„Raide „Ė“ įvardijome visus dvasios konservantus, trukdančius žmogui augti, stiprėti, tobulėti: pavydą, apatiją, rudeninę depresiją bei kitus negerumus“, – atskleidžia grupės nariai Aistė, Dominykas, Vaidas ir patikina, kad jų ekologiška muzika padės viso to atsikratyti. Be kaukių, nuoga širdimi jie sutiko atskleisti visą savo gyvavimo scenarijų.
Penkių veiksmų gyvenimiška pjesė: „Nuo A iki... lemtingosios Ė“
Energija trykštantis jaunuolis (vaidina Dominykas Vaitiekūnas) vieną gūdžios žiemos dieną sutinka gyvenimo kelią nusprendusį keisti rimtą vyriškį (vaidina Vaidas Kublinskas), šalto proto, racionalių sprendimų ir be priežasties nesileidžiantį į tuščias kalbas. Skirtingo amžiaus, ūgio ir patirčių herojai ilgus vakarus leisdavo intelektualiai: diskutuodami apie poeziją, literatūrą, teatrą, menus, kol... vieną dieną į jų kasdienybę įsibrovė keista mergina (vaidina Aistė Lasytė), atspari dviejų vyrų nuolatinėms replikoms, kritikai ir niūrumui.
Mūsų herojai, nesileisdami į jokius sentimentus, priėmė ją į savo gyvenimus, prieš tai pavadinę „grupės moterimi“ ir nusprendę ją diskriminuoti. O štai ji...
I veiksmas. Meilė iš pirmo žvilgsnio
Nedidelio ūgio Dominykas, patogiai įsitaisęs viduryje tarp Aistės ir Vaido, jausdamasis dėl to visiškai saugus, nusprendžia pirmasis pradėti pasakoti liūdniausios grupės Lietuvoje susitikimo istoriją. Ir nors ji iš pradžių tikrai buvo apie pirmąsias akimirkas, galiausiai dėmesio centre vis dėlto atsiduria keistoji mergina, privertusi du vyriškius mąstyti, nerimauti ir net baimintis.
Dominykas. Buvo 2006-ųjų vasario diena, pilna sniego ir niūrumo. Aš ėjau į Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vykusią pirmąją konsultaciją, vedamą Vlado Bagdono ir Vytauto Kernagio. Prie durų susitinku žmogų, aukštą, didelėmis žandenomis. Netrukus sužinau, kad jo vardas Vaidas, pavardė – Kublinskas. Persimetame keliais žodžiais.
Beje, tai vienintelis žmogus, kurį atsimenu iš pirmos konsultacijos. Pasikeičiame skaipo adresais. Kartkartėmis virtualioje erdvėje ir ne tik pasišnekėdavome apie meną, poeziją ir literatūrą, taip pat vis pasimatydavome konsultacijose. O tada...
Atėjo pavasaris ir per vieną konsultacijų įbėgo tokia ryža, labai draugiškai nusiteikusi mergina.
Vaidas. Iš tiesų draugiškai: puolė bendrauti, ėmė juokauti.
Dominykas. Man tai pasirodė šiek tiek neįprasta, bet vis dėlto apsipratau. Taigi visi trys lankėmės tose pačiose konsultacijose, bendravome ir diena po dienos tapome vis didesniais draugais, bičiuliais, artimaisiais.
Vaidas. Su Aiste susipažinau panašiai kaip ir Dominykas. Aš ėjau į stojamuosius, o ji prie manęs prikibo, tokia linksma, šneki. Nesupratau, ko ji iš manęs nori, bet su metais kitais paaiškėjo, kas ji per žmogus ir ko iš jos galima tikėtis.
II veiksmas. Grupė – iš begalinio liūdesio
Aistė ir Dominykas, pratęsdami vienas kito mintis, skubiai iš praeities gūdumos traukia kruopščiai atrinktas akimirkas. Šliedami jas vieną prie kitos netrukus atskleidžia grupės kūrimosi istoriją. Įsibėgėję ima dalytis prisiminimais apie Vaidą, visai pamiršdami, kad jis sėdi šalia.
Dominykas. Kartą vasarą, baigiantis antram kursui, su Aiste sėdėjome Pilies gatvėje Vilniuje. Vidurnaktis. Taip besėdint mums kartu į galvą atėjo mintis, kad baigus studijas gali nieko gero nenutikti: neatsirasti nei darbo, nei įdomių pasiūlymų.
Aistė. Paaiškėjo, kad abu labai mėgome, mėgstame ir neišvengiamai mėgsime dainuoti. Supratome: jeigu pats sau nebūsi kelrodis, niekas to kelio gali ir neparodyti, tad...
Dominykas. Mėgome dainuojamąją poeziją, taip pat mėgome Vaidą Kublinską. Kadangi mes mėgome muziką ir Vaidą Kublinską, tai nieko nelaukdami pasikvietėme jį ir išklojome nakties Pilies gatvėje pamąstymus. Jis pagalvojo, palinksėjo galva...
Vaidas. (reikšmingai linkteli galva)
Aistė. Ir sako: „Aš lygiai taip pat mėgstu. Gerai.“
Vaidas. (vėl reikšmingai linkteli galva)
Dominykas. Sako: „Padirbėkime, o tada pažiūrėsime, ar kas iš to išeis.“ Tą pačią vasarą pradėjome repetuoti penkias dainas ir rudenį visi trys užlipome į Kauno Palemono vidurinės mokyklos, kurioje mokėsi Aistė, aktų salės sceną. Ir mokytojų dienos proga...
Vaidas. ...užgrojome. Paskui spalio viduryje dalyvavome tarptautinio dainuojamosios muzikos festivalio „Tai aš“ „Naktinėjimų“ koncerte, skirtame pradedantiesiems dainuojamosios poezijos atstovams. Jame...
Dominykas. ...Vaidas iš kepurės barstė rudeninius lapus. Mums pasisekė: žmonės plojo...
Aistė. ...ir šiaip daug gražių žodžių sakė.
III veiksmas. Pabėgimas nuo „altoriaus“
Netikėtai paaiškėja: likus vienam žingsniui iki lemiamos akimirkos bei svarbaus įsipareigojimo, Vaidas staiga apsisuka ir pasirenka kitą. Tai girdėdami, Aistė ir Dominykas, vis dar tebesėdintis viduryje, užuot smerkę ir laidę priekaištus, netikėtai atskleidžia savo kelius ir klystkelius.
Vaidas. Iš tiesų fizikos nemečiau. Kaip čia geriau pasakyti... išsiskyriau. Po beveik keverių metų draugystės, vos nesibaigusios vestuvėmis, pabėgau nuo altoriaus. Tačiau mes iki šiol draugiškai sutariame. Ji eina savais keliais, aš – savais, o susitikę – pabendraujam. Mano žingsnis nebuvo spontaniškas ar neapgalvotas. Tuo metu vaidinau Vilniaus universiteto teatre, mėgdavau pabrązginti gitara, tad žinojau, ką renkuosi.
Dominykas. Mano gyvenimas scena paženklintas nuo ketverių metų. Darželyje jau dainavau dainą apie svirplį, nuo antros klasės pradėjau lankyti teatro studiją, kurioje gavau antraplanio vabalo su ūsais sūnaus vaidmenį. Tiesa, be teksto. Devintoje klasėje pradėjau lankyti Panevėžio teatro „Menas“ studiją. Renkantis profesiją būta įvairių svarstymų, minčių. Man patiko ir mokytis, ir knygas skaityti, ir dainuoti, ir renginius mokykloje vesti. Tačiau niekada netroškau suvaidinti Hamleto, žinojau tik viena: noriu būti scenoje, nes joje jaučiuosi prasmingai praleidęs laiką. Todėl, baigęs vidurinę mokyklą, iš karto pirmoje vietoje įrašiau teatro akademiją ir... įstojau.
Aistė. Aš taip pat nesvajojau būti aktore, įsivaizdavau save cirko akrobate.
Dominykas. Tikrai? Vaikystėje taip pat svajojau apie cirką. Labai mylėjau gyvūnus ir troškau tapti veterinaru ar bent jau cirko direktoriumi. Kai į Panevėžį atvažiuodavo cirkas, sukiodavausi prie palapinių ir vis siūlydavausi atnešti žvėreliams vandens...
Aistė. ...vandens žvėreliams nenešiau. Niekada nesiveržiau į teatrą, neskaičiau knygų, dažnai nelankiau mokyklos ir nesimokiau gerai...
Dominykas. (iš nevilties užsimerkia ir padeda galvą ant tvirto Vaido peties).
Aistė. Tačiau iki keturiolikos labai daug sportavau, užsiiminėjau lengvąja atletika. Man patiko, bet visus sportus greitai uždraudė suaugusieji, tvirtindami, kad nepakelsiu viso tenkančio krūvio. Mano vyresnė sesė, suradusi kokį skelbimą, vis siūlydavo išbandyti vienokią ar kitokią veiklą. Pati lankė dailės būrelį, pasiūlė ir man pabandyti piešti, bet prieš tai paklausė, ko aš pati norėčiau.
„Norėtųsi kažko ramaus, be streso, pavyzdžiui, pavaidinti kokiame nors spektaklyje“, – pagalvojau. Taigi, užsirašiau į saviveiklinį būrelį, o vėliau perėjau į Kauno vaikų ir jaunimo teatrą „Vilkolakis“. Baigusi mokyklą, į pasirinktinų profesijų lapą įrašiau tik teatrą. Plano B neturėjau.
IV veiksmas. Kai ištrūksta tai, kas buvo slėpta
Per keturis bendro liūdėjimo metus Dominykas ir Vaidas dažnai Aistei neleisdavo kalbėti. Aistė atsiveria: iš tiesų ji kalbėti ir nemėgsta, ypač rytais, vos pabudusi, kai charizma miega. Ko dar, be miegančių charizmų, nemato žiūrovai, įpratę trijulę regėti linksmą ir nestokojančią energijos?
Vaidas. Daug jie nemato: rytų ir vakarų, negirdi mūsų žadintuvo, kas rytą nustebinančio, nelaukto ir netikėto.
Dominykas. Nemato Vaido, linksmo, pokštaujančio ir džiaugsmingai šokinėjančio.
Vaidas. Būna būna... Kartais taip nutinka.
Dominykas. Taip pat jie nematė iki tol būtų valandų, dienų, savaičių ir mėnesių, dėl kurių, jeigu ne mūsų giminės, draugai, kolegos, dėstytojai ir šiaip geri žmonės, mūsų grupė dabar nesėdėtų ir neduotų interviu. Pačioje pradžioje koncertuodavome daug mažesnėse erdvėse, daug mažesniam žiūrovų būriui ir dainų turėjome kur kas mažiau. Būdavo, instrumentus skolindavomės iš draugų, o koncertuoti veždavo draugai, kaimynai ir giminės. Taip pat jie darydavo bilietus, karpydavo, piešdavo bei maketuodavo plakatus, klijuodavo...
Aistė. ...ir mus pavalgydindavo.
Dominykas. Yra buvę labai sunkių akimirkų, kai eidavome pabrukę uodegas prašyti kotletukų, nes nebegelbėdavo niekas, netgi charizma, kurią nežinau, ar turime, ar tikrai esame prisijaukinę. Mat labai keista ji: vieną dieną džiaugiasi kartu su tavo kūnu, o kitą spardosi, nes reikia lipti iš lovos ir daryti kažkokius ne visai malonius darbus. Mes tikrai nesame charizmatiški, kai keičiame padangą. Bent jau manoji charizma tą akimirką tikrai būna pikta.
Vaidas. Manoji – kai plauna indus.
Aistė. O manoji... Galvoju...
Dominykas. Būdavo momentų, kai mes Aistę diskriminuodavome dėl lyties.
Vaidas. Ne dėl lyties, dėl charizmos.
Dominykas. Ir dėl charizmos, nes jos charizma kartais tokia nemaloni
būna.
Aistė. Na, tik nereikia...
Dominykas. Reikia reikia.
Aistė. Na, jei reikia, tai reikia. Kas daugiau pasakys tiesą, jei ne šie
du vyrai.
Dominykas. Jai su mumis lengva, mums su ja – sunku.
Aistė. O priešingybės traukia...
V veiksmas. Buitinių barnių pabaiga
Trys herojai nuolat įsivelia į smulkius, kaip jie patys įvardija, buitinius barnius. Veliasi visur: scenoje, repeticijose, gatvėje, visiškai nesibaimindami, ką žmonės pasakys. Įpratę aštriai komentuoti, garsiai replikuoti ir negailestingai kritikuoti, išgirdę naują klausimą trumpam susimąsto. „Gal galite išvardyti vieni kitų savybes, kuriomis žavitės?“ – pakartoju. „Mes vieni kitiems gerų žodžių nesakome“, – prisipažįsta, bet vis dėlto pabando.
Vaidas. Žaviuosi Dominyko atkaklumu, ištverme ir nuoširdumu. Kurdamas vaidmenį ar dainą, jis niekada nepasiduoda. Jeigu jam nepavyksta, bandys dar ir dar kartą, kol išeis. O Aistė mane žavi sugebėjimu gyventi šia diena, lyg ji būtų paskutinė. Kasdien atranda dalykų, kurie pradžiugina ją, o savo džiaugsmu įkvepia aplinkinius. Be to, siekdama tikslo, Aistė visada sugeba mėgautis procesu.
Dominykas. Vaidas labai dažnai nustebina netradiciniais meniniais sprendimais. Žaviuosi jo puikiu humoro jausmu, sugebėjimu aprėpti visumą, šaltai įvertinti situaciją, esant stresinei situacijai tiesiog stabtelti ir ramiai viską apmąstyti. Tai visiškai priešinga man: aš dešimt kartų palakstysiu, o tik tada pamąstysiu. Žaviuosi Aistės charizma, kūrybiškumu, tam tikrais atvejais vėjavaikiškumu, optimizmu. Ji niekada iš musės nepadarys dramblio. Žaviuosi, be abejo, jos grožiu, ypač muzikalumu, ir tuo, jog nepažinodama nė vienos natos sugeba labai greitai atrinkti akordus.
Aistė. Rašykite... Ar tikrai rašote? Taigi, Vaidas ir Dominykas neturi savybių, kurios mane nervintų. Jie mano du geriausi draugai, mano gyvenimo ramentai, tad, kad ir ką padarytų, viską priimsiu ir jiems atleisiu.
Dominykas. Žaviuosi tiek Vaido, tiek Aistės sąžiningu požiūriu į gyvenimą, darbą. Visi kartu laikomės principo: elgtis taip, kad ir mums, ir kitiems būtų gerai, niekada nesiekti sėkmės kito sąskaita. Be šių dviejų žmonių būčiau paskendęs gyvenimo tėkmės srovėje. Tikrai savęs tiek nerealizuočiau ir apskritai nežinau, kur šiandien būčiau, jeigu iš vienos pusės nesėdėtų niūraus veido žmogus, o iš kitos – linksma ryža moteriškė.
