Pieto Oudolfo sodų banga randa atgarsį ir Lietuvoje

Ne pirmus metus pasaulis sužavėtas Pieto Oudolfo sodų mados, vadinamos olandiškąja. Apie tai, kuo ypatinga ši želdinimo kryptis ir ką reikėtų žinoti norint patiems įsirengti tokį sodą, kalbiname tinklaraščio „Kitokie augalai“ įkūrėją, želdynų dizainerę Rasą Laurinavičienę. Ji lankėsi įvairių šalių parkuose bei soduose ir turėjo galimybę išvysti P.Oudolfo sodą savo akimis.

- Daug keliaujate, esate įsteigusi aplinkos želdinimo ir prekybos augalais įmonę. Papasakokite, kas yra olandiškoji sodų banga.

- Tradicinė sodininkystė visuomet buvo palyginti konservatyvi. Atsižvelgiant, kokie postūmiai per pastarąjį šimtą metų įvyko mados ar mokslo pasaulyje, sodininkystė tokiu progresu toli gražu negali pasigirti. Tradiciniai daugiamečiai augalai tikrai atrodo puikiai, kol žydi, tačiau, vasarai įpusėjus, jie jau būna gerokai pavargę. Ir tai tęsiasi tol, kol prasideda tradicinių rudeninių augalų žydėjimas. Dėsninga, kad atsirado apželdinimo srovė, užpildanti tarpą tarp vasaros žiedų ir rudens spalvų. Šiandien ji įvardijama kaip olandiškoji banga. Išskirtinis šio stiliaus atributas – ilgais šuorais, dideliais kiekiais susodinti daugiamečiai žoliniai augalai. Jiems sužėlus, sukuriamas banguojančios augalų jūros vaizdas.

- Kaip atsirado ši sodų ir parkų kryptis?

- Trumpai apibūdinti šį stilių galima taip: kuriamas natūralistinis, mažai priežiūros reikalaujantis kraštovaizdis, kuriame dirvožemio tipas ir vieta yra pagrindiniai veiksniai, lemiantys, kokius konkrečius augalus rinktis. Susipina lengvos ažūrinės dekoratyvinės žolės su skulptūriškais daugiamečiais augalais.

Ši kryptis atsirado kaip atsakas į tradicinio stiliaus želdynų rigidiškumą, spalvų akcentavimą, siekiant kraštovaizdžio dizaino didesnio ekologiškumo bei tvarumo.

Patys gražiausi šio stiliaus sodai sukurti stengiantis ne aklai kopijuoti gamtą, o perteikti išraiškingiausias natūralaus kraštovaizdžio ypatybes: formą, tekstūrą, spontanišką augalų harmoniją. Nors toks kraštovaizdis atrodo lyg savaime atsiradęs, jis pagrįstas giliomis ekologijos bei botanikos mokslų žiniomis. Galima teigti, kad tai – patobulintas gamtos fragmentas.

- Kokiu tikslu kuriami tokie parkai kaip „DroomParken“ Švedijoje?

- Miesto žmogui trūksta sąlyčio su gamta. Daugelis mūsų iš vaikystės nešiojamės tam tikrus paveikslus, archetipus, kaip atrodo vienoks ar kitoks kraštovaizdis. Žali plotai leidžia nors trumpam grįžti į prisiminimus, paskęsti augalų jūroje. Gausiai naudojami dekoratyviniai varpiniai augalai tokio pobūdžio želdynuose tik dar labiau sustiprina pojūčius.

- Ar olandiškoji banga randa vietą ir Lietuvoje?

- Tikrai taip, ji plėtojama vis sparčiau. Tiesa, tai vyksta beveik išimtinai privačiuose sklypuose, tačiau pirmųjų daigų atsiranda ir viešuose želdynuose. Tinkamai suprojektuotas, apsodintas ir prižiūrimas toks želdynas mieste yra tik pranašumas. Tai ir ekonomiškas sprendimas, palyginti su vienmečiais augalais: vieną kartą apsodinus, kasmet tereikia kosmetinių pokyčių. Tik stebėtis lieka, kodėl šis geras metodas kol kas nepopuliarus praktikuojant urbanistinį želdinimą Lietuvoje.

- Koks dizainerio P.Oudolfo indėlis į olandiškąją bangą?

- Tiesioginis ir itin didelis. Judėjimas ir vardą įgijo pirmiausia dėl to, kad P.Oudolfas kilęs iš Olandijos. Buvo daugiau jo bendražygių, bet jie mažai žinomi už šalies ribų. Kadangi P.Oudolfas vykdė ir vykdo daugelį tarptautinių projektų dažnai itin svarbiose, istorinėse pasaulio metropolių vietose, nestebina, kad natūralistinio želdinimo judėjimas pavadintas šio dizainerio vardu.

- Kaip paaiškintumėte dizainerio teiginį „jei augalas gerai neatrodo miręs, vadinasi, jo neverta auginti“?

- Turima omenyje, kad svarbiausia – augalo forma ir struktūra. Kaip sako pats P.Oudolfas, „jeigu struktūra yra detaliai apmąstyta ir sodas gerai atrodo, net nelabai svarbu, kokias spalvas renkatės“. Pagal tradicinius kanonus formuojamame želdyne daugiausia dėmesio skiriama trumpalaikiams, nors ir prabangiems, vidurvasario žiedams.

O natūralistinio stiliaus želdyne svarbus visas augalo gyvenimo procesas, pradedant ryškia pavasario žaluma, baigiant dekoratyviomis žolių šluotomis ir architektūriškais nužydėjusiais žiedynais. Nors dažnai sodininkai, atėjus rudeniui, puola skinti nužydėjusius augalus, čia kaip tik skatinama palikti nužydėjusių augalų stiebus tiek dėl architektūriškų formų, tiek dėl naudos paukščiams žiemą.

Rekomenduojama rinktis augalus, kurie „ne tik gražiai gyvena, bet ir miršta gražiai“.

- Kuo išsiskiria šio dizainerio apželdinimo metodai? Gal galite pateikti pavyzdžių?

- Per keletą dešimtmečių besitęsiančią karjerą P.Oudolfo stilius šiek tiek keitėsi, evoliucionavo. Tačiau visuomet jo želdynai yra nepaprastai gražūs, efemeriški, nors ir neperkrauti spalvingais, ryškiais augalais. Labiausiai vykusių jo kūrinių pagrindas – kruopščiai apmąstytas planas ir gilios botaninės kūrėjo žinios. Želdynai stebina gausybe subtilių derinių, džiugina faktūrų bei spalvų žaisme nuo pavasario iki vėlyvo rudens.

- Gal yra šio dizainerio pasekėjų Lietuvoje?

- Taip, sakyčiau, dabar ši kryptis yra pasiekusi viršūnę. Daugelis ja žavisi, bando susikurti savo sklypuose bei sodybose. Galbūt žmonės jaučiasi kiek pavargę nuo dešimtmečius trunkančios spygliuočių bei spalvoto mulčio viešpatijos, ieško atgaivos akiai. Priešingai, nei dažnai manoma, tinkamai sukurtas olandiškosios bangos gėlynas reikalauja gana nedaug priežiūros.

- Kaip susikurti tokį sodą patiems?

- Tai nėra labai sunku. Be abejo, šiek tiek sunkiau dėl to, kad tinkamos literatūros lietuvių kalba – ne itin gausu. Tačiau internete galima rasti daugybę rekomendacijų anglų bei rusų kalbomis. Žinoma, ne vienas kraštovaizdžio dizaineris mielai pagelbės kuriant natūralistinio stiliaus gėlyną.

Reikia atminti, kad žemės paruošimo darbai niekuo nesiskiria nuo tradicinio gėlyno paruošiamųjų darbų, tik svarbu pernelyg negerinti dirvožemio. O tuomet reikia rinktis augalus iš tipinio natūralistinio želdinimo stiliui tinkamo asortimento. Galbūt kiek sudėtingiau yra tinkamai sudėlioti augalus, bet ir apie tai galima rasti informacijos internete.

- Ar metodas tinkamas mažiems sklypams?

Tikrai tinkamas. Svarbu išlaikyti tam tikrų augalų ar derinių atsikartojimą želdyne, apsiriboti nedidele augalų palete, kad vaizdas būtų kaip įmanoma vientisesnis.

R.Laurinavičienė šiemet siūlo iš šių daugiamečių žolinių augalų veislių kurti P.Oudolfo tipo sodą.

Snaputis (Geranium) Rozanne – šio snapučio pristatyti nereikia. Per gerą dešimtmetį jis susirinko visus aukščiausius apdovanojimus žolinių daugiamečių augalų pasaulyje, pavyzdžiui, AGM („Award of Garden Merit“).

Lietuvoje žydi nuo birželio vidurio iki šalnų. Kad žiedus nuolat krautų, augalui reikia derlingos, drėgnos dirvos, tad labai sausoje vietoje jis prastai augtų bei žydėtų. Kartais per sausrą gali atsirasti rusvų dėmių ant lapų, bet tai tik estetinis dalykas. Gali augti šiokiame tokiame pavėsyje. Gražūs kiek dėmėti lapai, kurių būna labai gausu. Jei aplink augalą palikta daug vietos, jis augs kaip platus kilimas; jei greta veši kiti augalai, snaputis gali išstypti ir aukštesnis, nes ilgais ūgliais remsis į aplinkinius augalus. Dauginasi itin lėtai, tačiau vienoje vietoje gali augti daug metų.

Gojinis šalavijas (Salvia nemorosa) Caradonna – ši veislė nuo kitų šalavijų skiriasi itin glausta, stačia kero forma, siaurais, tamsiai mėlynais žiedynais ir tamsiais stiebais. Dabar tai bene populiariausia pasaulyje gojinio šalavijo veislė. Gausiai pražysta jau birželio mėnesį. Nužydėjusius kerus apkarpius, pražysta pakartotinai, tik ne taip gausiai. Šalavijai mėgsta trąšią, vandeniui laidžią dirvą ir saulėkaitą.

Kraujalakė (Sanguisorba) Red Thunder – absoliučiai pati populiariausia kraujalakė pasaulyje. Dar vienas P.Oudolfo išvestas augalas, labai dažnai auginamas natūralistinio stiliaus želdynuose. Dėl palyginti nedidelio ūgio dažnai naudojama masiniam apželdinimui. Virš tamsių žalių lapų kupsto liepos mėnesį iškyla daugybė stiebų, apkibusių tamsiais vyšnių spalvos žiedynais. Žydėjimas labai gausus. Žiedynų tiek daug, kad jie atrodo kaip audros debesis.

Kaip ir visos kraujalakės, ši veislė mėgsta drėgną žemę, tačiau lengvai prisitaiko ir sausesnėje dirvoje. Idealiai dera prie daugelio augalų, žydinčių antroje vasaros pusėje, pavyzdžiui, ežiuolių, dekoratyvinių žolių. Kraujalakė vertinga dėl universalumo, kadangi lengvas, gracingas jos siluetas tinka ir prie rožių (ypač tuščiavidurių), smulkiažiedžių augalų, erškėčių.

Astrancija (Astrantia) Roma – legendinė astrancijos veislė, išvesta paties P.Oudolfo, o tai jau savaime galima laikyti kokybės ženklu. Išskirtinė žiedų spalva – dulsvai rožinė – nebūdinga jokiai kitai astrancijos veislei. Tai labai ilgaamžis augalas, galintis ilgai augti nedalomas toje pačioje vietoje. Tiesą sakant, su metais jis tik gražėja. Geriausiai auga pusiau pavėsyje, drėgnoje, trąšioje dirvoje. Tačiau prisitaiko ir prie saulėkaitos, jei pakanka drėgmės. Verta atminti: siekiant, kad gausiai ir nuolat žydėtų, būtina, kad žemė neperdžiūtų, tad, jei ryšitės auginti vandeniui laidžioje dirvoje, nepamirškite retsykiais palaistyti.

Astrancijos – labai universalūs augalai, gerai atrodantys įvairių stilių gėlynuose. Gausiausiai žydi vasaros pradžioje, tad tinka su tuo laikotarpiu žydinčiais augalais, kuriems reikalingos panašios augimo sąlygos, pavyzdžiui, snapučiais (Geranium). Pavėsyje jos dera su melsvėmis (Hosta). Netgi teigiama, kad atbaido sraiges bei šliužus (labai gali būti, nes nepastebėjau, kad astrancijų lapai būtų kada pažeisti šių ėdrių gyvių). Puikiai tinka prie rožių. Na ir, be abejo, jos idealiai dera natūralistinio stiliaus želdynuose su dekoratyvinėmis žolėmis, ypač tomis, kurios žydi anksti.

Saulainė (Helenium) Moerheim Beauty – labai sena ir vis dar gera saulainių veislė. Vienas didžiausių pranašumų – ankstyvas žydėjimas. Šie augalai pražysta jau liepos pradžioje. Saikingo dydžio, lengvai pritaikomi net ir vidutinio ploto gėlyne. Žiedų spalva – maloni ruda su oranžiniais atspalviais. Geriausiai auga saulėtoje, derlingoje, ne itin sausoje dirvoje. Nemėgsta rudeninio persodinimo.