Tiesa, visada buvau „putlutė“ ir žemesnėse klasėse tekdavo kartais išgirsti kandžių replikų iš aplinkinių dėl mano sudėjimo, tačiau kažkaip jau nuo mažų dienų esu užsiauginusi „storą odą“ ir jokie užgauliojimai manęs negąsdindavo ir neimdavau į galvą.
Visuomet buvau aktyvi. Lankiau tai vienus, tai kitus šokius, galiausiai, geriausios draugės paskatinta, 9 klasėj pirmą kartą nuėjau į sporto salę, su kuria neišsiskiriu iki šiol. Aišku, anksčiau tas sportavimas buvo tik mėgėjiškas - porą ar keletą kartų į savaitę, vėliau dažniau pradėjau rinktis aerobikos užsiėmimus vietoj treniruoklių salės...
Ir net pati nepajutau, kaip net nedvejojusi ir užsidegusi iškart užsikabinau už šitos minties ir tą pačią minutę pasakiau: „taip, tikrai sugebėsiu visko atsisakyti, ruošiamės!“. Na, o visa to kaina - kantrybė, skanumynų nebuvimas, valia, užsispyrimas ir, žinoma, alkoholiniai kokteiliai iškeisti į baltumų kokteilius, o naktinis klubas - į sporto klubą.
Tai, kad šitas sportas kaip koks narkotikas taip įtraukia, kad norisi tik judėti pirmyn ir siekti aukštesnių bei geresnių rezultatų, o man iki gerų rezultatų dar laukia labai ilgas kelias. Viso labo sudalyvavau tik poroje varžybų ir tai nelabai sėkmingai, taip kad tobulėti ir ko siekti dar yra labai labai labai daug kur.
O nevaržybiniu sezono metu taip drastiškai kąsnių skaičiuoti tikrai netenka, todėl spėji ir „atsivalgyti“ ir „atsipramogaut“ (kas po varžybų suteikia mažiausiai tris kartus daugiau laimės), o po visų šitų „balių“ vėl savimi nebepatenkintas ir pilnas motyvacijos kantriai ir sąžiningai vėl nori ruoštis sekančiam sezonui.