- Šį kartą kalbame apie pačias įvairiausias moteriškas svajones. Atrodo, kad Jūsų sukurtas „Tiulio fėjų“ pasaulis gimė būtent iš jų...
Viskas prasidėjo vaikystėje, kai ilgas valandas piešdavau namuose, vėliau – dailės mokykloje. Tuomet svajojau būti dailininke. Vėliau šis mano troškimas pasikeitė. Mano mama namuose siūdavo drabužius sau, savo draugėms ir klientėms. Mačiau, kaip moterys pasikeičia apsivilkusios naują apdarą, tarsi nušvinta. Tada ir nusprendžiau – noriu kurti drabužius.
Išvydus V.Zaicevo kolekcijos pristatymą Sporto rūmuose šis noras tik sustiprėjo. Užsispyriau tapti drabužių kūrėja ir mažais žingsneliais pradėjau eiti šio tikslo link. Siuvau drabužėlius lėlėms, piešiau nesuskaičiuojamus kiekius suknelių eskizų ir pagaliau Vilniaus dailės akademijoje baigiau kostiumo dizainą. Vėliau įkūriau savo saloną privatiems klientams, o paskui – ir „Tiulio fėjas“.
- Viskas atrodytų labai paprasta, jei nežinotume tikrosios realybės. Juk pastaruoju metu šią specialybę baigę studentai dažnai pasuka kitu keliu, netampa drabužių dizaineriais...
Natūralu, kad daugelis baigusiųjų kostiumo dizainą dirba stilistais televizijoje, žurnaluose ar vitrinų apipavidalintojais, juk Lietuvoje nėra tokių darbo vietų kaip drabužių dizaineris. Tad jei nori toks būti, darbo vietą turi susikurti pats. Tačiau ne daug kas gali sau tą leisti. Man pasisekė, kad vos tik baigusi studijas galėjau panaudoti savo žinias, nes su mama įkūrėme studiją privatiems klientams. Ji gyvavo trejus metus, kol supratau, kad nebegaliu pataikauti klientams ir aukoti savų vizijų. Juk buvau kupina energijos kurti, idėjos veržėsi per kraštus! Tuo metu jau laukiausi, o sustojusi keliems mėnesiams supratau, kuria kryptimi noriu eiti toliau.
- Galima sakyti, kad drauge su kūdikiu gimė ir dabartinė veikla?
Taip. Juk vaikai suteikia daugybę jėgų. Jie sukuria gyvenimo tikslą. Pamenu, tuo metu iškilo dilema, ką aukoti – kūrybą dėl sotaus gyvenimo ar sotų gyvenimą dėl kūrybos. Aš pasirinkau kūrybą, nors tuomet buvau ir dabar esu įsitikinusi, kad dirbdama kitur uždirbčiau kur kas daugiau... Iš pradžių labai padėjo vyras, suteikęs finansinę paramą. Tai leido pusei metų išsinuomoti patalpas. Bet toliau viską dariau savo jėgomis. Apie pelną pradėsiu galvoti po dešimties kūrybos metų, o dabar džiaugiuosi, kad galiu nusipirkti audinių, išlaikyti krautuvėlę ir kurti. Būtent kūrybos troškimas mane verčia eiti į darbą net tada, kai žinau neturėsianti nei vieno užsakymo.
- Kaip kilo pati „Tiulio fėjų“ idėja?
Šis mano kuriamas prekės ženklas ir krautuvėlės pavadinimas kilo iš mano pravardės. Tiulio fėja mane vadino Gediminas Jaunius, kai dirbau jo renginių organizavimo firmoje ir televizijoje. Buvau atsakinga už meninius sprendimus – įvaizdžių kūrimą, interjero apipavidalinimą, kvietimus ir panašiai. Kartais kai kurios užduotys atrodydavo neįmanomos, tačiau aš jas įveikdavau. Gediminas visada sakydavo, kad tiulio fėja viską padarys. Minėta pravardė puikiai atspindi mane, todėl ir aš, ir „krikštatėvis“ labai džiaugiamės tokiu mano kūrybiniu parašu.
Kurdama jį, gerą mėnesį paišiau fėjas, o kai nupiešiau jau pakankamai daug, išsikristalizavo kūrybos koncepcija, kuri ypač akivaizdi mano pieštuose atvirukuose. Tie atvirukai – su tam tikrais užrašais, pavyzdžiui: „Negražių fėjų nebūna“, „Fėjos visada žino paskutines naujienas“, „Fėjos išlieka fėjomis net prie puodų“, „Fėjos praktiškai nieko nebijo“.
- Kodėl fėjos, o ne, tarkime, nimfos, raganaitės, sirenos ar kitos mistinės būtybės?
Fėjos – trapios, moteriškos, efemeriškos, jos atspindi kiekvienos moters vidų. Liūdna, kai auginame vaikus, rūpinamės namais ir pamirštame būti gražios. Aš norėjau ištrūkti iš šito rato, pakylėti save ir kitas moteris į moteriškumo, žavesio aukštumas. Suprantu, kad kiekvienas esame savitas, nuostabiai gilus pasaulis, tačiau niekas jo nepastebės, jei žmogaus išvaizda apie jį nepraneš.
Tik nesakykite, kad viską lemia pinigai! Moterų mėgstami džinsai kainuoja kur kas daugiau nei graži suknelė. Aš noriu pakeisti moterų požiūrį. Žaviuosi, kai moterys, atėjusios pas mane su džinsais, persirengia suknele ir pasikeičia. Suprantu skubančias, lekiančias, susirūpinusias moteris, nes ir pati kadaise tokia buvau. Bet juk geriausias laikas puoštis yra dabar, o ne kažkada vėliau. Atsiradus „Tiulio fėjoms“, radikaliai pasikeitė ir mano apranga. Dabar mano spintoje – vos vieni džinsai, tinkami slidinėti ar iškyloms į gamtą. Daugiausia vietos skirta ypatingoms suknelėms ir sijonams.
- Kuo ypatingas „Tiulio fėjų“ stilius, kaip jis susiformavo?
Man juokinga, kai dizaineris sako: mano išskirtinumas – paauksuotos sagos, audiniai iš Prancūzijos, rankų darbas. Nesuprantu, kas čia išskirtinio – visi taip dirba. Mano nuomone, išskirtinumą lemia idėja, legenda, koncepcija. Siekiu kurti šį tą ypatinga, kas nepaliesta rutinos, kas yra savitai moteriška. Toks ir „Tiulio fėjų“ įvaizdis – moteris, į kurią gatvėje intuityviai susminga visų žvilgsniai... Mane žavi ir įkvepia drąsios, išskirtinės moterys – Jūratė Skrudupaitė, Rūta Elkimavičiūtė. Jos pirmos pradėjo rengtis kitaip, nepaisydamos, ką apie jas pagalvos. Anksčiau kitaip atrodyti buvo gėda, visi turėjo būti vienodi. O dabar žmones žavi kitoniškumas. Tai žmogaus saviraiška. „Tiulio fėjų“ stilius – mano saviraiškos rezultatas.
Kurdama į vieną drabužį, rodos, „sutalpinu“ visą mados istoriją: rokoko siuvinėjimus, baroko juosteles, kaspinus, šeštojo dešimtmečio siluetus, romantizmo ir retro nuotaikas. Daugeliui mano sukurtos suknelės atrodo lyg tikrasis vintage. Niekas nesupranta, kada ir kur jos gamintos. Pamenu, kartą vyras sako moteriai: pirk šitą paltą. Ji klausia – kodėl. Šis neatsako, o grįžęs kitą dieną nuperka savo žmonai tą paltą, mums paaiškinęs, kad panašų dėvėjo jo mama...
- Jus įkvepia mados praeitis, o ką manote apie drabužių dizaino dabartį?
Mane žavi šiuolaikinės mados įvairovė – tai tarsi visų epochų apibendrinimas. Aš džiaugiuosi naujais audiniais, kaip antai šilkas, maišytas su vilna. Patinka, kad naudojant pigias priemones galima sukurti prabangią apdailą. Anksčiau reikėjo savaitę nerti juostelę ir tai buvo prabangos dalykas. O dabar tokias apdailos detales perku metrais... Naujos technologijos leidžia daugiau puoštis – tai, ką anksčiau galėjo sau leisti tik turtingieji, dabar prieinama daugeliui.
- Turite aiškią kūrybos koncepciją, kiek kritišką nuomonę dėl šiuolaikinių moterų aprangos ir gyvenimo stiliaus, o ką manote apie savo kolegas drabužių kūrėjus?
Man nuostabu, kad pas mus žmonės apskritai išdrįsta tapti drabužių dizaineriais. Pati patyriau, kaip sunku – maža rinka, didžiulės investicijos, daugybė darbo kuriant kolekcijas, organizuojant jų pristatymus, rūpinantis reklama, rėmėjais, kaip realizuoti drabužius. Tai turėtų daryti bent keli žmonės, o iš tiesų viską atlieki vienas... Todėl gerbiu visus savo kolegas. Mėgstu įsigyti Ramunės Piekautaitės, Egidijaus Rainio, norėčiau ir Daivos Urbonavičiūtės drabužių. Kolegų darbai man suteikia tam tikros energijos.
- Nesijaudinate dėl konkurencijos?
Tie, kurie mėgsta dizainerių kūrybą, neapsiriboja vienu. O visi lietuvių dizaineriai per daug skirtingi. Kai iš jų būrio žmogus pasirenka mane, aš būnu be galo dėkinga. Klientės – mano pasididžiavimas.
- Lietuviškos mados kontekste išsiskiriate tuo, kad Jūsų klientės – ne tik suaugusios moterys, bet ir jų dukrelės. Pasaulyje tai gal ir ne naujiena, tačiau pas mus idėja pasiūlyti drabužių liniją dukrelėms ir mamoms buvo novatoriška. Ar pati mėgstate su savo mergaitėmis vilkėti vienodus ansamblius?
Iš kiekvienos kolekcijos visos trys pasiliekame komplektus, kuriuos vilkėjome nusilenkdamos žiūrovams. Dukterims labai patinka puošis. Vyresnioji duktė sako: šiandien noriu atrodyti kaip tiulio fėja; net ruošdamasi į darželį ar piešdama, siekia puošnios suknutės. Ir pusantrų metukų mažoji, nors nemoka kalbėti, savaip džiūgauja vilkėdama suknelę. Aprengusi pamatuoti, negaliu jos pagauti, kad nuvilkčiau drabužėlį...
- Ar savo dukrelėms linkėtumėte drabužių dizainerio duonos?
Aš linkėčiau joms turėti savo svajonių ir kryptingai eiti jų link. Ne kur lengviau, o į tikslą.
- Kuri iš Jūsų sukurtų vestuvinių suknelių Jums pačiai atrodo ypatingiausia?
Ta, kurią ryškiai atsimenu iki šiol, – Agnės Jagelavičiūtės. Ji buvo mano pirmoji, iš diplominio darbo kolekcijos. Be to, kūriau geriausiai draugei, kurią puikiai pažinojau. Suknelės idėja kilo Agnei pasižiūrėjus filmą „Frida“: istorijos herojė po avarijos visus metus gulėjo lovoje sugipsuota tarsi korsete, vėliau gipsas buvo išpieštas drugeliais. Taigi ir vestuvinės suknelės pieno spalvos korsetas buvo ištapytas ir išsiuvinėtas skirtingais drugeliais, o prie jo priderintas mini sijonas... Tuo metu tai buvo drąsi idėja.
- Tai kokią suknelę norėtumėte vilkėti tą ypatingą dieną?
Jos vizija mano galvoje keičiasi kiekvieną mėnesį. Paauglystėje galvojau, kad jei tuokčiausi, vilkėčiau ilgą, siaurutę odinę. Dabar, žinoma, norėčiau kitokios. Gal sidabrinės – esu vienai nuotakai tokią siuvusi. Dūmo spalvos, šifoninė, daugiasluoksnė, ampyro stiliaus. Žinoma, panašias vilkėtų ir mano dukrelės.
- Ne kartą paminėjote mamos ir dukters ryšį, moters daliai tekusį stebuklą būti mama. Akivaizdu, Jums šis ryšys be galo svarbus...
Savaime suprantama. Mama – tas žmogus, kuris man perdavė viską: savo meilę, gyvenimo išmintį, skonį. Kartais atrodo, kad netgi mąstai mamos mintimis... Ji vienintelė mane visada supranta, palaiko net tada, kai būnu neteisi. Dirbame kartu, nes mums abiem patinka vienodi drabužiai ir abi gyvename kūrybos idėja. Kodėl mes su mama taip tikėjome savo idėja, žinojome, kad mums pasiseks? Todėl, kad visos aplinkinės moterys – mamos draugės, mano bendraklasės – norėjo atrodyti kaip mes.
- Galite drąsiai teigti, kad „Tiulio fėjos“ pildo visas Jūsų svajones?
Šiandien jaučiuosi įgyvendinusi savo svajonę, kurią puoselėjau būdama šešiolikmetė – turėti šeimyninį boutique. Būtent tokį žodį pavartojau rašydama rašinėlį apie savo svajonę, taip pat paminėjau ir tai, kad noriu dirbti su mama, kurti kolekcijas, jas pristatinėti visuomenei. Štai po dešimtmečio mano svajonė išsipildė. Iki šiol pamenu ironišką mokytojos šypseną...
- Ar turite naujų svajonių?
Jos auga kartu su manimi. Šiandien svajoju tapti pasaulyje žinoma dizainere, kurios kurtų drabužių būtų galima įsigyti visoje Europoje. Noriu tikėti savo svajone, nes matau, kaip žmonėms patinka tai, ką aš darau.
- Grįžkime į realybę. Koks pasaulis atrodo žvelgiant Jūsų akimis?
Kad mano realybė – mano krautuvėlė. O tikroji... Anksčiau žiūrėdama žinias visada verkdavau, ypač kai kalbėdavo apie vaikus. Truputį nusileidau ant žemės, kai gimė mano pirmoji dukrelė. Tačiau iki šiol ignoruoju bet kokias blogas naujienas, paskalas, nežiūriu siaubo filmų.
- Ar išdrįstumėte prisipažinti, kad turite gyvenimiškų rūpesčių?
Tai ne rūpesčiai, tai paprastos žmogiškos laimės siekimas. Noriu, kad su vyru santykiai būtų tokie, kaip kad buvo ką tik įsimylėjus. Juk aš jo taip laukiau, kai jo dar nebuvo šalia, jau buvau sukūrusi pilną sąsiuvinį eilėraščių... Man baisiausia, kai kasdienybė žmones atitolina ir po dešimties metų jie nebepažįsta šalia esančio mylimojo, nebežino, kodėl jį pamilo. Taip pat noriu, kad mano vaikai visuomet jaustų ryšį su manimi, kad manim didžiuotųsi, noriu būti jiems pavyzdys. Ir visada noriu kurti.
- Esate laiminga moteris, nes turite mylintį vyrą ir nuostabias dukreles. Kaip manote, ar galėtumėte kurti būdama vieniša, kaip būdinga daugeliui menininkų, kai kūryba išreiškiamas artimo stygius...
Kai buvau vieniša, ir kūryba buvo kitokia. Piešiau mergaites liūdnomis akimis, rašiau eiles savo būsimam žmogui, kuris tuo metu dar tik ieškojo manęs. Kai jį sutikau, niekada daugiau neberašiau – neturėjau dėl ko liūdėti. Sunku buvo įprasti kurti esant laimingai...
Žurnale "Express Mada" skaitykite:Svajotojos
...apie mados pasaulį sudrebinusį duetą Rodarte...
Jausmų diktatas
...apie tai, kokias vestuvines sukneles vilkėjo mums gerai pažįstamos moterys...
Nuotakos stilius: klasika, romantika, o gal savitumas?
...vestuvinių suknelių tendencijos ir mados kriterijai...
Smokingas ir peteliškė
...proginės vyrų aprangos kodai - kas tai?
Svarbiausios suknelės istorija
...viskas apie vestuvines sukneles...
