ypač meninėje terpėje ir ypač kai pirma santuoka. Su Egle (aktore Egle Gabrėnaite – aut. past.) buvome kurso draugai, atėję į tą patį teatrą, abu solistai, herojai, abu daug metų turintys didelį repertuarą. Iš viso to išsivysto dar didesnis ego.
– O su Rasa?
– O su Rasa (aktorė Rasa Kirkilionytė – antroji R. Ramanausko žmona – aut. past.) – grynai per tą mano nekantrumą, kvailumą, nežinojimą, ko noriu. Nepagalvodavau apie kitą žmogų – kūriau, kūriau, kūriau, buvau visas pasinėręs. Už tai dabar pavėluotai mes labai gražiai bendraujame. Bet tai jau kita istorija...
– Gal dar atsiras ta, su kuria norėsi nugyventi likusį gyvenimą?
– Ir dabar atsiranda gerbėjų iš kokio tolimo Krasnojarsko, kurios rašo, bet objektyviai save vertindamas tiesiog nenoriu padovanoti tokios dovanėlės (juokiasi). Jei leis Kūrėjas, kad atsigaučiau, vėl galima bus pafilosofuoti, pasvajoti, nes tai yra vienas iš žmonijos variklių – surasti sau partnerį, tą tikrąją antrą pusę.
– Draugų daug turi?
– Ne kiekis svarbiausia. Labai graži draugystė nuo pirmos klasės mus sieja su Aru Storpirščiu. Galvojame, gal reiktų švęsti mūsų draugystės šešiasdešimtmetį, kuris ne už kalnų. Su juo ir į konservatoriją kartu stojome, ir į teatrą atėjome panašiu metu.
Visada didžiavausi, kad esu už jį septyniais mėnesiais vyresnis ir jis prieš mane dar piemuo, o dabar jis manimi rūpinasi: skambina kas savaitę, gal ko reikia, ar į parduotuvę nuveža. Laiko išbandyta draugystė. Pajuokaujam tomis pačiomis temomis, neva mums dar vis po septyniolika (juokiasi).
– Ar kartais draugysčių neatsirasdavo ir per alkoholį?
– Be abejo. Mūsų kartoje ypač. Bet tai netikri draugai, veikiau bičiuliai pagal pomėgius. Alkoholio esu atsisakęs jau daug metų.
– Pačiam užteko valios?
– Niekas kitas tau negali padėti. Pats susivoki, pajunti, kad jau gana. Juokinga, kai žmones gydo nuo alkoholizmo per jėgą. Absurdas! Turi pats norėti. Prieš daugiau kaip penkiolika metų pradėjau eiti kitu keliu ir ta kelionė buvo labai nelengva: su atkryčiais, paslydimais...
„Po to nebegali vaidinti banalybių“
– Romai, kokios asmenybės Tau padarė didžiausią poveikį? Kas Tavo gyvenimo mokytojai?
– Kiekvienu gyvenimo periodu – savi mokytojai. Kalbant konkrečiai, į teatrą mane atvedė labai intelektuali ir garsi rusų literatūros mokytoja Roza Glinterščik. Gyvenome kaimynystėje. Šį pavasarį ji mirė Izraelyje. Tuometinėje Salomėjos Nėries mokykloje, kur mokiausi, Glinterščik inscenizavo Džeromo Deivido Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“.
Tai knyga, kuriai niekaip negalėjome atsispirti. Ji jau tada mums, septyniolikmečiams aštuoniolikmečiams, buvo kultinė. Joje buvo išrašytas visas mūsų skausmas: mes lygiai taip pat mąstėme kaip herojus, tik gal nemokėjome taip formuluoti minčių. Tos mūsų mintys buvo nukreiptos prieš suaugusiųjų melą, prieš svajonę saugoti vaikus, kurie žaidžia ties bedugne.
Vieną dieną Glinterščik pagavo mane rūkantį – galvojau, baus, o ji man pasiūlė ateiti į būrelį ir suvaidinti inscenizacijoje. Su ja kartu atėjo jauna būsimoji režisierė Irena Bučienė, kuri tada dar mokėsi Maskvoje pas Anatolijų Efrosą. Ji manyje kažką tokio įžvelgė ir patarė stoti į aktorinį, o Glinterščik turėjo intelektualinio skepticizmo, jos nuomone, Vilniaus konservatorija ne lygis, bet vis tiek gal reikia bandyti.
Turbūt tada ir įvyko pirmas susidūrimas su menu – per Selindžerio knygą, per Rozą Glinterščik, Ireną Bučienę, kuri vėliau tapo pirmąja mano gyvenime režisiere. Viskas taip sutampa! Ar po to gali sakyti, kad tai atsitiktinumas?!
– Ar dabar gyvenime yra autoritetų?
– Dabar nežinau... Jaunystėje kažkaip jų buvo daugiau. Didelį įspūdį padarė jauno Olego Jefremovo vadovaujamo Maskvos „Sovremeniko“ teatro gastrolės Vilniuje. Tada, 1968-aisiais, pamačiau, koks gali būti teatras. Kai studijavau konservatorijoje, dažnai važiuodavome į Maskvą ar tuometinį Leningradą žiūrėti spektaklių. Tai buvo didžiulė mokykla!
Gavę bilietus, su mama važiavome į Panevėžį žiūrėti Juozo Miltinio režisuotos Volfgango Borcherto pjesės „Lauke už durų“. Iki šiol matau Donatą Banionį su juokingais akinukais ir dujokauke sakantį monologą. Irgi mokytojai. Reiškinys, kuris tave veda, formuoja, grynina. Po to nebegali vaidinti banalybių.
O kiek gražių filmų jaunystėje teko matyti! Visų neišvardinsi... Vien ko vertas Otaro Joselianio „Gyveno strazdas giesmininkas“. Arba kai į Lietuvą atveždavo garsiuosius lenkų filmus. Tai irgi buvo mokykla – meninė ir gyvenimiškoji. Buvo atvažiavusi ir garsioji lenkų aktorė Beata Tyškievič. Po daugel metų su ja vėl susitikome vaidindami „Europietiškoje istorijoje“, o aš į ją žiūrėjau kaip koks mokinukas. Paskui labai gailėjausi, kad kai gyvenome viename viešbutyje, jai neprisipažinau ir lenkiškai apie Vilnių nepapasakojau (juokiasi). Jaunystėje mano etalonai buvo dvi moterys – Sofi Loren ir Beata Tyškievič. Abi tokios didelės ir gražios (juokiasi).
– Kokie Tavo lūkesčiai?
– Dabar mano pagrindinis tikslas ir lūkestis labai kūniškas – atsigauti. Kas bent kiek susidūręs, žino, kokios tos neuralginės ligos... Kaip negera, kai esi it surištas. Negali nei kaip reikiant atsisėsti, nei žingsnio žengti, nei laiptais nulipti. Visgi esu žmogus vaikščiojantis. Man labai patinka vaikščioti po Vilnių, po senamiestį, bundant pavasariui stebėti, kiek daug gražaus jaunimo užaugo – ypač moteriško su trumpais sijonėliais (juokiasi).
Remiantis didžiaisiais pasaulio klasikais, gyvenimas vertas, kad jį gyventum. Jeigu atsigaučiau, man labai patiktų nuveikti ką nors prasmingo, dar kokį meninį žodį tarti... Nesvarbu, ar tai būtų monospektaklis, ar kamerinis, ar filmas, norėčiau pasidalinti, nuskaidrinti žmogų. Fiziškai man dar labai nelengva. Viena yra scenoje paimituoti neįgalumą, o kita – kai tau reikia pastangų atsikelti, eiti... Atsigauti fiziškai, nepalūžti, nesupiktėti – sau to labai linkiu.
