Traumos, kaulų lūžiai, galūnių nušalimai, virškinimo sutrikimai gresia kiekvienam aistringam keliautojui arba alpinistui.
Sakė, laukia ilgas gydymas
„Tai nutiko prieš dvejus metus ekspedicijos į šeštą pagal aukštį pasaulio kalną Cho Oyu Himalajuose. Buvo mano pirmas bandymas pasiekti legendinę aštuonių tūkstančių metrų aukščio ribą.
Antrąją kelionės dieną, eidamas bazinės stovyklos link, vietinėje kavinėje stipriai apsinuodijau maistu. Beveik dvi savaites kankinausi, netekau daug energijos bei sveikatos“, ‑ pasakoja nuo mažų dienų apie kalnus svajojęs R.Noreika.
Situacijai pagerėjus, vyras vis tiek leidosi į pavojų kupiną žygį, nors fizinė būklė ir nebuvo gera.
„Po ilgo, lėto ir sunkaus kopimo kartu su šerpu pasiekėme viršūnę. Bet grįžtant mane visai apleido jėgos, toliau leistis nebegalėjau, dėl smarkiai išretėjusio oro ir deguonies trūkumo atsiguliau ant nedidelės horizontalios uolos, vadinamoje mirties zonoje, ir ten praleidau vieną svarbiausių savo gyvenimo naktų.
Neturėjau nei miegmaišio, nei palapinės, nei papildomo deguonies. Laimei, buvo pakankamai ramus oras ir kažkur tik 25 laipsniai šalčio. Tai, kad esu gyvas ir galiu dar kartą padėkoti kalnui, jog mane paleido, yra tikras stebuklas. Galėjau mirtinai sušalti ir likti ten amžiams, o aš pamačiau tik apšalusius, kaip galvojau, penkis kairės ir keturis dešinės rankos pirštus“, ‑ išgyvenimais dalijasi pašnekovas.
Vargais negalais, pavykus pasiekti trečią aukštutinę stovyklą, dar laukė ilgas ir sunkus trijų dienų kelias iki bazinės stovyklos.
„Iš ten džipais grįžome į Katmandu, kur vietinėje klinikoje pirmą kartą mano pirštus apžiūrėję specialistai vilties neatėmė, tik sakė, kad laukia ilgas gydymas. Jie turi didelę nušalimų kalnuose gydymo patirtį. Liepė kelis kartus per dieną mirkyti pirštus druskos tirpale, laikyti šiltai, laukti keletą mėnesių ir neskubėti jų amputuoti. Abi rankas sutvarstė, buvau kaip su bokso pirštinėmis, laisvas liko tik dešinės rankos nykštys“, ‑ prisimena R.Noreika.
Skraidyti netrukdo
Kai po kelių dienų grįžo į Lietuvą, Robertas atsidūrė Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje.
„Kairės rankos keturis pirštus iki vidurinio slankstelio amputavo po poros savaičių, o dešinės rankos pirštukams pasisekė geriau: po ilgo gydymo keturis patrumpino tik per pusę nago“, ‑ pasakoja R.Noreika.
Skausminga patirtis nesumažino lakūno noro kopti į kalnus.
„Kol kas dar pirštų galai labai jautrūs šalčiui. Tikiu, po kurio laiko bus geriau, tada vėl pajudėsiu kalnų link. Reikia palaukti, nesinorėtų dar labiau patrumpinti pirštukų. Kol kas stengiuosi palaikyti normalią bendrą fizinę būklę. Man pakanka rytais atlikti penkis tibetiečių pratimus, vieną kitą jogos asaną (specialus jogos pratimas – red. past.) ir jaučiuos puikiai“, ‑ optimizmo nepraranda R.Noreika.
Nei operacijų, nei ramentų
Kiek traumų kalnuose yra patyręs vienas garsiausių šalies alpinistų Vladas Vitkauskas (nuotr.), kuriam pasidavė aukščiausios pasaulio viršūnės?
„Turbūt dešimtis ar šimtus kartų mažiau negu kasdienybėje. (Juokiasi.) Beveik nesu patyręs. Yra buvęs atvejis, kai kritau nuo aukščiausios buvusios Sovietų Sąjungos viršukalnės – tada Komunizmo vadinosi, dabar Ismailo Samani, ‑ ir kai jokios vilties gyvas likti neturėjau, viskas baigėsi tik čiurnos raiščių patempimu, gal netgi paplyšimu. Nereikėjo nei ramentų, nei operacijų.
Tuomet ilgiausiai jaučiau pasekmes – kurį laiką negalėjau bėgioti. Bet lazdos neprireikė. Po to dar įkopiau į pačias aukščiausias kalnų viršūnes. Kalbant apie traumas, turbūt labiausiai kenčia alpinistų kaulai, pradedant nuo pėdos iki kaukolės. Baisiausios būna kaukolės pagrindo traumos – lemtingiausios, nes dažniausiai mirtinos.“
Saulės šviesa, judėjimas gryname ore ir mažiau maisto, kuris nėra skirtas žmonėms ‑ toks Vlado Vitkausko sveikatos receptas.
Virškinimo problemos
Pėsčiųjų žygius organizuojantis Vilniaus keliautojų klubo pirmininkas Algimantas Jucevičius pasakoja, kad kelionėse nuotaiką dažniausiai sugadina virškinimo trakto sutrikimai.
„Kai važiuojame į tolimesnius kraštus, atidžiai reikia sekti mitybos režimą, nes beveik trečdalis dalyvių iš praėjusių metų praktikos turėjo virškinimo problemų.
Su mumis važiavo medikas, kuris prieš tai skaitė paskaitą. Deja, virškinimo sutrikimai keliautojus persekioja kasmet“, - apie turiadose patiriamus sveikatos sutrikimus pasakoja A.Jucevičius.
Patyręs keliautojas akcentuoja, kad kiekvienas žmogus su savimi turi vežtis bent minimalią vaistinėlę.
„Dabar labai madingos kelionės ir žygiai. „Oi, aukščiausias Europos kalnas - Monblanas“, pasiruošęs nepasiruošęs – vis tiek lipa. Jeigu žmogus kopia svaigstančia galva ar negaluodamas, praranda malonumą, galų gale rizikuoja savo ir bendražygių sveikata. Didėja traumų rizika.
Pastaruoju metu į kalnus einame su vadinamosiomis trekingo lazdomis, ne šiaurietiško ėjimo, o specialiai kalnų žygiams skirtomis – jos tvirtesnės, apsaugo nuo griūvimo.
Kalnai - pavojinga aplinka, todėl naudojame ir šalmus, ir atitinkamus rūbus. Kadangi pakilus ankščiau, intensyvesnis ultravioletinių spindulių poveikis, pirmiausiai reikia apsaugoti akis – ne kokiais plastmasiniais akinėliais, o stikliniais, kurie nepraleidžia ultravioletinių spindulių. Tepame veidą kremu nuo saulės, ypač reikia apsaugoti lūpas. Būna taip, kad jos suskyla, netgi pasidaro žaizdotos. Net valgyti negali“, – pasakoja penkiasdešimt penkerius metus kelionėms paskyręs A.Jucevičius.
Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Terminių traumų sektoriaus skyriaus vedėjas Vytautas Vaitkus:
- Tik žvilgterėjęs į žmogų galėtumėte pasakyti, kad jis yra „pametęs galvą“ dėl kalnų?
- Daug alpinistų neteko sutikti, turbūt geriausiai pažįstu Robertą Noreiką, kuriam teko teikti medicininę pagalbą.
- Kokios būklės šis alpinistas buvo patekęs į jūsų rankas?
- Jo kairės rankos pirštų būklė buvo labai bloga, o dešinės ‑ pusėtina, vylėmės, kad kraujotaką pavyks atkurti. Himalajuose vietiniai gydytojai jam buvo suteikę pirmąją pagalbą. Kažkas jam buvo pribūręs, kad viskas atsistatys.
Tačiau jam patekus pas mus buvo stipriai paveikta rankos plaštaka, ypač pirštų galiukai mumifikuoti, kitaip sakant, – sudžiuvę ir nusmailėjantys. Požymiai rodė, kad nieko gero jau nebus.
- Paprastai tariant, kiek laiko turi praeiti, kad galėtum tikėtis geriausio rezultato?
- Pačių geriausių rezultatų galima pasiekti, jeigu per tris keturias valandas nuo traumos žmogui būna tinkamai atšildomos galūnės. Nušalusią galūnę reikia kuo šilčiau apvynioti, jeigu įmanoma, gerti kuo daugiau karštų skysčių.
Arba šiltu vandeniu šildyti šiek tiek aukščiau sužalotos vietos. Sakykime, jeigu pirštai nušalę - tai dilbį. Bet jeigu skruzdėlytės bėgioja, atrodo, tarsi su adatėlėmis badoma ‑ tai signalas, kad po truputį pirštuose ar plaštakoje trinka kraujotaka. Tai yra būsena artima visiškam kraujotakos sutrikimui.
