- Karoli, sakyk, ar tu pieši tik dėl to, kad tau labai patinka, ar yra ir dar kažkas?

- Man malonu paišyti. Šiaip paišymas man yra kaip tam tikra terapija. Asmeniniai darbai visada atsiranda iš to, kad tu nori kažkaip išsipaišyti, išsilieti – bent jau nuo to prasidėjo asmeniniai darbai, kai pradėdavai paišyti, kai tau negatyvi nuotaika ar apatija. Tu kažkaip išsivalai ir tau pasidaro geriau. Nuo to viskas prasidėjo.

- Tai galima pavadinti ir kaip tam tikrą meditaciją?

- Taip. Atsimenu savo pirmuosius darbus su tušu ir teptuku ant popieriaus. Nusipirkdavau milžinišką ruloną parduotuvėje prie Cvirkos parko ir gabendavausi tą ruloną dviejų metrų dydžio pas tėvus į namus, vyniodavausi ant grindų, teptuku tapydavau, tos valandos tirpdavo – laiko tikrai nepastebėdavau. Jis praskriedavo, visa diena praskriedavo klūpint ant grindų ir taškantis dažais ir tušu.

- Esi sakęs, kad norėtum, kad skaitytojas pats užbaigtų piešinio pasakojimo istoriją, kas matosi ir iš tavo portretų, kurie daryti iš nugaros. O kodėl skaitytojas, žiūrovas, kuris dažniausiai neturi laiko, turėtų vargintis ir dar kurti istorijų pabaigas?

- Tai kaip tik yra ta terpė, kur tu gali pailsėti. Aplink vyksta tas bėgimas, viskas labai ryšku, labai rėkia. Manau, kad kaip tik, jeigu tai sutampa su žiūrovų emocija ir jeigu jis atranda tavo darbą, jis pailsi, pamedituoja, tebūnie ir kelias sekundes, bet jis kažkokią ramybę pajunta. Darbuose vengiu dinamikos, greičio – viskas taip lėta, ramu. Ir šiaip čia dar ir bėgimas nuo reklamos, kur stengiesi parduoti visais įmanomais būdais, o aš neturiu ką parduoti, nebent bandau įsiūlyti kažkokią nuotaiką, kurią aš kuriu. Jeigu žiūrovas ją pajunta – pasisekė.

- Kaip manai, ar rutina nužudo kūrybingumą?

- Kartais rutinoje gimsta idėjos, kartais bedarant kitą darbą. Jeigu nebūtų rutinos ir viskas būtų taip ištaškyta, tokia nežinomybė, kažkoks išsiblaškymas tada būtų. Tu net nespėtum prisėsti ir kažko kurti. Atsimenu, kad studijų metu ar mokykloje, būdavo labai smagu paišyti sau, kai turi padaryti kažką kitam. Tu vengi to darbo, pradedi paišyti sau, susikuri tokią terpę kasdienybėje, rutinoje. Bėgi nuo to, ką turi padaryti, ir darai tai, ką tu nori daryti. Tai gaunasi labai kokybiškai, maloniai ir rezultatas tave tenkina. Arba tu priešiniesi tai rutinai ir tas darbas būna daug tikresnis.

- Tai reiktų turėti kažkokią nemėgiamą užduotį, tada daryti kažką sau, ir gimtų mažas šedevras?

Na taip, galų gale, kai tu žinai, ko tu nemėgsti, supranti, ką tu mėgsti. Kai pradedi daryti kažką nemalonaus, greitai užbaigi ir pradedi daryti tai, kas tau malonu.

Visą laidos „Jaunas ir talentingas“ įrašą klausykite čia.