Netinkama avalynė yra dažniausia pėdos deformacijų priežastis. Gydytojai ortopedai pataria vengti batų ir batelių aukšta pakulne.

Galbūt moterys, kurios daug vaikšto avėdamos aukštakulnius, patiria didesnį fizinį krūvį, sudegina daugiau kalorijų, lavina blauzdos raumenis bei koordinaciją, todėl joms mažiau rizikos griūti ir susižaloti? Taip tikrai nėra. Būtent aukštakulnės avalynės mėgėjos, ypač žiemą, yra dažnos traumatologijos skyrių pacientės.

Ilgalaikis avalynės aukštu kulnu nešiojimas provokuoja pėdos deformacijas, gali vystytis ir įvairių stuburo pakitimų. Avint nepatogią avalynę pakinta stuburo atskirų segmentų padėtis. Kai kulnas gerokai pakeltas, pernelyg įtempiami blauzdos ir pėdos raumenys, o labiausiai padidėja krūvis stuburui, pakinta laikysena.

Aukštakulniai batai verčia įtempti visą pėdą, taip pat ir blauzdą, o tai nepalanku veninei apykaitai, dėl to gali išsivystyti venų varikozė (išsiplėtimas). Net jei aukštakulniai batai iš tiesų patogūs, jų kulnas neturėtų būti aukštas.

Penki centimetrai

Kad vaikščiojimas nevargintų ir ilgainiui neprovokuotų negalavimų, kuriuos įmanoma pašalinti tik operacija, kad nebūtų sutrikdyta kraujotaka kojose, o visas kūnas nepatirtų nereikalingų įtampų, reikia optimalaus vaikščiojimo ir poilsio režimo.

Ir atlikus specialią operaciją pėda kartais vėl deformuojama. Taip būna, jeigu ir toliau nešiojama netinkama avalynė. Deformuotus pėdos kaulus galima koreguoti operuojant, tačiau pėdos sąnariukai

bei raiščiai turės atlaikyti krūvius ir būti patikima atrama – po operacijos jie netaps tarsi plieniniai. Gydytojai ortopedai rekomenduoja avėti batus ne aukštesne kaip penkių centimetrų pakulne.

Su aukštakulniais – netoli

Ne visuomet aukštakulniai yra „batai žudikai“. Lemia, kiek laiko per dieną jie avimi ir kokį atstumą tenka nueiti. Rizika susižaloti didesnė, jeigu avint aukštakulnius tenka ilgai stovėti, tolokai eiti.

Aukštakulniai paprastai yra ir smailianosiai, taigi kojų pirštai suspaudžiami, o dėl aukštos pakulnės su kiekvienu žingsniu jie dar stumtelėjami į siaurą priekį.

Taigi gali iškrypti pėdos pirmasis pirštas (populiariai sakoma „iššoko kauliukas“). Pakinta ir kitų pirštų padėtis, pėda deformuojama, ją skauda. Tai ne tik estetinė problema, beje, ir vyrus atvedanti pas ortopedus-traumatologus.

Chirurginė pagalba gydant iškrypusius pirštus ne visuomet būtina. Specialistai, labiausiai įgudę spręsti pėdos problemas, yra podiatrai. Jie gali atlikti kai kurias koregavimo procedūras, kol dar nereikia chirurginės pagalbos.

Avalynės įdėklai, įtvaras arba tarpupirštis, prieš einant miegoti įdedamas tarp pėdos pirmojo piršto (nykščio) ir antrojo piršto ir neleidžiantis „sustingti“ minkštiesiems audiniams, – tai priemonės, kuriomis įmanoma koreguoti nedideles pėdos deformacijas. Tačiau pastebėjus, kad pirmasis pėdos pirštas krypsta, jeigu pėdą ima skaudėti, reikia kreiptis į ortopedus-traumatologus.

Svarbiau patogumas

Avalynė visiškai be kulno (tarkime, šlepetės) taip pat nėra tinkama. Nuo vaikystės avime batelius su kulniuku, taip Achilo sausgyslė ir dvigalvis blauzdos raumuo „įpranta“ patirti tam tikrą apkrovą. Rekomenduojama avėti batus nedidele, 2–3 centimetrų, pakulne.

Svarbu avalynės kokybė. Renkantis ir matuojantis naujus batus pirmiausia reikia įvertinti, ar tinkamas dydis, ar oda minkšta. Jeigu batai, juos apsiavus pirmą kartą, atrodo ankšti, jie netaps
patogesni ir kiek panešiojus. Gerai, jeigu pado vidinėje srityje yra tam tikras iškilimas, kuris pėdos skliautui sudaro atramą.

Į tai, rinkdamiesi avalynę, ypač turėtų atkreipti dėmesį vyresnio amžiaus žmonės. Jeigu tokio iškilimo nėra, į batus galima įsidėti specialius įdėklus. O avint netinkamus aukštakulnius patiriamas dvigubas krūvis, yra rizikos susižaloti.

Prireikus skalpelio

Minėtas „kauliukas“ susidaro ne tik dėl pirmojo piršto bei padikaulio, bet ir dėl juos supančių audinių pokyčių, kai kapsulė ir raiščiai vidinėje pėdos pusėje, vaizdžiai tariant, išsitampo, o išorinėje pusėje sausgyslės ir kapsulė susitraukia.

Ortopedinis įtvaras nepadės, jeigu deformacija didelė. Chirurgas traumatologas, atlikdamas operaciją, ne tik lies kaulą, bet ir koreguos minkštuosius audinius: sausgysles, kapsulę.

Pėdos deformacija koreguojama pacientams, kuriems išsivystė didelio ar vidutinio laipsnio pėdų anatominiai ir funkciniai pakitimai, t. y. kai motyvai gydytis nėra vien tik estetinis įgeidis. Operacijos reikia, kai dėl deformacijų kiekvienas žingsnis tampa skausmingas, kai sudėtinga įsigyti tinkamus batus.

Dažniausiai užduodami klausimai

Dažniausi klausimai gydytojams: kada galėsiu pamiršti operaciją, kada eisiu nejausdamas skausmo? Po operacijos ilgiausiai vargina pėdos audinių patinimas. Norint greičiau jį įveikti, tikslinga kasdien atlikti kontrastines (šilta–šalta) druskos voneles. Taip skatinama kraujo ir limfos apytaka.

Taip pat rekomenduojami vaistai veninei kraujotakai gerinti.

Kitas aktualus klausimas – ar metaliniai straigtukai, kurie buvo panaudoti atliekant tam tikro tipo operaciją ir kurie turi likti pėdoje, nekels „aliarmo“ einant pro patikros vartus oro uoste.

Atsakymas – ne. Operuojant naudojami implantai iš titano, jie gerai prigyja kaule, nedirgina aplinkinių audinių, tad po operacijos jie nešalinami. Visi medicininio plieno, titano ar kitokie lydiniai nėra feromagnetiniai. Vadinasi, tokį implantą turinčiam žmogui saugu atlikti, jei reikės, magnetinio rezonanso tyrimus, nesignalizuos ir oro uoste per patikrą.

Pacientai domisi lazerio technologijomis atliekant kauliuko šalinimo operacijas. Iš tiesų lazerio spinduliais kaulas nepjaunamas, bet galima atlikti odos ar poodžio audinių pjūvį, ir beveik neliks rando. Jeigu reikės liesti kaulą, bet kurioje klinikoje tai bus padaryta įprastais chirurginiais instrumentais.

Vieni batai eiti, kiti – bėgti

Net ir trumpų nuotolių nereikėtų bėgioti avint teniso, futbolo ar krepšinio batelius, nes jie nėra pritaikyti bėgti.

Sporto prekių parduotuvėse galima įsigyti įvairiausių bėgimo batelių, pritaikytų bėgti lyjant ar sningant, lygiu paviršiumi ir mišku, taip pat batelių, skirtų bėgimo varžyboms.

Varžyboms skirtieji yra labai lengvi, kiek siauresniu ir plonesniu padu, taigi mažiau amortizuoja. Šio tipo batelius geriau avėti tik per varžybas, o treniruotis avint stabilesnius storapadžius.

Tie patys sportiniai bateliai nėra tinkami visiems atvejams. Ir vaikščioti, ir bėgioti derėtų su skirtingų modelių avalyne.

Vaikščioti skirti batai yra tvirtesni, o bėgimo bateliai – elastingu ir storesniu padu, galinčiu sugerti žingsnio smūgį. Bėgiojantieji asfaltu ar betono takais turėtų avėti batelius, kurie gana gerai amortizuoja šį smūgį. Reikia įvertinti, ar įsigyjamų bėgimo batelių padai šiek tiek platesni. Tokie padai bėgant suteikia stabilumo, kurio ypač prireikia atsidūrus lauko ar miško keliuke.

Bėgiojantiesiems žiemą, per lietų ar miške pravartu turėti batelius gilesniu protektoriumi – bus mažiau slystelėjimų, kritimų ir traumų.

Kai vakaras už rytą protingesnis

Kadangi bėgant vidutinius ar ilgus nuotolius žmogaus pėda šiek tiek paplatėja, bėgikams reikia puse arba vienu dydžiu didesnių batelių nei įprastai avi. Jeigu pėda šiek kiek „plaukios“ ir atrodys,

kad nepatogu, tereikės stipriau suveržti batraiščius.

Viršutinė batelio dalis turėtų gerai priglusti, bet neveržti, kulnas – nesmukčioti.

Avalynę geriau pirkti vakare, nes kojos per dieną šiek tiek patinsta, o pėda tampa kiek didesnė.

Matuojantis sportinius batelius galima su jais dar parduotuvėje pabėgioti. Pravartu naują avalynę matuotis mūvint savo atsineštomis kojinėmis.

Neavėkite nuolat tų pačių, vienintelių batų. Ne tik kulno aukštis, bet ir batų modelis gali provokuoti stuburo, kelių, pėdų skausmus bei deformacijas.

Profilaktiškai atlikite specialius pratimus pėdoms, pėdų masažą.