Tai daranti be jokio atlygio, tik pasišventimo ir gerų norų vedama, bendrovės „Klaipėdos vanduo“ tarnautoja šių metų pradžioje buvo paskelbta akcijos „Aš – pilietis“ laureate.
Gerumas – iš vaikystės
„Norą rūpintis kitais, padėti kenčiančiam, gulinčiam ligos patale, atsinešiau iš vaikystės. Tėvai, ruošdami mane gyvenimui, visada akcentavo atjautą, nuoširdumą, pagalbą silpnesniam“, – kalbėjo pilietiškumo akcijos laureatė, pokalbyje paminėjusi ir kitą gerumo akstiną.
Birutė vaikystėje labai norėjo būti gydytoja. Tačiau, nors mokyklą baigė labai gerais pažymiais, ja netapo. Pabijojusi, jog mintinai reikės išmokti begalę lotyniškų žodžių ir pavadinimų, pasirinko priešingą sritį ir po ketverius metus trukusių mokslų įgijo lengvosios pramonės inžinierės-technologės specialybę. Gavusi diplomą ji dirbo akcinės bendrovės „Kintenė“ kojinių fabrike cecho viršininke.
Daugiau nei tris dešimtmečius save atiduodant minėtam darbui, svajonė būti gydytoja niekur nedingo. Ji buvo įgyvendinta kita forma. 2001 metais Birutė tapo Klaipėdos miesto Raudonojo Kryžiaus savanore ir jau beveik dešimt metų yra senų, ligotų ir vienišų žmonių didžiausia paguoda ir artimiausia draugė. Be to, smulkutė, maloniai besišypsanti moteris entuziastingai dalyvauja įvairiose labdaros akcijose. Pastarąjį mėnesį ji rinko produktus „Maisto bankui“.
„Gerumas gerumu grįžta. Kitam darant gera, širdis, rodos, dainuoja. Toks darbas man nesunkus. Jis mielas, nes tai – mano pašaukimas“, - džiaugdamasi žmonių geranoriškumu aukojant maistą nepasiturintiesiems kalbėjo pašnekovė. Šie žodžiai gali būti ir atsakymas į klausimą, kam jai po sunkios ir įtemptos darbo dienos dar reikia papildomų rūpesčių, atsakomybės naštos, už kurią niekas nemoka.
Kilnūs darbai daromi tyliai
Viena iš keturiolikos pilietiškiausių šių metų klaipėdiečių atviravo: iš aplinkinių šį klausimą jai dažnai tenka išgirsti. Mūsų visuomenei jau sunku suvokti, kad humaniškumo pareigą turėtų atlikti kiekvienas.
Viešai apie savo darbus nelinkusi kalbėti moteris prasitarė labai norinti tapti socialine darbuotoja. Tačiau šio troškimo niekaip nepavyksta įgyvendinti, nes visuose globos namuose, pensionatuose reikalaujama antro aukštojo mokslo diplomo.
„Gaila, kad tokiose įstaigose nelabai vertinamas visuomeninis darbas, kuriam jau dešimt metų atiduodu visą širdį ir laisvalaikį. Neatsižvelgiama ir į tai, jog esu baigusi slaugytojos padėjėjos kursus“, - dalijosi mintimis kukli Raudonojo Kryžiaus savanorė. Ji per pokalbį sakė, jog, kad baigtų minėtus kursus, turėjo visus metus slaugyti moterį.
Dabar Birutė Zeigienė globoja Moniką Meiliūnienę. Ją aplanko bent kartą per savaitę – dažniausiai šeštadienį. Trys vienišos senutės namuose praleidžiamos valandos „panaudojamos“ įvairiapusiškai: aptariamos kasdienybės realijos, išklausoma prisiminimų, pamatuojamas kraujospūdis, gaminamas maistas. Vasarą Birutės pastangomis senutė buvo nuvežta į kapines, kad galėtų sutvarkyti vyro kapą.
Mirusiųjų dieną žvakeles ant jo kapo degė viena Birutė, nes jos globojama senutė gulėjo ligoninėje. Senelių ir neįgalių žmonių rankomis ir kojomis tapusios Birutės Zeigienės žodžiais, senatvėje žmogui svarbu ne tik būti aprūpintam maistu, apskalbiamam. Jam be galo svarbu ir išsikalbėti, jausti, jog yra kažkam reikalingas bei įdomus. Šiuos žodžius Birutė pagrindė sakydama, jog kiekvieną vakarą sulaukianti savo globotinės telefono skambučio.
„Tik kai ji „prisiregistruoja“, papasakoja, kaip praėjo diena, gali ramiai eiti miegoti“, – pasakojo akcijos „Aš – pilietis“ laureatė.
Ji su didele pagarba, šiltai prisiminė jau išėjusią Anapilin pirmąją savo globotinę, neįgalią pensininkę Lidiją Stecenko. „Nors ji buvo garbaus amžiaus, labai išsiskyrė šviesiu protu. 78 metų močiutė mėgo bendrauti, skaitė daug knygų. Jas mes abi aptardavome, jai patiko sužinoti mano nuomonę.“
Pastaruosius dvejus metus Raudonojo Kryžiaus savanorė daug bendravo su Birute Skridailiene. Ją kartu su kitomis senutėmis aktyvi visuomenininkė buvo nuvežusi į Pranciškonų bažnyčią, surengusi išvyką į Botanikos sodą, Smėlio skulptūrų parką Jono kalnelyje.
Be daugžodžiavimo pasakodama apie lankomus senyvus ir ligotus žmones, Birutė Zeigienė visus juos įvardija kaip savus: „Mano Birutėlė, mano Monikutė.“ „Prie jų pripranti. Ir jie priprato prie manęs. Visiems jau būtų sunku gyventi kitaip...“
