Uogos – itin vertingas maisto produktas, tačiau dietologai įspėja jas vartoti saikingai. Ne vien dėl kaloringumo, bet ir dėl galimo rūgščių pertekliaus, kuris trikdo virškinimą. Uogos šiek tiek mažiau kaloringos už vaisius, bet didesni jų kiekiai pučia pilvą.
Mėlynės
Šios uogos geriausiai auga drėgnuose spygliuočių miškuose drauge su bruknėmis ir kitais krūmokšniais. Geriausiai jas rinkti liepą ir rugpjūtį. Mėlynės – stiprus natūralus antioksidantas. Jose gausu C ir B grupės vitaminų, mikroelementų, mineralų, karotino. Vitaminas A, kurio mėlynėse yra ypač daug, neutralizuoja laisvuosius radikalus ir apsaugo organizmo ląsteles nuo pažeidimo.
Mėlynėse yra apie pusantro procento taninų, kurie gydo viduriavimą, ir antocianinų, kurie saugo kraujagysles. Mėlynės sustiprina regėjimą ir sumažina akių nuovargį ilgai būnant dirbtinėje šviesoje. Jose gausu kalio, fosforo, kalcio, ypač daug geležies ir mangano. Mėlynėse yra niomirtilino, kuris mažina cukraus kiekį kraujyje ir gali būti vartojamas kaip papildoma priemonė cukriniam diabetui gydyti. Uogos ir jų lapai gydo kolitą, dispepsiją, padeda viduriuojant, netekus apetito, žarnyne paūmėjus puvimo ar rūgimo procesams.
Avietės
Aviečių Lietuvoje nestinga – tai kirtaviečių augalas. Palankiausias metas jas rinkti yra nuo liepos iki rugpjūčio vidurio. Avietėse gausu C, A, E ir B grupės vitaminų. Kraują gerina uogose esanti geležis, kalio druskos, karotinas, folio rūgštis. Depresiją gydytis padeda uogose esantis varis, cholesterolio kaupimąsi ant kraujagyslių sienelių mažina beta-C-tosterinas.
Avietės, skirtingai negu dauguma kitų uogų, nepraranda naudingų savybių ir termiškai apdorotos. Uogose esančios organinės rūgštys skatina virškinimą, naikina žalingus žarnyno ir skrandžio mikroorganizmus. Avietės vartojamos nuo mažakraujystės, sutrikus širdies ritmui. Tai natūralus aspirino pakaitalas. Uogos padeda pasveikti nuo peršalimo, gripo, kvėpavimo takų infekcijų, nes skatina prakaitavimą. Gydomųjų savybių taip pat turi lapai bei šaknys. Skani ir labai vertinga džiovintų uogų, lapų ir šakelių arbata.
Gervuogės
Gervuogės dažnai auga prie upių ir sunoksta vasaros pabaigoje. Jose gausu organinių rūgščių, aromatinių ir rauginių medžiagų, A ir B grupės vitaminų, ypač daug vitamino C. Nemažai kalio, vario, mangano, flavonoidų, yra sacharozės, gliukozės, fruktozės ir ląstelienos. Gervuogės pasižymi vaistinėmis savybėmis – tinka diabetu sergantiems žmonėms ir norintiems sulieknėti.
Gervuogės lapai ir uogos turi šlapimą varantį poveikį, pernokusios uogos veikia kaip laisvinamieji, o neprinokusios – kietina vidurius. Nuovirai vartojami esant inkstų bei kepenų uždegiminiams procesams, gydant virškinamojo trakto ligas. Juodosios miško uogos labai naudingos moterims, nes jų sudėtyje esantys fitoestrogenai palengvina priešmenstruacinio sindromo ir menopauzės simptomus. Gervuogės valgomos tiek šviežios, tiek džiovintos, iš jų spaudžiamos sultys, daromi dietiniai gėrimai, džemai, uogienės, kisieliai, pyragų įdarai.
Komentaras
Gydytoja dietologė Rūta Petereit:
– Visos miško uogos naudingos imuninei sistemai. Nuo senovės džiovinamos miško uogų šakelės ir lapai – jos plikomos kaip arbata. Sezono metu rekomenduojama kasdien suvalgyti po saujelę uogų. Jas geriausia rinktis užkandžiams.
Nepatartina pusryčių ar vakarienės metu valgyti vien uogas. Tai nėra draudžiama, bet reikalinga įvairovė, nes jos neturi visų reikalingų maistinių medžiagų, pavyzdžiui, baltymų. Visur turi būti saikas, todėl persivalgyti miško gėrybių nerekomenduojama. Jos suteikia pakankamą sotumo jausmą.
Pramoniniu būdu šaldomos uogos išsaugo savo naudingąsias savybes. Geriausia uogomis skaninti košę ir varškę, darytis kokteilius. Jų užberti galima ant pyrago ar ledų.
