Antro gyvenimo pradžia

„Laukiantys organo transplantacijos ligoniai kiekvieną rytą pradeda su viltimi – gal šiandien išgirs telefono skambutį ir kvietimą: „Atvykite į ligoninę, yra potencialus donorinis organas“, – pasakoja Nacionalinio transplantacijos biuro direktorės pavaduotoja Audronė Būziuvienė. – Visi, kuriems sėkmingai buvo persodinta širdis, kepenys ar plaučiai, tvirtina, jog transplantacijos diena jiems – lyg antro gyvenimo pradžia.“

Organų persodinimo Lietuvoje šiuo metu laukia 303 žmonės: širdies – 33 ligoniai, kepenų – 59, kasos ir inksto komplekso – 11, plaučių – 6, širdies ir plaučių komplekso – 5, o daugiausia laukia inksto – 189.

Septyni 2015-ųjų mėnesiai – ypač sėkmingi organų donorystės ir transplantacijos srityje. Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, šių metų statistiniai rodikliai gerokai viršija 2014 metų dvylikos mėnesių duomenis. O už statistikos – išgelbėtos žmonių gyvybės.

Tai, pasak A. Būziuvienės, teikia vilties, kad didėjant žmonių sąmoningumui ir aktyviau pritariant donorystei, vis daugiau donorų organų bus paaukojama ligoniams, kurie be transplantacijos mirtų. Todėl tikėtina, kad gerokai sutrumpės transplantacijos laukiančiųjų eilės.

Sunku apsispręsti

Ilgiausia donoro inkstų laukiančiųjų eilė šiemet trumpėja sparčiau. Pernai per visus metus atliktos 57 mirusio donoro inkstų transplantacijos, o šiemet per perpus trumpesnį laiką (iki liepos 20-osios) jau persodinti 62 inkstai.

„Žmonės, kuriems būtina persodinti inkstą, gali laukti ilgiau – metus, dvejus ar daugiau, nes jiems tam tikrą laiką gali būti taikoma pakaitinė inkstų terapija. O štai ligoniams, sergantiems širdies, kepenų, kasos ar plaučių ligomis, vienintelis išsigelbėjimas – organų persodinimas“, – teigia A. Būziuvienė.

Deja, Lietuvoje vis dar bijoma dovanoti mirusiojo organus. Jei žmogus nepaliko raštiško sutikimo, apsispręsti tenka jo artimiesiems.

Netekties akivaizdoje tai labai sunku, bet priimti sprendimą reikia nedelsiant. Pasak A. Būziuvienės, dažnai pasitaiko, kad kol artimieji svarsto, kaip pasielgti, potencialus donoras, kuriam konstatuota smegenų mirtis, prarandamas. Nepaisant gydytojų pastangų, taikomų priemonių (dirbtinė kraujotaka, vaistai), gyvybingų organų išlaikyti nepavyksta, todėl donorystės procesas tampa nebeįmanomas.

Vilties teikia tai, kad situacija pamažu keičiasi. Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, palyginti su 2014 metų pirmuoju pusmečiu, šiemet pirmąjį pusmetį artimųjų, nesutinkančių paaukoti mirusiojo organą, sumažėjo beveik perpus – nuo 40 iki 22 proc.

Situacija keičiasi

Nacionalinis transplantacijos biuras ragina sprendimą dėl organų donorystės priimti pačiam žmogui, o ne jo artimiesiems. Sutikimą donoro kortelei gauti galima užpildyti interneto svetainėje www.transplantacija.lt paspaudus nuorodą „Pasirašyk internetu“ ir patvirtinus savo tapatybę per elektroninę bankininkystę ar elektroniniu parašu. Be to, sutikimą paaukoti organus bei audinius galima pasirašyti ir gydymo įstaigose. 

„Žmonių, kurie apsisprendė būti donorais ir pareiškė savo valią, kad po mirties jų organai būtų persodinti, Lietuvoje kol kaslabai mažai, – tvirtina Nacionalinio transplantacijos biuro direktorės pavaduotoja  A. Būziuvienė. – Kita vertus, savo valią galima pareikšti ne tik raštu ir įsigijus donoro kortelę, bet ir aptarus ją su artimaisiais, taip nuo jų pečių nuimant apsisprendimo naštą. Kai žmonės žino, kad jų šeimos narys norėjo, kad jo organai būtų dovanoti, jie tik vykdo mirusiojo valią ir mirties akivaizdoje jiems paprasčiau priimti tokį sprendimą.“

Deja, neretai artimųjų nuomonės dėl donorystės išsiskiria. Pasitaiko atvejų, kai mirusiojo žmona sutinka aukoti sutuoktinio organus, bet tam paprieštarauja kiti giminaičiai. Nors tokiu atveju juridiškai lemiamas sutuoktinės sprendimas, giminaičių spaudimą patirianti moteris nesutinka dovanoti organų. 

„Kiekvienas turime savęs paklausti: o jei aš susirgčiau ir mane išgelbėtų tik donoro organas? Turbūt visi, atsidūrę tokioje situacijoje, norėtume, kad kas nors jį dovanotų. Todėl reikia patiems priimti sprendimą, pareikšti savo valią raštu ar pasakyti artimiesiems, – ragina A. Būziuvienė. – Džiugu, kad pastaruoju metu daugėja donorystę palaikančių žmonių.“

Tokiems pokyčiams įtakos turėjo donorystės pavyzdžiai, kuriuos aprašė žiniasklaida. Tai ir sėkmingai su persodintais organais gyvenančių žmonių istorijos, ir dovanotos širdutės kelionė iš Prancūzijos į Lietuvą, jos transplantacija vaikui.

„Kai žmonės mato gerus pavyzdžius, jiems lengviau priimti sprendimą ir pasakyti donorystei „Taip“, – teigia A. Būziuvienė.

VERTA ŽINOTI

Tiems, kurie pasirašo sutikimą po mirties aukoti savo organus, išduodama donoro kortelė. Tai tėra simbolinis ženklas, liudijantis geranorišką žmogaus apsisprendimą, todėl kas nenori, kortelės gali ir neimti: duomenys apie žmogaus valią po mirties tapti donoru yra įtraukiami į atitinkamą registrą.

Žmogaus audinių, ląstelių, organų donorystės ir transplantacijos įstatymas numato, kad mirusiojo artimųjų dėl neprieštaravimo donorystei atsiklausiama tokia pirmumo tvarka: sutuoktinio (-ės), pilnamečių vaikų (įvaikių), tėvų (globėjų, įtėvių), brolių (seserų). Gavus vieno iš šių asmenų sutikimą nustatyta pirmumo tvarka, kitų mirusiojo artimųjų sutikimo neklausiama.

Jei artimieji donorystei pritaria, sutikimo jie negalės pasirašyti, kai yra išvykę – negalioja nei faksu atsiųstas, nei skenuotas sutikimas.

Krikščionybė neprieštarauja donorystei, dvasininkai jai pritaria. Donorystę palaimino Romos popiežius Jonas Paulius II.
Tai įdomu
Šie metai – jubiliejiniai vaikų kepenų transplantacijos srityje. Lygiai prieš dešimtmetį, 2005-aisiais, Lietuvos vaikams kepenų persodinimo operacijos pradėtos daryti užsienyje.

Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, per dešimtmetį mūsų šalies vaikams iki 18 metų Lietuvoje ir užsienyje – Lenkijoje, Vokietijoje, Belgijoje atlikta 13 kepenų transplantacijų.

Lietuvos vaikus kepenų transplantacijoms užsienyje ruošia, prieš operacijas gydo ir po jų stebi bei medikamentus skiria dviejų didžiųjų šalies ligoninių – Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo Vaikų ligoninės ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos gydytojai.

Kepenų transplantacijos paprastai prireikia, kai vaikui diagnozuojamos įgimtos tulžies latakų anomalijos. Dažniausia diagnozė – įgimta tulžies latakų atrezija (t. y. išorinių tulžies takų nebuvimas). Daugumai Lietuvos vaikų, kuriems užsienyje buvo atlikta transplantacija, diagnozuota būtent ši ypač sudėtinga anomalija. Vidutiniškai kasmet šalyje gimsta 2–3 vaikai, kuriems nustatoma įgimta tulžies latakų atrezija.

FAKTŲ KALBA

Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, pernai per metus atlikta 11 širdies transplantacijų, šiemet (iki liepos 20 d.) – jau 10, atitinkamai kepenų – 12 ir 8, kasos ir inksto komplekso – 2 ir 1, inkstų – 57 ir 62.

Ragenų pernai per metus persodinta 35, šiemet – jau 30.

2014-aisiais atliktos 97 organų ir 35 audinių (ragenų) transplantacijos, šiemet – jau 86 organų persodinimo operacijos ir 30 audinių (ragenų) transplantacijų.

Šiemet išaugo potencialių bei efektyvių donorų skaičius po smegenų mirties. Pernai iki liepos 20 d. Buvo 63, per visus metus – 106 potencialūs donorai, iki šių metų liepos 20-osios užregistruotas 81 potencialus donoras. Pernai iki liepos 20 d. Buvo 20, per visus metus – 31 efektyvus donoras, šiais metais – Jau 34.

Liepos 20 dienos duomenimis, Lietuvoje sutikimą po mirties aukoti savo organus ir (ar) audinius recipientui yra pareiškę 21 349 žmonės. Iš jų 65 proc. Moterų ir 35 proc. – vyrų. 

Aktyviausiai organų donorystės idėją palaiko 18–30 metų amžiaus žmonės, antroje vietoje pagal sutikimą pasirašiusiųjų skaičių – 31–40 metų asmenys.