Dažnai konsultuoju tėvus, kaip efektyviai susikalbėti su vaikais, kuriems nuo 2 iki 10 metų. Ne tik susikalbėti, tačiau ir išgirsti vaikus ir su jais bendrauti taip, kad geriausiu visiems būdu būtų pasiektas susitarimas. Ir ne vienkartinis susitarimas, o įsigaliotų taisyklės, kurių norėtųsi savarankiškai laikytis abiems pusėms: tiek tėvams, tiek vaikams.
2-10 metų amžiaus vaikai yra gana imlūs naujovėms ir bendraujant su jais galima pritaikyti daug metodų. Tik svarbu tėvams įgauti praktinių tokių metodų taikymo įgūdžių, kuriuos vėliau galima toliau naudoti kūrybiškai, atsižvelgiant į individualaus vaiko savybes, charakterį, jau susiformavusius įpročius, tradicijas ir t.t.
Keletas NLP (neurolingvistinio programavimo) metodų, kuriuos turėtų žinoti tėvai, siekiantys gerinti komunikaciją su savo vaikais:
Užmegzkite akių kontaktą. Šią taisyklę reiktų ypatingai atsiminti, kai rengiatės vaiko prašyti ką nors padaryti.
Jei jūsų akys nesusitiks su vaiko, labai tikėtina, kad vaikas jūsų prašymo neišgirs ar tiesiog ignoruos tiek prašymą, tiek jus. Ir tada vėl teks prašyti 3,5 ar net 7 kartus, kol jus išgirs arba tiesiog pamatys, atsisukęs į tą pusę, iš kur sklinda garsas. O juk norėtųsi iš pirmo karto, tiesa?
Būkite viename lygyje. Bendraujant su vaikais ir siekiant, jog vaikai jus suprastų, išklausytų ir, galiausiai, imtųsi daryti tai, ko iš jų norite, būtina nusileisti iki vaikų lygio. Tai patarimas „nusileisti“ fiziškai, t.y. atsidurti viename lygyje.
Jei vaikas žaidžia, atsisėskite šalia, jei verkia, atsitūpkite, jei migdote- prigulkite šalia. Taip vaikui parodomas noras draugauti ir sukuriama pasitikėjimo atmosfera. Ir tik būnant viename lygyje su vaiku, vaikas jums atsivers, o jūs, kaip tėvai, pasieksite norimo rezultato.
Kalbėkite viena kalba. Vaikų mąstymas skiriasi nuo suaugusiųjų. Vaikai bendrauja trumpesniais sakiniais ir vartoja mažiau sudėtingus žodžius. Jei norite, kad jus vaikas suprastų taip, kaip jūs norite ir iš pirmo karto, pasistenkite savo mintį perdėlioti pagal vaiką. Pavyzdžiui, jei jūs norite, kad vaikas susitvarkytų žaislus, tai patartina savo norą, prašymą perteikti aiškiai: „Kaladėles sudėk į raudoną dėžutę. Tada meškiuką ir lėlytes sudėk į lentynas. O mėlyną kamuoliuką padėk į krepšį.“
Kiek vyresniems vaikams, tarkim, pradinukams, galima duoti ir sudėtingesnes užduotis, tačiau aiškiai išskaidytas į atskirus veiksmus. Pavyzdžiui, ne „Susitvarkyk savo kambarį“, kas vaikui atrodo neįveikiamas darbas, o „Surink žaislus nuo grindų ir juos sudėk į savo vietas. Sutvarkęs žaislus, taip pat susitvarkyk stalo paviršių ir ant jo palik tik tau reikalingus mokyklai daiktus“.
Pirmiau – rezultatas, prašymas – vėliau. Ši taisyklė veikia beveik 100 proc. Net ir suaugusiems. Tipinė situacija: žinant, kad namuose yra ledų, pietums valgyti sriubą ir dar antrąjį patiekalą, ir dar su daržovėmis, vaikui visiškai nesinori. Nereta mama teisinasi: „Aš su vaiku susitariau, kad suvalgys puse ledų porcijos ir bent dalį sriubos ar antro patiekalo“. Tačiau juk norisi kitaip? Kad ledai ar saldainis ar šokoladas, ar sausainis liktų desertu, o vaikai valgytų sveiką maistą, kurį jiems ruošiame?
Panaudokite „Rezultato pateikimo“ taisyklę: „Gausi ledų tada, kai suvalgysi sriubą ir antrą patiekalą“. Ir jei dar padarysite visiškai nuoširdžiai, susirūpinusia intonacija bei atitinkama veido mimika: „Aš labai labai noriu tau duoti ledų, bet negaliu, nes laukiu kol suvalgysi pietus. Ir ledai labai skanūs, jei jau laukia tavęs“. Dar nemačiau vaiko, kurio toks prašymas nepaveiktų.
Menamas pasirinkimas. Labai dažnai tėvai praranda pasitikėjimą savimi, kai paklausus vaikų: „Ar valgysi burokėlių sriubą?“, vaikai atsako „Nenoriu“. Arba, tiesiog į teiginį: „Ateik valgyti burokėlių sriubos“, atsakoma taip pat: „Nenoriu, nevalgysiu ir t.t.“.
Ką sako NLP? Pasiūlyti tokį pasirinkimą, kad vaikas pats priimtų sprendimą: „Su kokiu šaukštu valgysi? Geltonu ar raudonu?“; „Prie skanios sriubos, ko norėsi: grietinės ar duonos?“; „Ką veiksime pavalgę: žaisime ar žiūrėsime filmukus?“.
Jei pastebėjote, visais atvejais apie sriubos valgymą net nediskutuojame! Tačiau vaikas jaučiasi įvertintas, nes pats gali daryti tam tikrus pasirinkimus.
Formuokite rutiną- nuoseklią ir pasikartojančią veiksmų seką. Gana dažna aktyvių ir jaunų tėvelių problema – kaip greitai užmigdyti vaiką? Pagal planą gyvenantys tėvai, idealiu atveju, vaiko migdymui norėtų skirti 15 min. ar, maksimum, pusvalandį.
Ir jei nesiseka, ir tenka „pasikankinti“ valandą ar daugiau. Taip sugriūva vakaro planai pabūti romantiškai tik su antrąją puse, taip pat tėvai jaučiasi nusivylę ir aukojantys save vaikams. Ką daryti, kad tokių kasdienių aukų būtų vis mažiau?
Atsakymas: kartu su vaikais formuokite rutiną: vakarienė- pižama-dantų valymasis- pasaka. Veiksmų seka turi būti nuosekli, o tai reiškia, kad privalo kartotis kasdien. Taip reikiami prieš miegą atlikti etapai užsifiksuojami vaikų galvose ir ilgainiui migdymo problemos sumažėja.
Kurkite palankias istorijas. Niekas nedrįs prieštarauti, kad vaikams augti padeda pasakos. Pasakas ir visokias istorijas galite kurti ir patys. Netgi pasakysiu daugiau, kurti savas, originalias istorijas – nepalyginti smagiau ir veiksmingiau. Istorijos praktiškai gali viską!
Jei prieš miegą sekate pasaką apie ropę, tai pabaigoje nepamirškite pridėti, kad sėkmingai ropę išrovę, ją parsivežę, išvirę skanios geltonos sriubos (jau sukuriate vaizdą, kad geltona sriuba skani), visi pavargo ir nuėjo valytis dantų: valėsi senelis, išsivalė močiutė, anūkėlis, šuniukas... O išsivalę jautėsi taip pavargę, kad visi nuėjo miegoti: miegoti nuėjo senelis, po to močiutė, tada į savo lovą atsigulė anūkėlis, tada galva pavargo šuniukui ir t.t. Vaikai labai tapatinasi su herojais, todėl tikėtina, kad mažasis pradės šnopuoti jau ties „šuniuku“.
Tai tik keletas patarimų, kuriuos galima pradėti naudoti greitai, be didesnio pasiruošimo ir tapti šiek tiek mažiau pavargusiais ir turinčiais daugiau laiko tėvais, kuriems sekasi be didesnių kantrybės praradimų bendrauti su savo nuostabiausiomis atžalomis.
O NLP mokslas ir menas turi dar neišsemiamą aruodą technikų ir metodų, kuriuos pažinus galima jei ne daryti stebuklus, tai bent nuversti kalnus. Kad ir patarimai, kaip elgtis tėvams situacijose, kai vaikas patiria nesėkmę ar kaip auginti vaikų pasitikėjimą savimi. Bet apie tai – skaitykite vėliau.
